Tomas Čyvas

Yra temų, kurias net nušviesdamas, kaip žurnalistas, jautiesi nejaukiai. Žmonių aukos, tapusios tokiomis dėl etninių ar religinių vaidų, yra lyg ir tokios pat, kaip žuvusiųjų keliuose.

Tačiau kai kurie dalykai, lyg ir jau atiduoti istorijai, bet dar gyvi dabarties kartų emocijose, verčia kraipyti galvą ir tiesiog prisiversti žvelgti į naujausią istoriją atviromis akimis.

Įdedu nuorodą į straipsnį apie renginį ir jame skaitytą pranešimą. Taip pat ir santrauką dar tik pasirodysiančios publikacijos, kuria remiantis jis darytas. Kalbama apie genocidą, nukreiptą prieš azerbaidžaniečių tautą. Armėnai į tai turi priešingą požiūrį. Visgi – kas tai – genocidas ar „tik“ karo nusikaltimai? Pasikalbėkime, kas norite.

AZERBAIDŽANIEČIŲ TAUTOS GENOCIDAS (1905 – 1994)

(anonsas)

Imantas Melianas

Dažnas Lietuvos gyventojas yra girdėjęs apie XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje Osmanų imperijioje vykusį armėnų tautos genocidą. Kur kas mažiau yra žinoma apie daugmaž tais pačiais metais ir jau mūsų laikais vykusį azerbaidžaniečių tautos genocidą. Šios publikacijos tikslas – supažindinti genocido problematiką besidominčius Lietuvos skaitytojus su dar vienu gėdingu žmonijos istorijos puslapiu. Tai, kad vienos tautos atstovai šioje istorijos apybraižoje dažniau pasirodo kaip aukos, o kitos – kaip budeliai, yra to meto situacijos, o ne apybraižos autoriaus palankumo ar priešiškumo vienai arba kitai tautai atspindys. Karų ir suiručių metu nekaltai nukentėjusiųjų paprastai būna iš abiejų pusių, bet ši publikacija skirta ne armėnų ir azerbaidžaniečių santykių apskritai, o tik azerbaidžaniečių tautos genocido temai nušviesti. Pati tema lėmė, kad jai atskleisti naudoti daugiausia azerbaidžanietiški šaltiniai, kas netiesiogiai galėjo atsiliepti šios istorinės apybraižos objektyvumui. Kita vertus, būtina atsižvelgti į tai, kad ilgą laiką dominavęs armėnocentristinis aptariamų įvykių vertinimas smarkiai deformavo adekvatų istorinės tiesos suvokymą daugelyje Vakarų šalių, įskaitant Lietuvą¹.

Kaip ir kitais panašiais atvejais, kai dvi ar daugiau tautų pretenduoja į tą pačią teritoriją, azerbaidžaniečių ir armėnų propagandistai bando apeliuoti į savo tautų atsiradimo tose teritorijose „pirmumą“², bet tenka konstatuoti, kad abi šios tautos susidarė iš skirtingų etninių komponentų. Armėnų protėviai atėjo į Kaukazą iš Vakarų. Armėnisto N.G.. Adonco nuomone, jie persikėlė iš Balkanų į Mažąją Aziją VIII amžiuje pr. Kr.³.Indouropiečiai, atsinešę su savimi trakų – frygų tarmes, iš kurių vėliau susiformavo senoji armėnų kalba, susimaišė su Kaukazo kalbinei šeimai priklausiusia kalba kalbėjusiais čiabuviais urartais; taip atsirado armėnų tauta. Kaip ir visų kitų tautų, armėnų etninė teritorija amžių bėgyje keitėsi – vienur armėnai užleido vietą kitoms tautoms, kitur – priešingai, jie įsitvirtino kitų tautų sąskaita.

Nevienalytė ir azerbaidžaniečių tauta, kuri susidarė iš trijų pagrindinių komponentų; senbuvių kaukaziečių (daugiausia šiaurinėje Azerbaidžano dalyje) ir indoeuropiečių iranėnų (pietinėje dalyje), taip pat vėliau čia pasirodžiusių tiurkų ogūzų, kurie ir suvienyjo skirtingas Azerbaidžano etnines grupes į vieningą tautą. Iki šiol Azerbaidžane išliko etninės grupės, išlaikiusios kaukaziečių (lezginai, avarai, Kaukazo albanų palikuonys udinai, kryzai, chinalugai, budugai etc.) ir iranėnų (talyšai, tatai, airumai) kalbas, tačiau bendranacionalinės kalbos funkcija atlieka azerbaidžaniečių bendrinė kalba, labiausiai artima turkų ir turkmenų kalboms ir Irano klajoklių (kadžarų, kaškajų, karapapachų, afšarų ir šachsevenų) tarmėms.

XIX amžiaus pradžioje azerbaidžaniečiai ir armėnai daugėlyje Užkaukazės regionų – ypač Karabache, Zangezūre ir Nachičevanėje – gyveno mišriai, tarsi „juostomis“ ir „salomis“ vieni kitų etninėje teritorijoje. Net dabartinės Armėnijos teritorijos pagrindą sudarančiame Jerevano chanate, kuris buvo prijungtas prie Rusijos 1828 metais ir pervadintas (kartu su Nachičevanės chanatu) Armėnų sritimi⁴, 73,8% visų gyventojų sudarė azerbaidžaniečiai⁵. Panaši situacija buvo ir vadinamojoje Turkų Armėnijoje. Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos dokumentai, paviešinti 1897 metais, skelbė, kad „skirtingų genčių (tautų – I. M.) pasiskirstymo tyrimai leidžia teigti, jog armėnai nesudaro gyventojų daugumos nei vienoje Turkijos imperijos provincijoje“⁶.

Nepasitikėdama naujai prijungtų Kaukazo teritorijų gyventojais musulmonais (tame tarpe – ir azerbaidžaniečiais), carinės Rusijos valdžia skatino armėnų migraciją iš kaimyninių Turkijos ir Persijos provincijų⁷, dėl ko jų skaičius pradėjo sparčiai augti, ypač buvusių Jerevano, Nachičevanės ir Karabacho chanatų teritorijoje. N.Šavrovo teigimu, 1828 – 1830 metais į Užkaukazę persikėlė 40 tūkstančių Persijos ir 84 tūkstančiai Turkijos armėnų, kurie buvo apgyvendinti Jerevano ir Jelizavetpolio (Giandžos) gubernijose – Kalnų Karabache ir Geičos (Sevano) ežero pakrantėse⁸. Apie dalies armėnų tautos persikėlimą į Užkaukazę rašė ir tuometinis Rusijos pasiuntinys Persijoje A.Gribojedovas,⁹ ir S.Glinka¹⁰. 1978 metais Leninavano (Maragašeno) gyvenvietėje Karabache buvo atidengtas paminklas, skirtas pirmų dviejų šimtų armėnų šeimynų persikėlimo iš Persijos į Karabachą 150 – osioms metinėms¹¹. 1828 ir 1854 metais Rusijos kariuomenė buvo įsiveržusi į Osmanų imperiją, bet abiem atvejais buvo priversta pasitraukti, išsivesdama su savimi dešimtis tūkstančių armėnų. Po 1877 – 1878 metų karo Rusija, užėmusi Karso ir Ardagano sritį, atkėlė į jį 70 tūkstančių armėnų. I.Kanadejevas savo atsiminimuose rašo apie armėnų ketinimus „paversti Užkaukazę armėnų kraštu“¹².

XIX – XX amžių sandūroje dalis  Turkijos armėnų pasitraukė į Rusijos kontroliuojamas teritorijas, nenorėdami tapti tėviškėje veikiančių armėnų ginkluotų būrių antiturkiškų išpuolių įkaitais.Ypač daug armėnų plūstelėjo į Užkaukazę po 1894 – 1896 ir 1914 – 1916 metais vykusių rytinės Turkijos armėnų deportacijų ir  žudynių¹³. Armėnus kaip vėlyvus ateivius į Kaukazą traktuoja ir kai kurie armėnų autorių (G. Kapancianas, 1947; M.Abegianas, 1975; M.Asratianas, 1985)¹⁴.

XIX amžiaus antroje pusėje, padrąsintas anksčiau Osmanų imperijos valdytų, bet nepriklausomybę išsikovojusių Balkanų pusiasalio tautų (graikų, rumunų, serbų ir bulgarų) laimėjimais, sustiprėjo armėnų tautinis judėjimas.1886 metais  Avetisas Nazarbekianas, Maras Vardanianas, Gabrielas Kafianas ir Rubenas Chanazatianas įsteigė Ženevoje (Šveicarija) armėnų organizaciją „Gnčak“ („Varpo aidas“), kuri siekė, neatsižvelgdami į tuometinę šių teritorijų gyventojų tautinę sudėtį, įkurti rytų Turkijoje, šiaurės vakarų Persijoje ir Rusijos valdomoje Užkaukazėje „Didžiąją Armėniją“, kuri turėtų ribotis su Viduržemio, Juodąja ir Kaspijos jūromis. Šios organizacijos programos 4 punktas skelbė: „Siekiant numatytų tikslų, revoliucinė (Didžiosios Armėnijos – I. M.) vyriausybė turi naudoti šias priemones: propagandą, agitaciją, terorą ir pogrindžio organizacijų kūrimą…Agitacija ir teroras turi pasitarnauti tam, kad žmonės taptų stipresni ir drąsesni“. Kitame šios organizacijos programos punkte buvo teigiama, kad būtina „žudyti turkus ir kurdus bet kuriomis sąlygomis ir nesigailėti armėnų, kurie išduoda savo (tautos – I. M.) tikslus, keršyti jiems“¹⁵. Vengdami konfrontacijos su carinės Rusijos valdžia, tuo metu „Gnčako“ aktyvistai vykdė teroro aktus daugiausia Osmanų imperijos teritorijoje¹⁶.

1890 metais Kristoforas Mikaelianas, Simonas Zavarejanas ir Stefanas Zorianas įsteigė Tbilisyje kitą organizaciją – Armėnų revoliucinę sąjungą („Dašnakcutiuną“), kuri tęsė „Gnčako“ tradicijas¹⁷. „Dašnakcutiuno“ įkūrėjai ketino užmegzti ryšius su radikaliomis makedonų („Didžiosios Bulgarijos“ idėjos šalininkais) ir graikų organizacijomis bei „jaunaturkių“ judėjimo nariais, ketindami nepastebimai perimti vadovavimą jų veiklai.į savo rankas¹⁸. Tyrinėtojas M.Varandianas taip apibūdino „Dašnakcutiuno“ ideologiją: „Pagrindinis „Dašnakcutiuno“ komiteto lozungas – naikinti turkus bet kokiomis aplinkybėmis“(azerbaidžaniečiai buvo suvokiami kaip turkų tautos dalis – I. M.). Pagrindinis „Dašnakcutiuno“ ideologas Ovanesas Kačaznunis teigė, kad „Didžiosios Armėnijos nuo jūros iki jūros sukūrimo idėja – tai ne svajonė, o armėnų tautos reikalavimas, kuri ji, armėnų tauta, rimtai kelia pati sau ir visai žmonijai“.

Pažymėtina, kad „Dašnakcutiuno“ veiksmų radikalumas galiausiai buvo pripažintas ir pačioje Armėnijoje – 1994 metų gruodžio mėnesį šios partijos veikla buvo uždrausta²¹.

„Didžiosios Armėnijos“ vardan (1905 – 1906 metai: pirmasis azerbaidžaniečių genocidas)

Pasinaudodamas 1905 – 1907 metų revoliucijos Rusijoje iššauktu chaosu, „Dašnakcutiunas“ nutarė realizuoti savo programines nuostatas²². 1905 metų vasario 6 – 10 dienomis „Dašnakcutiuno“ smogikai, finansuojami verslininkų Balabeko Lalajevo, Artiomo Babajanco, Isajos Ter – Osipovo, Akopo Muradiano, Grigorijaus Sarkisianco, Kareno Saakianco ir kitų, Baku mieste nužudė virš šimto žmonių. Vasario 20 – 21 dienomis Baku įvykiai pasikartojo ir Jerevane (azerb. – „Irevan“), vėliau – Nachičevanėje ir Zangezūre²³. 1905 metų birželio 8 – 9 dienomis buvo sunaikintos Ečmiadzino apskrities Ušu, Persio, Nazrevano, Kičikendo, Ketuklu, Gošabulago ir Irgiu azerbaidžanietiškos gyvenvietės su visais jų gyventojais, įskaitant kūdikius, ir sudeginta Ušu gyvenvietės mečetė²⁴. Tų pačių metų rugpjūčio 20 -21 dienomis armėnų smogikai vėl įvykdė masines azerbaidžaniečių žudynes Baku ir Šušos miestuose, kurių metu žuvo per 120 žmonių.

Nežiūrint to, 1916 metais Karabache (Šušos apskrityje) dar gyveno 96 tūkstančiai azerbaidžaniečių ir tik 75 tūkstančiai armėnų (1989 metais armėnai sudarė jau 75 procentus Kalnų Karabacho autonominės srities gyventojų; po 1993 metų – 100 procentų)³².

Teroro praktika buvo taikoma ir „saviškių“ atžvilgiu – kaip straipsnyje „Dašnakcutiuno“ programos ir organizacinės struktūros pokyčiai Kaukaze“ teigia istorikė I.Bagirova, vadinamoji  Bauginimo organizacija („Dašnakcutiuno“ partijos specialusis padalinys) 1908 – 1909 metais nužudė ne mažiau 5 šios partijos narių³³.

Nesugyvenami nepriklausomybės bendraamžiai (1918 – 1920 metai: antrasis azerbaidžaniečių genocidas)

Dar iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios, 1914 metų vasario 21 dieną, Karso ir Ardagano apylinkėse smogikai, paskatinti organizacijos „Gnčak“ ideologo Stepano Ter – Danieliano, išžudė apie 30 tūkstančių šio regiono vyrų musulmonų³⁴ (kaip tai primena serbų šovinistų surengtas Bosnijos musulmonų miesto Goraždės vyrų ir berniukų žudynes 1999 metais!). Prasidėjus karui, armėnų politikai tikėjosi greito Vokietijos ir Austrijos – Vengrijos sąjungininkės – Osmanų imperijos žlugimo ir, pasirėmus Rusijos ir Didžiosios Britanijos pagalba, „Didžiosios Armėnijos“ įkūrimo³⁵. Tai pastūmėjo juos į aktyvius veiksmus ne tik Rusijos imperijai priklausiusioje Užkaukazėje, bet ir Rytų Anatolijoje (vadinamojoje Turkų Armėnijoje)³⁶. Tarptautinei bendruomenei savo veiksmus armėnų politikai pateikdavo kaip Balkanų tautų – graikų, bulgarų, rumunų, serbų, juodkalniečių ir albanų – kovos prieš turkų jungą analogą, kas buvo supratingai priimama… Europa nuoširdžiai užjautė „brolius krikščionis“, kuriuos žiauriai engė „barbarai musulmonai“, ir nelabai kreipė dėmesį į amžininkų liudijimus, kurie teigė, jog iš tikrųjų vaizdas anaiptol nėra toks vienareikšmiškas³⁷. Pavyzdžiui, rusų generolas ir diplomatas G..Majevskis pažymėjo, kad tautinę nesantaiką kurstė patys panarmėnistai³⁸.

Bet grįžkime į Užkaukazę, nes turkų ir armėnų santykiai išeina už šios apybraižos ribų. Nauja smogikų siautėjimo banga datuojama 1918 metų pradžia. Dar 1917 metų gruodžio 19 dieną „Kruvinasis Andranikas“ išplatino pareiškimą, kuriame buvo teigiama: „Jei manote, kad aš esu Armėnijos sūnus, aš jau rytoj išvyksiu į Erzurumą… ir išnaikinsiu ten turkus, kurdus ir žydus, ir niekas manęs nesustabdys“⁴¹. Tuomet Užkaukazės armėnų politikai motyvavo savo veiksmus „Rusijos interesų regione stiprinimu“, dėl ko ilgą laiką jie galėjo naudotis rusų valdžios nuolaidžiavimu. 1917 metų gruodžio 29 dieną bolševikų valdžią išleido dekretą „Dėl Turkų Armėnijos“, kuris dar daugiau atrišo rankas „Didžiosios Armėnijos“ įkūrimo šalininkams. Nuo šiol daugelis iš jų, nenutraukdamas ryšių su „Dašnakcutiunu“, pradėjo veikti bolševikų vardu. Žinomiausias iš tokių veikėjų buvo vadinamosios Baku komunos vadovas Stepanas Šaumianas, kuris surinko aplink save stambius armėnų būrius, vadovaujamus „Kruvinojo Andraniko“, Tatevoso Amirovo, Stepano Lalajevo ir kt⁴². S.Šaumiano „komunarai“ vykdė Baku gubernijos azerbaidžaniečių genocidą (ypač Baku, Šemachos ir Kubos apskrityse), griovė mečetes ir kitus pastatus; tą patį jie darė Karabache, Zangezūre, Nachičevanėje ir Lenkoranėje. Tuo pačiu metu „Dašnakcutiuno“ būriai pradėjo Jerevano gubernijos azerbaidžaniečių genocidą, išpjovę gyventojus maždaug 200 gyvenviečių. Likę gyvi žmonės bėgdavo į kalnus, kur žūdavo nuo šalčio ir bado; apie 100 000 azerbaidžaniečių buvo priversti apleisti jų gyventas Jerevano, Ečmiadzino ir Šarūro apskritis⁴³. 1918 metų sausio mėnesį armėnų būriai pradėjo ir Gruzijos pietiniuose rajonuose tradiciškai gyvenusių azerbaidžaniečių „likvidavimą“, išžudydami Ačaračos, Dangalo, Mulanio, Murčacheto, Radizkos, Gavuro ir Giumrizo gyvenviečių gyventojus⁴⁴. 1918 metų kovo 17 dieną buvo pralietas ir Persijos azerbaidžaniečių kraujas, kuomet Urmijos mieste buvo nužudyta apie 10 000 žmonių⁴⁵. Kita dieną prasidėjo masinės žudynės visame „rusiškame“ Azerbaidžane, kurioms vadovavo S.Lalajevas, Amazaspas⁴⁶ ir Anastasas Mikojanas, vėliau tapęs žymiu SSRS valstybės veikėju. Žudynės vyko pačiame Baku, taip pat Šemachos mieste⁴⁷, kurio gatvės buvo užverstos išdarkytais vaikų ir moterų lavonais, ir šalia esančiose kaimo gyvenvietėse. Žmonės buvo suvaromi į mečetes ir kitus pastatus, po ko jie buvo apipilami benzinu ir padegami. Jaunos  musulmonų merginos dar gyvos buvo prikalamos vinimis prie sienos, o vaikų nupjautas galvas smogikai užmaudavo ant baslių ir nešiodavosi gatvėmis kaip trofejus. Vien tik vienose Baku miesto kapinėse – Čemberekende – tomis dienomis buvo palaidota apie 18 000 genocido aukų. Keli šimtai azerbaidžaniečių ir kitų tautybių žmonių bandė išsigelbėti, išplaukę garlaiviu į Petrovską (dabar – Dagestano autonomijos sostinė Machačkala), bet S.Šaumiano nusiųstas „komunarų“ būrys susidorojo su jais ir ten⁴⁸.

Masinės musulmonų žudynės Baku gubernijoje tęsėsi iki pat 1918 metų balandžio mėnesio pabaigos, kuomet jos persimetė į Karsą, Kubą, Achalkalakį ir kitus Užkaukazės regionus⁴⁹. Buvo žudomi ne tik azerbaidžaniečiai ir kiti musulmonai. Kubos apskrityje buvo sunaikinta (kartu su gyventojais) iranėnų kalba kalbančios judėjų tikėjimo tautos – žydų kalniečių (rus. „gorskije jevrėji“) – gyvenama Slobodos gyvenvietė.

Iš karto po Armėnijos nepriklausomybės paskelbimo „Dašnakcutiuno“ ginkluoti būriai, dabar jau kaip Armėnijos valstybės kariniai daliniai, įsiveržė į Gruzijos teritoriją, siekdamos užimti kuo daugiau „armėniškų“ (t. y. ginčytinų) teritorijų⁵³. Tuo pačiu metu teritorijoje, kuri atiteko Armėnijai, toliau buvo vykdomas azerbaidžaniečių genocidas, o tokie pat veiksmai nepriklausomo Azerbaidžano teritorijoje buvo vykdomi bolševikų vardu. Situacija pasikeitė 1918 metų rugpjūčio  pabaigoje, kada Chalilpašos vadovaujama Turkijos kariuomenė, siekdama sustabdyti Užkaukazės musulmonų genocidą, įžengė į Armėnijos teritoriją. Išsigandusi Armėnijos vyriausybė buvo priversta bent žodžiais atsiriboti nuo genocido vykdytojų, oficialiai atsiprašyti ir pažadėti perduoti Tautų teismui masinių žudynių organizatorius ir vykdytojus. Tarp žudynių organizatorių ir vykdytojų buvo įvardinti „Kruvinasis Andranikas“⁵⁴ ir kt. Armėnijos vyriausybė patikino Turkijos, Vokietijos ir Sovietų Rusijos vyriausybes, kad „Kruvinasis Andranikas“ bus areštuotas ir perduotas kariniam tribunolui vos tik įžengęs į Armėnijos teritoriją. Vengdama diplomatinės izoliacijos, Armėnijos vyriausybė buvo priversta pripažinti, kad vien tik 1918 metais armėnų būriai nužudė Užkaukazėje 400 000 azerbaidžaniečių, 120 000 gruzinų, 15 000 kurdų ir 22 000 lezginų⁵⁵. Tačiau jau tų pačių metų lapkričio – gruodžio mėnesiais armėnų kariuomenė vėl įsiveržė į Gruzijos ir Azerbaidžano teritoriją⁵⁶.

1918 metų rudenį A.Mikojano kurstomi „Kruvinojo Andraniko“, Amazaspo, Garegino Ter – Arutiuniano – „Nžde“ (kuris vėliau tapo hitlerinės Vokietijos kariuomenės armėniškų dalinių generolu; 2001 metais Armėnijoje buvo išleista 100 dramų moneta su jo atvaizdu)⁵⁷ ir kt. vadovaujami būriai toliau siaubė mišriai gyvenamus vakarinius Azerbaidžano regionus – Karabachą, Sisianą, Zangezūrą ir Nachičevanę. Tuo metu vien tik Zangezūrė jie sudegino 115 azerbaidžaniečių kaimų ir nužudė 7729 azerbaidžaniečius – 3257 vyrus, 2276 moteris ir 2196 vaikus. Ypač buvo stengiamasi „suarmėninti“ Karabachą, kuriame, tyrinėtojo A.Ščepotjevo duomenimis, 1916 metais gyveno 415 000 azerbaidžaniečių ir 170 000 armėnų. Būtent dėl to 1918 – 1919 metais armėnų kariuomenė visiškai sunaikino apie pusantro šimto Karabacho ir 112 Zangezūro azerbaidžaniečių gyvenviečių. Šiurpina ypatingas užpuolikų žiaurumas ne tik gyvųjų, bet ir mirusiųjų atžvilgiu. Žmonėms – vyrams, moterims ir vaikams buvo nupjaunamos galvos ir galūnės (moterims – ir krūtys), buvo prievartaujamos mažametės mergaitės, kapojami į gabalus kūdikiai. Tai buvo priversti pripažinti net kai kurie armėnų autoriai. Pavyzdžiui, A.Lalajanas savo 1936 metais išleistoje knygoje „Istorijos užrašai. Kontrrevoliucinis „Dašnakcutiunas“ ir 1914 – 1918 metų imperialistinis karas“ rašė, kad „kraugerių vadeivų (Andranikpašos, Amazaspo ir kitų) vadovaujami dašnakų būriai parodė maksimumą „narsos“, naikindami turkų (azerbaidžaniečių – I. M.) moteris ir vaikus, senius ir ligonius. Dašnakų būrių užimti musulmonų kaimai buvo „išlaisvinami“ iš gyvų žmonių ir paverčiami išdarkytais lavonais užpildytais griuvėsiais“⁵⁸. Baudėjų būriai pasiekdavo net šiaurinius Azerbaidžano rajonus. Gabalos apskrityje buvo sunaikintas kalniečių tautos – avarų kaimas. Užpuolikai išdūrė akis kelioms dešimtims avarų vaikų, ir, suvėrę jas ant siūlų, užkabino „vėrinius“ ant nužudytų motinų kaklų⁵⁹.

Visai kitaip aptariamas laikotarpis atsispindi armėnų autoriaus Zorijaus Babajano straipsnyje „Židinys“, kuris buvo išspausdintas 1984 metais sovietinės Armėnijos oficioze „Sovetakan groch“: „…1918 metų liepos mėnesį iškilusis karvedys, tautinio išsivadavimo judėjimo vadovas generolas Andranikas paskelbė Nachičevanėje sovietų valdžią…Praėjusio (XIX – I. M.) amžiaus pradžioje Karabache, vienoje iš istorinių Armėnijos sričių, 98 procentų gyventojų sudarė aermėnai; net 1913 metais jie sudarė 96 procentus visų gyventojų…“⁶⁰. Deja, statistikos šaltiniai nepatvirtina šių duomenų.

Genocidas tęsėsi ir visą 1919 metų žiemą ir pavasarį⁶⁴. Dalis smogikų reikalavimams paklusti atsisakiusių armėnų pasislėpė kalnuose, maždaug 2 tūkstančiai – persikėlė į Azerbaidžano valdžios kontroliuojamą teritoriją.

Azerbaidžano Demokratinėje Respublikoje (taip vadinosi Azerbaidžano valstybė 1918 – 1920 metais) 1919 metų kovo 31 diena buvo pirmą kartą paminėta Tautos sielvarto dieną, bet genocidas tęsėsi ir vėliau⁶⁷. Balandžio 13 dieną Armėnijos kariuomenė įsiveržė į tuo metu Azerbaidžanui priklausiusias šiaurines ir rytines Geičios ežero pakrantes⁶⁸ ir per savaitę sunaikino arba išvarė iš 22 gyvenviečių apie 60 tūkstančių azerbaidžaniečių. Kitaip pakrypo įvykiai Karabache – po kelių patirtų karinių nesekmių metų rugpjūčio dieną „Karabacho armėnų taryba“ buvo priversta pasirašyti paliaubas ir pripažinti Azerbaidžano valdžios paskirto gubernatoriaus valdžią. (Daumantas Musnickas „Bandymai įtvirtinti nepriklausomybę: Gruzijos, Armėnijos, Azerbaidžano kariuomenės ir jų kovos 1918 – 1920 m.“// „Kardas“, 2008 m. Nr.5) Nors 1919 metų lapkričio 23 dieną Armėnija ir Azerbaidžanas pasirašė paliaubas, armėnų būrių siautėjimas tęsėsi iki pat bolševikinio šių valstybių užkariavimo 1920 metų viduryje.

„Dašnakcutiuno“ vadovybė jau neslėpė, kad naudojasi bolševikų vardu savo veiksmams pridengti. Vienas iš „Dašnakcutiuno“ lyderių Ovanesas Kačaznunis (1868 – 1937) teigė „Prie dabartinės politinės situacijos bolševikai reikalingi Armėnijai. Jie reikalingi jai, nes Armėnija reikalinga Rusijai. Pati Armėnija šiandien turi tapti sovietine… Aplinkybės yra tokios, kad šį laikotarpį Armėnija turi būti po bolševikų vėliava… Armėnai bolševikai yra dašnakcakanai („Dašnakcutiuno“ nariai – I. M.), šiandien jie vieninteliai dašnakcakanai…Sovietinė respublika – tai tas savarankiškumo maksimumas, kuriam yra pasirengusi šiandieninė Armėnija…Sujungdami mus su Rusija, bolševikai suteiks mums tą savarankiškumo laipsnį ir formą, kurie yra įmanomi šiandien…“⁶⁹

Dar kartą patirti genocidą vietiniams azerbaidžaniečiams teko 1920 metų kovo – balandžio mėnesiais, kai tuometinė Armėnijos vyriausybė nutarė galutinai išstumti ir išnaikinti Jerevano gubernijos ir Karso srities⁷⁰ gyventojus musulmonus. Kovo 23 naktį, pasinaudodama tuo, kad visi azerbaidžaniečiai šventė „Novruzo“ (gamtos ir gyvybės atsinaujinimo) šventę, Armėnijos kariuomenė kartu su vietiniais smogikais vėl puolė Šušos ir Chankendžio (kuris sovietiniais laikais buvo pervadintas Stepanakertu) miestus Karabache, tokiu būdų pažeisdama 1919 metų lapkričio 23 dienos paliaubų sąlygas⁷¹. Tuomet azerbaidžaniečių įguloms pavyko atremti puolančiųjų atakas. Daumantas Musnickas, rašydamas apie po to kilusius Karabacho armėnų ir azerbaidžaniečių susiremimus, pastebi: „Įdomu, kad armėnų šaltiniai nurodo absoliučiai skirtingą aukų (armėnų – I.M.) skaičių – nuo 500 žmonių net iki 35 tūkstančių“. (Daumantas Musnickas…) Z.Kardokianas rašė, kad Armėnijos vyriausybės kontroliuojamoje teritorijoje tuo metu buvo išžudyta  arba išvaryta iš gimtųjų namų 565 tūkstančiai vietinių gyventojų, daugiausia azerbaidžaniečių. Kitas autorius, A.Chačikianas, dėl visko kaltina „nuolat Turkijos ir Azerbaidžano kurstomus musulmonų gyventojų neramumus“⁷².

1920 metų rugpjūčio 10 dieną Sevre tarp Santarvės valstybių ir Osmanų imperijos buvo pasirašyta taikos sutartis, pagal kurią Armėnijai turėjo atitekti Vano, Bitliso, Trabzono ir Erzerumo sritis su išėjimu prie Juodosios jūros. Realiai Armėnija taip ir nebuvo perėmusi šių teritorijų kontrolės, nes Mustafos Kemalio vadovaujami turkų respublikonai pradėjo kovą prieš savo šalies fragmentavimą, ir po trumpo karo 1920 metų rugsėjo – lapkričio mėnesiais užėmė teritoriją iki dabartinės Turkijos – Armėnijos sienos⁷³. Tai dar daugiau sustiprino armėnų priešiškumą turkams ir azerbaidžaniečiams. Priešiškumas tarp Armėnijos ir Azerbaidžano neleido šioms valstybės suvienyti savo jėgų mirtinos grėsmės – bolševikinės Rusijos invazijos akyvaizdoje; priešingai, Azerbaidžano kariuomenės atitraukimas į Armėnijos frontą leido agresoriui užgrobti Baku, o vėliau ir visą Azerbaidžaną⁷⁴.

Sovietinės „tautų draugystės“ grimasos (1947 – 1952 metai: trečiasis azerbaidžaniečių genocidas)

Azerbaidžaniečių nelaimės nesiliovė ir po to, kai Sovietų Rusija 1920 – 1921 metais užgrobė Užkaukazės valstybes⁷⁶. Pirmiausia nuo Azerbaidžano buvo atskirta ir prijungta prie Armėnijos SSR Zangezūro sritis, tokiu būdu paliekant Nachičevanės sritį be teritorinio ryšio su likusia Azerbaidžano dalimi. Karabachas buvo paliktas Azerbaidžano SSR sudėtyje, tačiau kalnuotoje jo dalyje buvo įkurta armėniška Kalnų Karabacho autonominė sritis. Karso – Ardagano regioną Maskva (vėliau – ir marionetinės sovietinių Užkaukazės respublikų „vyriausybės“) pripažino Turkijai.

Nors Antrojo Pasaulinio karo metu nemažai armėnų tarnavo nacistinės Vokietijos kariuomenėje⁷⁷, karui baigiantis suaktyvėjo armėnų komunistinių veikėjų ir Armėnų apaštališkos bažnyčios aktyvumas Maskvoje, kadangi tuo metu Kremlius planavo užpulti Turkiją. Tarpininkaujant A.Mikojanui, 1945 metų balandžio 19 dieną įvyko arkivyskupo Gevorko Čorekčjano susitikimas su SSRS vadovu Josifu Stalinu. Be kitų klausimų, G Čorekčjanas prašė J.Stalino sudaryti tinkamas sąlygas persikelti į Armėnijos SSR kelioms dešimtims tūkstančių užsienio armėnų. J.Stalinas pažadėjo, kad laimėjusi karą su vokiečiais, SSRS ketina užgrobti dalį Turkijos teritorijos, kurioje galės įsikurti atvyksiantys armėnai. G..Čorekčjanas taip pat prašė, kad atvyksiantys iš Graikijos, Libano, Sirijos ir Irako armėnai būtų aprūpinti gyvenamuoju plotu ir maisto produktais; „tautų vadas“ pažadėjo patenkinti ir šį jo prašymą. Šio ir kitų armėnų veikėjų kontaktų pasekoje buvo paskirtas būsimos Karso srities partijos komiteto pirmininkas Kočinianas, nors ši teritorija tuo metu dar buvo (ir dabar yra) integrali Turkijos valstybės dalis. Susinormalizavus SSRS  ir Turkijos santykiams, šių planų teko atsisakyti. Nežiūrint to, jau tada buvo pradėta ruoštis masiniam armėnų „repatrijavimui“ ir, atitinkamai, Armėnijos azerbaidžaniečių deportavimui.

Tų pačių metų pabaigoje tuometinis Armėnijos komunistų partijos pirmasis sekretorius Arutiunovas vėl pareikalavo įjungti į Armėnijos SSR sudėtį Nachičevanės ASSR ir Kalnų Karabacho autonominę sritį, kurios priklausė Azerbaidžano SSR⁷⁸. Motyvuojant tuo, kad, atsiliepdami į J.Stalino šaukimą, į Armėnijos SSR nori persikelti („repatrijuoti“) kitose pasaulio šalyse gyvenantys armėnai⁷⁹, A.Mikojano reikalavimu ir J.Stalino pritarimu 1947 metų gruodžio 23 dieną buvo išleistas SSRS ministrų tarybos nutarimas Nr. 4083 „Dėl kolūkiečių ir kitų azerbaidžaniečių tautybės gyventojų perkėlimo iš Armėnijos SSR į Azerbaidžano SSR Kuros – Arakso žemumą“⁸⁰. 1948 metų kovo 10 dieną SSRS ministrų taryba išleido dar vieną J.Stalino ir A.Mikojano palaimintą nutarimą Nr.754 „Dėl priemonių perkeliant kolūkiečius ir kitus azerbaidžaniečių tautybės gyventojus iš Armėnijos SSR į Azerbaidžano SSR Kuros – Arakso žemumą“. Realizuojant šiuos nutarimus, Armėnijos SSR teritorijoje azerbaidžaniečių deportavimą kontroliavo NKVD generolas – majoras Grigorianas, o Azerbaidžano SSR – A.Mikojano sėbrai N.Brutencas ir R.Sevumianas, kurie ėjo aukštas pareigas Baku⁸¹. Buvo padaryta viskas, kad deportuojami azerbaidžaniečiai nepatektų į Kalnų Karabacho autonominę sritį.. Maža to, tuo pačiu metu dar 132 azerbaidžaniečių šeimos (549 asmenys) buvo deportuoti iš Kalnų Karabacho į Azerbaidžano Chanlaro rajoną.

Tokiu būdu galima teigti, kad oficialios Maskvos palaikomi panarmėnistai ir sovietinės valdžios metais tęse jau tradicine tapusią nuolatinio azerbaidžaniečių išstūmimo ir etninės armėnų teritorijos išplėtimo politiką.

„Gyvybinės erdvės“ kaina (1988 – 1994 metai: ketvirtasis azerbaidžaniečių genocidas)

Naujas azerbaidžaniečių persekiojimo etapas prasidėjo 1988 metų pradžioje, kai prisidengdami Michailo Gorbačiovo paskelbta „persitvarkymo ir viešumo“ politika, panarmėnistai vėl ėmėsi veiksmų, kuriais buvo siekiama galutinai išsstumti azerbaidžaniečių iš Armėnijos ir aneksuoti Kalnų Karabachą. „Armėnijos suvienijimo komiteto“⁸³, veikusio nuo 1965 metų, pagrindu, vasario 20 dieną Jerevane buvo įkurtas „Karabacho“ komitetas, o Kalnų Karabacho administraciniame centre Stepanakerte (Chankendyje) – jo filialas „Krunk“ („Gervė“). Tą pačią dieną Kalnų Karabacho autonominės srities (KKAS) liaudies deputatų taryba kreipėsi į SSRS, Armėnijos SSR ir Azerbaidžano SSR aukščiausiasias tarybas su prašymu atskirti KKAS nuo Azerbaidžano ir prijungti ją prie Armėnijos⁸⁴ (iš lenkiškų „autonominių apylinkių“ ir „autonominių rajonų“ atsiradimo Lietuvoje yra gerai žinoma, kad tokios „iniciatyvos“ būtinai turėjo būti palaimintos Maskvoje). 1988 metų gruodžio 10 dieną buvo numatyta paskelbti Armėniją „išvalyta nuo turkų (t.y. nuo azerbaidžaniečių) respublika“, tačiau galutinai realizuoti šį planą sutrukdė baisus žemės drebėjimas, įvykęs Armėnijoje gruodžio 7 dieną. Tačiau pirmieji šimtai azerbaidžaniečių buvo priversti pasitraukti iš Armėnijos (iš Kafano rajono) dar 1988 metų sausio 25 dieną⁸⁵. Visa tai buvo daroma su tyliu ne tik Armėnijos SSR vadovybės, bet ir Maskvos pritarimu.

Net paviršutiniška tuometinės situacijos analizė leidžia teigti, kad armėnų ir azerbaidžaniečių tautų tarpusavio kiršinimu buvo suinteresuota pati SSRS vadovybė. Artėjančios socialinės ir ekonominės katastrofos akivaizdoje buvo nutarta „kanalizuoti“ žmonių nepasitenkinimą, dirbtinai sukuriant „priešo įvaizdį“. Kitaip neįmanoma paaiškinti tokio fakto, kad staiga atsiradę sukarinti armėnų būriai buvo gerai apginkluoti ir ekipiruoti, turėjo ne tik šaunamųjų ginklų, bet ir šarvuotos technikos bei sraigtasparnių. Apskritai neįtikėtina, kad centralizuotos sovietinės imperijos sąlygomis galėtų savaimingai susikurti kokios nors nelegalios ar pusiau legalios ginkluotos formuotės.

Kita vertus, šia situacija pilnai pasinaudojo ir panarmėnistai, vėl iškėlę „Didžiosios Armėnijos“ idėją. Vienas iš pagrindinių organizacijos „Karabach“ ideologų V.Vardanianas teigė, kad „Istorija nerodo, kad armėnai gali būti azerbaidžaniečių broliai… Armėnas turi gimti su ginklu rankose…Armėnų tauta gyvens amžinai, jei tauta pavirs kariuomene, o tautos religija bus ne koks nors išgalvotas Dievas, bet pati tauta“⁹³. Siekiant priversti azerbaidžaniečius išsikelti iš Armėnijos SSR ir Kalnų Karabacho AS teritorijoje esančių gyvenviečių, vėl prasidėjo žiaurios bauginimo akcijos.1988 metų lapkričio 12 dieną Sovietų sąjungos komunistų partijos Spitako rajono komiteto pirmininkas N.Muradianas, rajono vykdomojo komiteto pirmininkas F.Abučianas, rajono vyriausias gydytojas R.Bagdarianas, teisėjas E.Nazarianas, rajono milicijos skyriaus viršininkas V.Sarkisianas ir rajono prokuroras Arakisianas kartu su keliais smogikais surengė šiame mieste dar likusių azerbaidžaniečių ekzekuciją. 36 žmonės buvo nukankinti, 70 vaikų (5 – 12 metų amžiaus) buvo gyvi užmūryti 20 metrų ilgio ir 1,5 metro diametro vamzdyje, o dar 27 vaikai išvežti nežinoma kryptimi⁹⁴. A.Chačikiano“ Armėnijos istorijoje“ apie 1988 metų įvykius užsimenama tik tarp kitko: „Azerbaidžane jau nuo 1988 metų gegužės mėnesio prasidėjo armėnų pogromai, jie buvo prievarta išvaromi iš respublikos. Atsakant į tai, prasidėjo ir Armėnijoje gyvenusių azerbaidžaniečių persekiojimai. Iki 1988 metų pabaigos iš Azerbaidžano į Armėnija prievarta buvo perkelta 300 tūkstančių, o iš Armėnijos į Azerbaidžaną – 200 tūkstančių žmonių“⁹⁵.

Jeigu iš pradžių azerbaidžaniečių „išstūmimu“ iš Armėnijos SSR ir Kalnų Karabacho AS užsiėmė „visuomenininkai“ iš organizacijų „Karabach“ ir „Krunk“, nuo 1988 metų lapkričio 25 dienos tuo pradėjo „rūpintis“ valdiškos institucijos. Armėnijos komunistų partijos centro komiteto sprendimu buvo patvirtintas oficialus azerbaidžaniečių išvarymo iš respublikos planas, kuris turėjo būti realizuotas iki gruodžio 5 dienos⁹⁶. Planas buvo vykdomas su ypatingu žiaurumu. Pavyzdžiui, 1988 metų lapkričio 28 dieną Spitake buvo susidorota su azerbaidžaniečių pabėgėlių kolona, vykstančia į Azerbaidžaną. Iš viso žuvo 216 žmonių, iš jų nukankinti – 35, negyvai sumušti – 41, gyvi sudeginti – 11, pakartas – 1, nuskandinti – 3, sutraiškyti automobiliais – 7, nušauti – 16, užmuštas elektros srove – 1 ir pan. Tarp nužudytų – 57 moterys ir 23 įvairaus amžiaus vaikai (įskaitant kūdikius). Egzekucijai vadovavo milicijos karininkas⁹⁷.

Metų pabaigoje į Armėniją atvyko daug užsienio armėnų, ypač iš Libano ir Sirijos⁹⁹. Jerevano oro uoste beveik kasdien nusileisdavo lėktuvai iš Beiruto, kurie atskraidindavo sunkiosios ginkluotės, minosvaidžių ir lengvųjų šaunamųjų ginklų. Visa tai vyko abejingai stebint Jerevane dislokuotos sovietinės įgulos vadovybei. Tuo pačiu metu buvo vykdomas šovinistinis armėnų tautos indoktrinavimas. Pavyzdžiui, tomis dienomis išleistoje apybraižų knygoje „Pirmą kartą…“ žinoma armėnų poetė Silva Kaputikian rašė: „ Haikas (armėnas – I. M.) turi žinoti, kad armėnas, atmerkęs akis Dievą mylinčių armėnų šeimoje, gimė ne tam, kad gyventų, o tam, kad padėtų armėnų tautai. Todėl naujagimiui armėnui reikia garsiai, labai garsiai surikti į ausį: „Ei, Aramai, tavo priešas yra turkas. Tėvynė svarbiau už Dievą. Svarbiau už Tėvynę – Bažnyčia. Svarbiau už Bažnyčią – Dydysis Tigranas (senovės Armėnijos valdovas ir karvedys – I. M.). Svarbiau už Didįjį Tigraną – Didžioji Armėnija“¹⁰⁰. Armėnijos komunistų partinės organizacijos vadovas S.Arutiunovas, 1989 metų birželio 2 dieną kalbėdamas SSRS liaudies deputatų I suvažiavime, pareiškė, kad tuo metu Armėnijoje neliko ne vienos azerbaidžaniečių šeimos (iš tikrųjų paskutiniai azerbaidžaniečiai buvo išvaryti iš Armėnijos teritorijos tų pačių metų birželio18 – 19 dienomis)¹⁰¹. Taip buvo įvykdyta S.Kaputikian „rekomendacija“ – „Turkus, ypač jų azerbaidžanietišką sparną, reikia visada „laužyti“. Kova prieš kiekvieną azerbaidžanietį turi būti vykdoma valstybinės programos lygyje“.

Išvarius etninius azerbaidžaniečius iš Armėnijos SSR teritorijos¹⁰², ta pati politika buvo tęsiama ir prie jos „prisijungusioje“ Kalnų Karabacho AS. 1989 metų pabaigoje dėl nesiliaujančių užpuolimų buvo nutrauktas traukinių, vykstančių per Armėnijos teritoriją iš Azerbaidžano į jam priklausantį Nachičevanės eksklavą, eismas. Prasidėjo Nachičevanės eksklavo blokada¹⁰⁴.

SSRS suirimas ir nepriklausomų Armėnijos ir Azerbaidžano valstybių atkūrimas nepakeitė situacijos regione. Niekur nedingo ir metų metais kurstomos antiturkiškos (taigi ir antiazerbaidžanietiškos) nuotaikos, nors būtent Turkija pirmoji prpažino Armėnijos nepriklausomybę¹⁰⁸. Siekiant išvengti kaltinimų Armėnijai dėl svetimos teritorijos aneksijos, 1991 metų rugsėjo 2 dieną buvo paskelbta Kalnų Karabacho autonominės srities „nepriklausomybė“¹⁰⁹. Kruvini išpuoliai pasienyje ir Karabache, kurių metų žūdavo keletas arba keliolika žmonių, tęsėsi iki pat 1992 metų pradžios, kada vėl prasidėjo masinės ekzekucijos. Pavyzdžiui, 1992 metų vasario 13 dieną smogikų būrys įsiveržė į Agdamo rajono Karadaglio kaimą, nužudė jame apie 200 valstiečių, o maždaug 90 žmonių (tarp jų – 41 moterį) paėmė įkaitais. Buvo ruošiamasi ir „ekologiniam karui“ – šis klausimas buvo svarstomas Armėnijos Respublikos Saugumo taryboje. Svarstymui buvo pateiktas dokumentas, pavadintas „Armėnų tautos ekologinė programa prieš azerbaidžaniečių tautą“¹¹⁰.

Dalis Kalnų Karabache gyvenusių armėnų norėjo pasitraukti iš karo veiksmų zonos į Armėniją, tačiau šį atsisakė juos priimti¹¹¹, nes baiminosi, kad šis regionas praras „armėnišką veidą“.

Baisiausia tragedija įvyko 1992 metų vasario 26 dieną, kai Armėnijos kariuomenės daliniai, remiami Rusijos ginkluotųjų pajėgų 366 – ojo pulko karininkų ir puskarininkių, visiškai sunaikino azerbaidžaniečių gyvenamą Kalnų Karabacho rajono centrą Chodžalį¹¹². Per vieną naktį buvo žvėriškai nužudyta 613 žmonių, jų tarpe 106 moterys ir 23 vaikai. Dar 487 miestelio gyventojai buvo suluošinti, 1275 – paimti įkaitais, 150 – dingo be žinios. Kaip ir amžiaus pradžioje, žudynes lydėjo sadistinės perversijos¹¹³: nėščioms moterims išskrosdavo pilvus ir, išėmę iš jų dar negimusius vaikus, užsiūdavo juose nupjautas vyrų galvas. Chodžalio „operacijos“ dalyvis Daūdas Heirijanas savo knygoje „Ararato didvyriai“ taip aprašo savo įspūdžius: „Kovo 2 dieną „Gaflano“ grupė, kuri specializavosi lavonų deginime, surinko virš šimto tiurkų (azerbaidžaniečių – I. M.) lavonų ir sudegino juos maždaug už kilometro į vakarus nuo Chodžalio…Paskutiniame automobilyje aš pamačiau maždaug dešimties metų mergaitę, sužeistą į kaktą ir į rankas. Nežiūrint alkio, šalčio ir patirtų sužalojimų, šis vaikas pamėlusiu veidu dar buvo gyvas. Ji tyliai alsavo. Aš negaliu pamiršti šito su mirtimi kovojančio vaiko akių…Netrukus kareivis, kurį vadino Tigranianu, pakėlė šitą nejudančią mergaitę ir numetė ją ant lavonų…Po to juos padegė. Man pasirodė, kad tarp degančių lavonų kažkas šaukiasi pagalbos…Po to aš jau nebegalėjau eiti toliau…“ Rusijos ginkluotųjų pajėgų 366 pulkas buvo išvestas į Rusiją ir išformuotas, tačiau nei vienas jo karininkas nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn dėl įvykdytų nusikaltimų. Maža to, Armėnijos prezidentas Robertas Kočarianas pripažino vieną aktyviausių Chodžalio skerdynių dalyvį, ekstremistinės organizacijos ASALA („Armėnų slaptoji armija Armėnijai išvaduoti“) narį Vazgeną Sislianą Karabacho karo didvyriu.

Yra žinoma, kad šios organizacijos įkūrėjas, Irake gimęs Akopas Akopianas, žinomas dar kaip Bedrosas Oganesianas, buvo palestiniečių teroristinės grupės, nužudžiusios Izraelio sportininkus Miuncheno olimpinėse žaidynėse 1972 metais, narys¹¹⁴.

Kartu su azerbaidžaniečiais nukentėjo ir neseniai Chodžalyje apsigyvenę turkai – meschetai, kuriuos 1944 metais J.Stalinas ištrėmė iš Gruzijos, 1989 metais Uzbekijos SSR valdžia – iš Uzbekijos ir 1992 metais armėnų kareiviai – iš Kalnų Karabacho…¹¹⁵

Azerbaidžano parlamento vadovas Isa Gambarovas spaudoos konferencijos Baku metu pareiškė, kad yra duomenų, įrodančių, kad Armėnija prekiauja gyvų azerbaidžaniečių belaisvių organaias¹¹⁶.

Tragedijos mastai sukrėtė pasaulio bendruomenę. Štai tik keletas ištraukų iš šiam masinio teroro aktui skirtų publikacijų:

„Armėnų kareiviai išpjovė šimtus pabėgėlių šeimų. Liudininkai pranešė, kad buvo sušaudyta virš 450 azerbaidžaniečių, tarp kurių buvo daug moterų ir vaikų. Šimtai, o gal ir tūkstančiai žmonių dingo…Daugelis žmonių buvo suluošinti, o iš vienos mažos mergaitės liko tik galva…“ („Times“)

„Videokamera parodė vaikus nupjautomis ausimis.Vienai pagyvenusiai moteriai buvo nukirsta pusė veido. Vyrai buvo skalpuoti…Majoras Leonidas Kravecas: „Aš pats mačiau kalvoje apie šimtą lavonų. Vienas berniukas buvo be galvos. Visur buvo matyti ypatingai žiauriai nužudytų moterų, vaikų ir senių lavonai“ („Izvestija“)

„Chodžalis buvo varganas azerbaidžaniečių miestas su tuščiomis parduotuvėmis ir purvinomis gatvėmis be medžių. Bet tai buvo namai tūkstančiams azerbaidžaniečių, kurie geresniais laikais dirbo laukuose ir augino žąsis. Praėjusią savaitę jis dingo nuo žemės paviršiaus“ („Sunday Times“)

Genocidas nesibaigė Chodžalio tragedija, jis tęsėsi kitose Kalnų Karabacho ir kitų gretimų Azerbaidžano rajonų vietovėse. Kovo 12 dieną po to, kai Agdamo miestas buvo apšaudytas raketomis, jame žuvo 10 ir buvo sužeista 30 žmonių. Kovo 17 dieną buvo sudegintas Karadaglio kaimas, kuriame buvo nužudyti 77 žmonės; kiti dingo be žinios. Balandžio 2 dieną Kelbadžaro rajono Bašlybelos gyvenvietėje buvo nužudyti 28 žmonės, dar 18 paimti įkaitais. Šį sąrašą galima tęsti iki begalybės.

Armėnų šaltiniai atspindėjo tų dienų įvykius visiškai priešingai. Buvo pranešama apie 1992 metų kovo 6 dieną azerbaidžaniečių sunaikintą armėnišką Karančio kaimą ir Askerano miesto šturmą, kuriame dalyvavo Nepriklausomų valstybių sandraugos (kitaip sakant, Rusijos) 23 divizijos šarvuota technika¹¹⁹, ir apie užminuotą lavoną, kurį armėnams perdavė azerbaidžaniečiai apsikeitimo žuvusiųjų kūnais metu¹²⁰. Karo veiksmų zonoje dar 1991 metų rudenį apsilankęs rusų poetas Andrejus Švedovas irgi teigė, kad „ketvirtoji armija Šaumiano rajone ir vidaus kariuomenė Stepanakerte vienareikšmiškai palaiko azerbaidžaniečius“¹²¹. Deja, įvykių raida rodo ką kitą. Nekelia abejonių tik tai, kad SSRS, o vėliau Rusijos valdžia sąmoningai kurstė Užkaukazės tautas vieną prieš kitą, dosniai aprūpindama kariaujančias puses ginklais ir šaudmenimis¹²². Peno armėnų propagandistams suteikė ir nušalintas Azerbaidžano prezidentas Ajazas Mutalibovas, pareiškęs, kad Chodžalio skerdynės buvo surengtos kažkokių neaiškių jėgų, siekusių jo atsistatydinimo¹²³. Jo išvedžiojimais suskubo pasinaudoti ir panarmėnistų „advokatai“, kurie teigė, kad pasitraukimui paliktu koridoriumi pasinaudojo azerbaidžaniečių kovotojai, o per neapsižiūrėjima nukentėjo civiliai, kuriuos neva nužudė jų tautiečiai¹²⁴.

Galima teigti, kad tai tapo oficialia armėnų pusės versija, nes panašių išvedžiojimų galima rasti ir Levono Melik – Šachnazariano ir Haiko Demojano knygoje „Chodžalio byla: ypatingas aplankalas“ (2002). Tarp argumentų, neva įrodančių, kad armėnų pajėgos negalėjo išžudyti civilių, joje buvo pateiktas azerbaidžaniečių spaudoje paminėtas faktas, jog besiklausant armėnų kariškių radijo pokalbių buvo nugirstas nurodymas: „Moterų ir vaikų nežudykite. Surinkite juos centre“. O kad  buvo leista žudyti jaunus bei pusamžius vyrus ir senius – tai,  pagal tokią knygos autorių logika, nėra nusikaltimas. Minėtoje knygoje taip pat teigiama, kad vadinamosios Kalnų Karabacho Respublikos „Arcacho“ gelbėjimo tarnybos darbuotojai skerdynių vietoje rado tik 11 lavonų, o tai, kad žuvusiųjų dauguma buvo rasta ne pačiame Chodžalyje, o tarp armėniško Nachidževaniko kaimo ir Agdamo (kur tuo metu buvo įsitvirtinusios azerbaidžaniečių pajėgos), yra traktuojama kaip įrodymas, jog visus juos išžudė patys azerbaidžaniečiai, kurie tamsoje palaikė pabėgėlius armėnų kariais. Visiškai neigiamas ir rusų 366 pulko karių dalyvavimas Chodžalio tragedijoje, o galiausiai kaltė dėl jos suverčiama Turkijos spec. tarnyboms. (Левон Мелик – Шахназарян, Гайк Демоян. Ходжалинское дело: особая папка. Ереван, 2002)

1992 metų gegužės 7 – 8 dienomis armėnų ginkluotos formuotės užėmė istorinę Karabacho chanato sostinę – Šušos miestą, tokiu būdu užbaigę Kalnų Karabacho „armėnizaciją“, o gegužės 18 – 19 dienomis – ir Lačino rajoną, esantį tarp Armėnijos ir Kalnų Karabacho. Tai užtikrino šio armėnų užimto Azerbaidžano  regiono geografinį ir transportinį ryšį su Armėnija. 1993 metų kovo 27 – balandžio 3 dienomis buvo okupuotas ir Azerbaidžano pietuose buvęs Kelbadžaro rajonas, iš kurio buvo išvaryti visi jo gyventojai – beveik 60 tūkstančių žmonių, 511 žmonių buvo nužudyti. Jungtinių Tautų Saugumo taryba buvo priversta priimti rezoliuciją Nr. 822, kuria buvo pareikalauta nedelsiant išvesti armėnų pajėgas iš Azerbaidžano teritorijos¹²⁵. Vietoje to armėnai birželio 23 – 24 dienomis užėmė Agdamo rajoną, iš kurio turėjo bėgti apie 150 tūkstančių vietos gyventojų¹²⁶. Daug žmonių žuvo ne tik karo veiksmų metu; jie buvo žudomi ir jau pasitraukę iš gimtųjų gyvenviečių. Buvo kesinamasi ir į Nachičevanės eksklavą¹²⁷.

Siekdamas sustabdyti karą, buvęs Jungtinių Amerikos Valstijų valstybės departamento patarėjas Polas A. Goblas buvo pasiūlęs savąjį konflikto sureguliavimo planą, pagal kurį Azerbaidžanas turėtų perduoti Armėnijai dalį Kalnų Karabacho (ir „koridorių“ tarp Armėnijos ir Kalnų Karabacho), mainais gaudamas iš jos pietinę Zangezūro srities dalį. Daugiausia azerbaidžaniečių gyvenamos Kalnų Karabacho vietovės ir upių, aprūpinančių Baku miestą vandeniu, ištakos turėjo likti Azerbaidžano sudėtyje¹²⁸. Deja, abi konflikto pusės šį planą atmetė – azerbaidžaniečiai nesutiko „mainikauti“ savo žemėmis, o armėnai įžiūrėjo P.A.Goblo plane klastą –slaptą Vakarų norą įkalinti Armėniją „turkų gniaužtuose“¹²⁹.

1993 metų birželio 29 dieną Jungtinių Tautų Saugumo taryba priėmė rezoliuciją Nr. 853 (1993), kuria patvirtino Azerbaidžano suverenitetą ir jo teritorijos vientisumą, taip pat pasmerkė Armėniją dėl to, kad ji naudoja jėgą siekdama užimti kitos valstybės teritoriją. Rezoliucijoje buvo pareikalauta nedelsiant pasitraukti iš Agdamo ir kitų Armėnijos okupuotų Azerbaidžano teritorijų¹³⁰. Tačiau agresorių nesustabdė net tokios autoritetingos tarptautinės organizacijos teisėti reikalavimai.1993 metų rugpjūčio 23 dieną buvo užgrobtas Fizulio rajonas, iš kurio buvo išvaryti 153 tūkstančiai azerbaidžaniečių, rupjūčio 25 – 26 dienomis – Džabrajilo rajonas (57 tūkstančiai išvarytųjų), to pačio mėnesio 31 dieną – Gubadlio rajonas (virš 31 tūkstančio išvarytųjų), o 1993 metų spalio mėnesio pabaigoje – Zangilano rajonas (35 tūkstančiai išvarytų vietos gyventojų)¹³¹. Pabėgėliai buvo persekiojami Armėnijos ir vadinamosios „Kalnų Karabacho Respublikos“ karinių dalinių, kurie apšaudydavo jų vilkstines iš sraigtasparnių ir patrankų.

Tokiu būdu iki 1993 metų pabaigos Armėnija okupavo net 20 procentų Azerbaidžano Respublikos teritorijos. Karo veiksmai ir žmonių žūdynės tęsėsi iki 1994 metų gegužės 16 dienos, kai buvo susitarta dėl ugnies nutraukimo. Didžioji dalis gyvenviečių buvo visiškai sugriauta ar sudeginta, jose likęs turtas – išgrobstytas. Dešimtys tūkstančiai žmonių buvo žvėriškai nužudyti, apie 50 tūkstančių – suluošinti, o daugiau negu milijonas – priverstas apleisti gimtąsias vietas, paliekant savo namus ir per visą gyvenimą užgyventą turtą. Azerbaidžano pusės skaičiavimais, bendri nuostoliai dėl armėnų agresijos sudaro apie 60 milijardų JAV dolerių. „Didžiosios Armėnijos“ planas, kurio panarmėnistams nepavyko sėkmingai realizuoti 1918 – 1920 metais, su nebyliu SSRS (nuo 1991 metų – Rusijos) valdžios pritarimu buvo dalinai realizuotas 1988 – 1993 metais, tik šįkart ne Gruzijos ir Turkijos, o Azerbaidžano sąskaita. Pasibaigus karo veiksmams, Armėnija ( kaip, beje, ir jos okupuotas Kalnų Karabachas) tapo monoetninė valstybe, todėl galima teigti, kad per penkis metus (1988 – 1993) regiono etnodemografinė situacija pasikeitė iš pagrindų. Per nepilną šimtmetį azerbaidžaniečių tauta patyrė net keturis genocidus – 1905 – 1906, 1918 – 1920, 1947 – 1952 ir 1988 – 1994 metais (pasibaigus karo veiksmams, 1994 metais Azerbaidžano geležinkeliuose ir Baku metropolitene buvo įvykdyti dar keli teroro aktai, kurių metų žuvo taikūs žmonės). Armėnija iki šiol atsisako pasitraukti iš okupuotų teritorijų, pripažinti azerbaidžaniečių tautos genocido faktą ir atlyginti jos padarytą žalą.

***

Etniniai valymai, kurių metu tam tikrų teritorijų etnodemografinė situacija pakečiama išnaikinant ir išvarant ankstesnius šių teritorijų gyventojus, visuotinai pripažįstami genocidu, tiksliau viena iš jo atmainų – etnocidu. Tai yra nusikaltimas prieš žmoniją ir žmogiškumą, kurio negali pateisinti jokie tikri ar menami istoriniai, etnologiniai, religiniai ir kitokie argumentai, todėl ir panarmėnistų vykdytas azerbaidžaniečių (ir kitų islamą išpažįstančių Azerbaidžano tautų atstovų) genocidas nėra ir negali būti „teisingesnis“ negu pačios armėnų tautos patirtas genocidas, o „Didžiosios Armėnijos“ sukūrimo planas, kuris buvo realizuojamas vykdant etninius valymus, daug kuo primena nacių valdomos Vokietijos „gyvybinės erdvės“ („Lebensraum“) išplėtimo teoriją ir praktiką. Armėnijos nenoras spręsti skaudžios azerbaidžaniečių tautos genocido pripažinimo, okupuotų teritorių atlaisvinimo ir žalos atlyginimo problemos, vadovaujantis tarptautiškai pripažintomis teisės normomis ir principais, neleidžia visų pirma jai pačiai normalizuoti santykių su jos tiesioginėmis kaimynėmis. Be to, tai sudaro sąlygas Rusijai, kuri Kaukazo (ir ne tik Kaukazo) regione siekia savo destruktyvių geopolitinių tikslų, ir toliau manipuliuti šiuo „įšaldytu konfliktu“ bei jo dalyvių likimais.