Tomas Čyvas
Gyveno kartą VSD (Valstybę saugojęs departamentas). Buvo jame tokios trys valdybos, kurios turėjo vidinį šalies gyvenimą nuo triukšmo ir mašinų ūžimo apginti.
Viena rūpinosi ekonomika, kita – Konstitucijos pagrindais, o trečia – kontržvalgyba.
Rūpinosi rūpinosi, o surado visos trys iš esmės tą patį: ar tu Konstituciją saugosi, ar ekonominius pamatus ginsi, ar šnipus ganysi – adresai tie patys: Maskva ir „Gazprom“.
Buvo – dar iš anksčiau – toks Arvydas Pocius. Pragmatiškas buvo žmogus.
Proto netekę patriotai po sąjūdžius lakstė, o jis tuo metu ieškojo, kaip čia į žmones prasimušus. Iškeliavo į platų pasaulį. Akmenį surado. Ant akmens klastingas niekdarys (gal net pats Vytautas Landsbergis) siūlymą parašęs buvo: eisi ten – po tanku palįsi, eisi kitur – tiesiog reikės dirbti, o eisi į rezervą – išganytas būsi.
Dievotas turbūt buvo – išganymą pasirinko. „Rezervistas“ skambėjo išdidžiai, o „tankas“ ir „darbas“ – grėsmingai. Teisingai žmogus pasirinko.
Gavo kažkokių Šakių sąjūdžio proto netekusiesiems savo teisumą parodyti, ir dėl karjeros vargti neteko. Išsyk prie tų minėtų valdybų atkeltas buvo.
Dievotumas (rezervizmas) pakuždėjo ir delsti neleido – jokių ekonominių grėsmių matyti nepriguli.
Jei kas nors mato, kad koks nors „Gazprom“ Marijos žemėje pasivaikšto, kokiais 2K abejoja – jį Gudijon (yra tokia šalis), o padėjėjus – į Darbo biržą.
Tiesa, ten kažkas kažkur nuo kažko nukrito, bet etatinė sienlaikraščio mašininkė parašė, kad taip jam ir reikia. Liko dar dvi tokios valdybos.
Ieškojo A. Pocius, kieno čia patarimo paklausus. Surado vieną. Labai kompetetingą.
Vardas jo buvo Ričardas Rupkus. Visi žinojo apie daugybę jo žygdarbių.
Buvo, tiesa, jis prieš tai, kaip žmonės sako girdėję, tokį teritorinį padalinį truputį nugyvenęs.
Bet nieko – būtų karininkas, o armiją rasime. Valdybai vadovauti pasiųstas Rička nenuvylė: kas patys pabėgo, kam straipsnį surado. Konstitucija saugi, jei niekas grėsmių nerodo. Liko dar viena valdyba.
Bjauri valdyba buvo – nuolat surasdavo visokių dalykų, kurie rodiklius gadino. Tai dar būtų nieko, bet užskrido saulėtan VSD kraštan baisi hidra, Parlamentine kontrole vadinama.
Ėmė keistų dalykų klausti: kam kažkas kažkur nukrito? Gal ką žinai apie tokį reikalą kaip korupcija? Gal pažįsti „Dujotekaną“? Ėmė ta valdyba ir kai ką hidrai papasakojo.
A. Pocius tiksliai nežinojo, kas papasakota. Tačiau tikrai žinojo, kad tie niekšai paslaptį išdavė, o paslaptį jis mylėjo labiau už viską.
Tada susidomėjo zoologija ir filosofija. Parlamentinei kontrolei liepė protingą dėdę Immanuelį Kantą skaityti, o pats valdyboje „kurmių“ atrado ir sumedžiojo.
Kaip buvus, kaip nebuvus – ir trečios valdybos neliko.
Parlamentinė kontrolė neatlyžo ir vis norėjo popierių, kuriuos tos trys valdybos rinko.
Ir šiaip kovojo A. Pocius, ir kitaip, tas pačias „gromatas“ po tris kartus siuntinėjo, laiškus rašė, I. Kanto pavardę minėjo – neatstojo nuo jo hidra, nors tu ką.
Supyko žmogus ir atkirto: kad jau sakysiąs, tai pasakysiąs. Ne tik apie tai, ko prašoma, bet ir apie tai, kaip tai gauta. Jei nebūsią jo, tai nebūsią ne tik tų trijų valdybų, bet gal ir visų kitų.
Tik laiko reikia, o jo yra. Mat turi A. Pocius tokį užtarėją, kuris sakė sapnuose A. Pociaus pamainą regįs, tik nesakė, kada atsibusiąs.
