Prezidento rinkimuose – vargo kandidatai
Mar 15th, 2009 by Tomas Čyvas
Balsuokite
Mar 12th, 2009 by Tomas Čyvas
Tėvynės sąjunga remia D. Grybauskaitę, nes neturi kur dėtis
Mar 12th, 2009 by Tomas Čyvas
Ar LRT siaurina tą, ką reikia?
Mar 10th, 2009 by Tomas Čyvas
D. Grybauskaitės komanda – kas ji?
Mar 8th, 2009 by Tomas Čyvas
Konstitucijos dvasia ir politinė atsakomybė
Mar 4th, 2009 by Tomas Čyvas
Politikai ne pirmą kartą „saliamoniškai“ perleidžia Konstituciniam Teismui klausimus, kuriuos turėtų spręsti patys. Konstitucinis Teismas, spręsdamas politinius klausimus, negali nepolitikuoti. Rezultatas – smukdomas Konstitucijos prestižas.
Linksminantis Konstitucinio Teismo sprendimas, kad „Leo.LT“ įteisiniai įstatymai truputį prieštarauja šalies pagrindiniam įstatymui, bet prieštarauja nelabai – ne pirmas toks.
Juk Konstitucijos dvasininkai, prieš porą metų, jau buvo mums paaiškinę, kad Savivaldos rinkimų įstatymas gali prieštarauti Konstitucijai, bet tai neatsilieps rinkimų rezultatų teisėtumui. Dar daugiau, Konstitucinis teismas yra nustatęs, kad parlamentas yra aukščiausia šalies valdžia, bet tik tiek, kiek nereikalauja valstybės saugumo departamento ar kitų biurokratinių instancijų atsakomybės. „Truputį nėščia moteris“ – absurdiškai skamba tik medicinoje. Mūsų konstitucinėje tradicijoje tai įprasta.
Įprasta ir tai, kad net pripažinus, jog šalies pagrindiniam įstatymui kai kurie sprendimai prieštarauja ne truputį, o visiškai – niekas iš to neseka. Privatizuojant įmonę „Alita“, pasak KT, pažeista Konstitucija, bet niekas už tai jokia forma ir jokiu mastu neatsako, privatizavimo rezultatai galioja. Šunys loja, karavanas eina. Lieka net neaišku – kas tas šuo lojantis įkandin? Į KT apeliavę politikai ar pats dvasios pašnekovų devynetas su visomis savo mantijomis bei grandinėmis?
Teoriškai, KT neturėtų imtis bylų, kurios brukamos remiantis ne teisiniais, o politiniais ar ideologiniais argumentais. Teisiniai argumentai ir jais pagrįstos išvados turėtų turėti teisines pasėkmes, tačiau taip nutinka toli gražu ne visada. Juo labiau sunku tikėtis, kad KT sprendimai visada bus socialiai naudingi ir populiarūs visuomenėje.
Valdyti tautos vardu – kitų valdžios šakų darbas. Pirmiausia – Seimo ir Vyriausybės politikų. Tad ir klausimus apie „Leo.LT“ dera užduoti jiems. Taip – Konstitucinio Teismo sprendimo formuluotės, kurios aiškina, jog nacionalinės energetikos monopolizavimas privataus pelno vardan nekenkia konkurencijai ir vartotojų teisėms – tragikomiškas. Mėginimas pateisinti minėtus trūkumus specinfiniais „Leo.LT“ tikslais ir kilniais energetinio saugumo sumetimais – išvis iš fantastikos srities. Perfrazuojat į žmonių kalbą tai reiškia: jei sieki specifinių tikslų, tai Konstitucijos reikalavimai tavo priemonėms galioja specifiškai, o jei siekiai labai kilnūs, tai jie sukilnina ir konstitucinį nihilizmą. Įspūdinga, tačiau kartoju – mūsų „rašto aiškintojų“ išspinduliuojami paradoksai nėra naujiena.
Ne KT ir ne dvasia, o politinė valdžia turi formuluoti nacionalinę energetikos strategiją ir ją įgyvendinti. Politikai, o ne devynių išminčių kolegija, turi spręsti konkrečius disponavimo valstybės turtu, elektrinių statybų, elektros jungčių tiesimo reikalus. Joks KT negali padaryti ir vis tiek nepadarys to, ko Seimas ir Vyriausybė, kartu su visais pasitelktais ekspertais, nepadaro visose įstatymų ir kitų teisės aktų priėmimo stadijose bei derybose su privačiu kapitalu.
Pagaliau net ir pats Seimo, kurio balsų dauguma kreipėsi į KT, demaršas yra keistas. Elementari logika kužda, kad dauguma balsavusių politikų jau tuomet, kai priėmė įstatymą, abejojo, ar viskas padaryta pagal Konstituciją, kurią jie yra prisiekę saugoti. Jei taip – kodėl priėmė tokį įstatymą? Juk tiek jo priėmimas, tiek apeliacija į KT buvo tos pačios kadencijos Seimo narių darbai.
Čia ir kyla įtarimas, kad toks „keistas“ elgesys – priiminėti galimai antikonstitucinius įstatymus, o paskui patiems save skųsti – gali būti motyvuotas bjauriai atrodančių dalykų. Panašu, kad tai lemia politiniai instinktai, interesai, susitarimai. O gal ir konkreti materialinė nauda.
Kad ir ką būtų nutarę mūsų mantijomis pasidabinę Konstitucijos tarnai, dabartinė politinė šalies valdžia nei kiek neturėtų jaustis atleista nuo atsakomybės. Projekto pradžioje konservatoriai buvo didžiausi entuziastai, nors paskui ir pajuto, kad tai kenkia jų populiarumui. Bet tiek jau to. Tarkime, kad patikėjome, jog priartėjus prie galutinių sprendimų buvo supratę į ką veliasi. Svarbiausia – kas bus daroma dabar.
O dabar girdime vis keistesnius pareiškimus. Seimo pirmininko pavaduotoja – kažkada, kai projektas buvo pradedamas,– prisipažinusi esanti nieko neišmananti blondinė, dabar sako, jog reikia ieškoti kažkokių naujų investuotojų. Palaukite, gerbiamoji, o ką gi investavo tie, kuriuos nacionaliniu investuotoju krikštijame dabar? Apie išsiurbtus didesniais už pelną dividendais milijardus ir galimybę terorizuoti elektros vartotojus girdėjome. Apie bent vieną investuotą centą – ne. Konstitucinis Teismas šių klausimų nepanaikino. Nieko nepasakė ir apie tai, ar tokias investicijas – ne įdedant, o pasiimant pinigus, – bus galima vykdyti ir kitiems.
Jis nepadės ir atsakyti į klausimą – kada gi pagaliau bus pradėtas tiesti bent jau kabelis į Švediją? Tai, kaip girdime iš viešos informacijos, yra pigiausia ir paprasčiausia kelio į minimaliausią energetinę nepriklausomybę dalis. Tačiau ir ji įstrigusi kažkur – tarp korupcijos, Konstitucijos ir nesibaigiančių tauškalų. Gal Konstitucinis Teismas reikalingas tik tam, kad kažkaip tušuotų politikų nesąžiningumą, nekompetenciją ir negebėjimą spręsti svarbiausių klausimų, pinigų pavogimą išvadinti investicijomis?
Toks požiūris – nusikalstamas. Tuomet pati Konstitucija verčiama butaforine šventenybe, o josios aiškintojai šamanais, kurių kerėjimas apšildys butus ir apšvies gatves ne geriau nei kaimo užkalbėtojos bambėjimas išgydo ėduonį ar ataugina amputuotą koją. Todėl – baikite maivytis ir išformuokite tą žvėrį, kol jis neprarijo dar didesnio bendro pyrago gabalo. Nebent ir patys sotinatės trupiniais iš tų pačių ėdžių.
Tags: Konstitucinis Teismas, LEO.LT, Lietuva, parlamentas, politika, Valstybė
Dalia Grybauskaitė pradeda ir…
Feb 28th, 2009 by Tomas Čyvas
Vytauto Pociūno aukos neištyrimo pamokos
Feb 27th, 2009 by Tomas Čyvas
Vytauto Pociūno sudorojimo aplinkybes dengti norintys prokurorai yra tokie pat apgailėtini, kaip Audrių Siaurusevičių skydinėje saugoję policininkai. Jų tiesiog gaila.
Byla dėl saugumo karininko Vytauto Pociūno žūties ir vėl nutraukta. Ar kas nors galėjo labai nustebti, kad prokurorai ir vėl nepanoro iki galo atsakyti į jiems pateiktus klausimus? Praėjusį kartą taip pasielgęs prokuroras Justas Laucius buvo prezidento Valdo Adamkaus pamalonintas ordinu. Kodėl gi jo negavus ir kolegai Mindaugui Gyliui?
Pagrindinis klausimas, praėjus porai metų nuo pulkininko „sudorojimo“, yra visai ne prokurorų kompetencija ar sąžinė. Svarbiausia tai, ką visa ši šiurpi ir liūdna istorija pasako apie mūsų valstybę bei visuomenę.
Pamenu naktį, kai elektros skydinėje girtas nuo žurnalistų slėpėsi nacionalinio transliuotojo vadovas – Audrius Siaurusevičius. Visi žinojo, kad jis ten. Žinojo ir prie durų stovėję viešbučio apsaugininkai, ir policininkai. Bet liūdnai susikaupusiais veidais, nerangiomis valdiškomis frazėmis ir išeities ieškančiais žvilgsniais melavo. Tiesiai į mikrofonus, kamerų objektyvus – visai Lietuvai ir patys sau. Sakė, kad nieko ten toje skydinėje nėra, durys, esą užrakintos. Nesvarbu, kad jiems matant buvome pravėrę. Kartais imdavo aiškinti apie statutus, kodeksus ir, kai prasimušdavo padorumas, apie gautus nurodymus. Taip buvo liepta kalbėti. Apie pačius uniformuotus vargetas tesinorėjo ištarti: „pareigūniūkščiai“. Beveik su užuojauta – jie turėjo vaidinti vaidmenį, o ne dirbti. Turėjo vykdyti įsakymus, prieštaraujančius sveikam protui ir žmogaus padorumui.
Tokioje pat padėtyje šiandien tebėra ir mūsų prokurorai. Kai važiavo tirti žūties aplinkybių į Baltarusiją – nesivežė kriminalinės policijos specialistų, ekspertizes patikėjo baltarusių KGB. Taip buvo liepta.
Kai Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas rengė išvadas ir ruošėsi paviešinti medžiagą apie tai, kaip buvo terorizuojamas ir į Baltarusiją tiesiog išgrūstas velionis pulkininkas, prokurorai nutraukė bylą išvadų paskelbimo išvakarėse. Skubėjo. Taip buvo liepta.
Šiandien jie vėl nutraukia tyrimą ir net žodžiu neužsimena apie dar vieną reikšmingą jo dalį. Juk buvo prašyta ištirti ir tai, kas, kokiais sumetimais užsakė, apmokėjo ir įkvėpė šmeižto, nukreipto prieš jau mirusį žmogų kampaniją. Kas sugalvojo ir apmokėjo niekšingą velionio šeimos nuotraukų publikavimą šalia šmeižikiškų tekstų? To prašė išsiaiškinti Seimo komitetas. Prokurorai sakė, kad tema prijungiama prie bylos. Šiandien nebesako apie tai nė žodžio. Taip, be abejonės, yra liepta.
Policininkai saugo girtą LRT direktorių skydinėje, prokurorai žuvusio žmogaus šmeižikus ir žūties paslaptis, Valstybės saugumo departamento vadovai – korupcinius pūlinius ir gangrenas sudėtas dvylikoje pažymų ir dar nežinia kokiame kiekyje amžinai nebaigiamų tyrimų.
Tai jau tapo taip įprasta, kad į minėtus personažus apeliuoti, juos kritikuoti, klausti ir stebėtis darosi nuobodu.
Klausimus, vis dėlto, reikia pateikti politinei valdžiai. Jei jau skelbiamės esą demokratija ir respublika, o ne despotine monarchija ar UAB „Lietuva“ – turime reikalauti atsakymų iš demokratiškai renkamų valdžios atstovų.
Pradėkime nuo Seimo. Tautos atstovybėje šiandien visai kita dauguma nei ta, kuri buvo parlamentinio VSD veiklos tyrimo metu. Ir kas? Paradoksas, bet naujasis nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas su VSD vadovybe elgiasi lyg senas bičiulis ir visiškai nėra linkęs tęsti Algimanto Matulevičiaus, kad ir kaip pastarąjį bevertintume, laikais pradėto kurso – atskaitomybės parlamentui ir atsakomybės išsireikalauti neketinama. Susikompromitavusi VSD vadovybė ramiai tęsia savo veiklą. Kalbos apie radikalią VSD pertvarką pritilo, planai nukeliami neapibrėžtai ateičiai. Užsiėmęs mokesčių didinimu Seimas neturi visam tam laiko.
Netrukus – Prezidento rinkimai. Išsirinksime asmenį, kuris skiria ir saugumiečių, ir policininkų, ir prokurorų vadovus . Taip pat ir teisėjus. Ta proga, prisiminkime kadenciją baigiančio vadovo laikyseną ir VSD skandalo, ir V. Pociūno žūties tyrimo, jo pomirtinio dergimo istorijoje. Apie tai, kam jo ekscelencija pasitarnavo, jau kalbėjau prieš keletą dienų – interesų grupių užsakytoms skydinių lankytojų apsaugos operacijoms.
Jei rinkdamiesi naująjį šalies vadovą neišsireikalausime atsakymų ir konkrečių pozicijų aukščiau minėtais klausimais, jei neišgausime ne tik abstrakčių pažadų, bet ir konkrečių institucijų reformų planų – niekas nepasikeis. Politinės demokratinės valdžios silpnumas stiprina valdininkų įžūlumą, polinkį parazituoti ir piktnaudžiauti.
Sieks ar nesieks naujasis šalies vadovas peržiūrėti „Leo.LT“ projektą? Privers VSD vadovybę atiduoti parlamentui slepiamas pažymas ar ne? Leis ar neleis pertvarkyti teismų sistemą? Klausimų yra ir daugiau. Svarbu dar ir tai, kad būtų ne tik duotas teigiamas pažadas, bet ir nurodomi konkretūs minėtų problemų sprendimo būdai. Visai nesvarbu – ar jie būtų susiję su aukštų pareigūnų personalijomis, ar su struktūrinėmis reformomis.
Tad prezidento rinkimų išvakarėse, V. Pociūno aukos nauja prasmė yra dviguba. Ji turi ne tik padėti suvokti moralinį valdžios sistemos supuvimą, bet ir skatinti visuomenę kasdien ir neatlyžtant kelti šiuos klausimus tiek jau esamai, tiek renkamai valdžiai.
V.Adamkus – valdininkijos prezidentas
Feb 20th, 2009 by Tomas Čyvas
Šalies vadovas Valdas Adamkus eilinį kartą mūru stojo už biurokratijos valdžią
Prezidentas privertė Seimą dar kartą grįžti prie ministerijų pertvarkos temos. Parlamentarų noras padidinti politinio pasitikėjimo pareigūnų skaičių ministerijose susilaukė ryžtingo „veto“.
„Nedidinkime politizacijos“, – sako šalies vadovas ir perspėja, kad ministrui atėjus į instituciją ne vienam, o su komanda – viskas žlugs. Subyrės tęstinumas, patikimumas, stabilumas ir visokios kitokios valstybės bei žmonių gerovės garantijos.
Prezidento patarėjas lauras Bielinis Seime išdidžiai pabrėžė, jog tas baisus žvėris – politizacija vadinamas – pas mus mažiausias Europoje ir jo negalima didinti. Patarėjas ragino ilgai ir nesiginčyti, o nusilenkti šalies vadovo pozicijai ir leisti valdininkijai toliau triūsti Lietuvos labui – jai įprastu būdu. Dabar nabagėliai valdininkai, esą ramybės nebeturi. „Galvojama daugiau apie būsimą karjerą nei apie realų darbo vykdymą“, – sakė L. Bielinis.
Prezidente ir patarėjau, jūs arba labai menkai informuoti arba, mandagiai šnekant – klaidinate. Paimkime bet kurį pavyzdį – kad ir Žemės ūkio ministeriją. Vieša paslaptis tai, kad ten šeimininkaujant ministrei-kunigaikštienei Kazimirai Prunskienei, net ir skyriaus viršininkas negalėjo neaptikti savyje meilės valstiečių-liaudininkų partijos ideologijai – kad ir ką ji reikštų. Į partiją buvo sustoję, kaip teigia tenykščiai aborigenai, veik trečdalis darbuotojų. Ir jokie „depolitizuojantys“ įstatymai tam nei kiek netrukdė.
Buvusi viceministrė R. Žostautienė, po rinkimų pajutusi, jog partija ir valdžia keičiasi – per kelias dienas tapo vėl paprasta ministerijos sekretore. Spaudai beveik atvirai paaiškino, kad „labai jau nesėkmingai sudalyvavo politikoje“. Atleisti jos dabar niekas negalės – juk ji tose pareigose, kur formaliai politinio pasitikėjimo nereikia. Tokia sistema. Ir tokių, kaip ponios R. Žostautienės, ar panašių variantų – šimtai.
Sistema, kurią gina prezidentas, nekliudė ir beveik visoms didžiausioms pieno verslovėms oficialiai finansuoti kunigaikštienės partiją, ką patvirtina Vyriausiosios rinkimų komisijos svetainė. Kaip žinia, būtent jos rinkiminė kampanija buvo brangiausia. Ir paaiškinkite po to, prezidente ir patarėjau, kad tvarka apsaugo nuo politinės korupcijos ir „depolitizuoto“ žaidimo pieno ar kitomis kainomis? Nacionalinė energetika į „Leo.LT“ nasrus dykai perduota irgi visai be politinių motyvų. Ūkio ministerijos sekretorius Anicetas Ignotas Seimo komitetų posėdžiuose pats, kad nereiktų vargintis „Maximos“ berniukams atsakinėjo į visą kritiką. Ir jis taip pat ne vienas toks.
Vienintelis dalykas, kurį užtikrina prezidento ginama tvarka – biurokratų savivalės ir juo papirkinėjančių verslo grupuočių, klanų valdžia. Ką gali ministras, kuriam leidžiama tik pasirašyti tai, ką pakišą metai iš metų, nepriklausomai nuo veiklos rezultatų, nuo žalos ar naudos padarytos valstybei tebedirbančių asmenų sistema? Panašiai tą, ką dabar gali ir pats prezidentas Valdas Adamkus.
Sėdi jis štai sau rūmuose, o aplink iš ministerijų ir departamentų deleguoti patarėjai ir specialistai. Jie puikiai žino, kad grįžti į delegavusią kontorą reikės. Reikės ten dirbti, daryti karjerą, tikėtis premijų ir sulaukti pensijos. Todėl patarti turi teisingai. Taip, kaip nurodė ne kokie nors politikai, ar dar keisčiau – sąžinė ir sveikas protas. Ne. Taip, kaip reikalinga politinių pažiūrų, principų ir stabdžių neturinčiai valdininkijos ir interesų grupių kišenei.
Tad ir pykti labai ant šalies vadovo negalima. Juk šis „veto“ – tos pačios papirktos valdininkijos interesų atspindys. Tai yra tai, ką „valstybininkų“ sistema leidžia jam daryti. O jei jis daugiau ir nenori – tuo ponams patogiau.
Politikas, kuris galėtų atsivesti savo planams įgyvendinti reikalingą komandą, kuris turėtų įgaliojimus vertinti ne tik tai ar valdininkai ateina į darbą ir nepažeidžia instrukcijų – sistemos košmaras.
Argi sisteminiai parazitėliai gali bent susapnuoti, jog kas nors paklaus – kodėl, net ir nepažeidžiant instrukcijų, teisingai susegus popierius į segtuvus, visgi padaryta žala valstybei? Parlamentas, kuris gali išsireikalauti iš suįžūlėjusių valstybės saugumo departamento biurokratų slepiamas pažymas apie korupciją – irgi siaubas.
Besipriešinantys politinei kontrolei demagogai dažnai imasi rodyti pirštu į sovietinę sistemą – esą ten viską valdė ideologija ir tik dėl to viskas buvę labai baisu. Pigus triukas. Kalba visai ne apie tai, kad rengdamas projektą ar viešojo pirkimo dokumentus valdininkas turėtų cituoti Vladimirą Iljičių ar Vytautą Landsbergį. To niekas nereikalauja ir į tai ne nepanašu.
Tiesiog, būtų visai neblogai, jei ministrai, parlamentarai ir prezidentai visgi įgautų realius svertus suformuoti savo komandai, reikalauti jos atsakomybės už darbo rezultatus ir atsikratyti sukčiais, veltėdžiais bei kvailiais. Kaip rašė politikos filosofas Karlas Popperis knygoje „Atviroji visuomenė ir jos priešai“, demokratija ir skirta tam, kad pašalintų iš valdžios niekšus bei idiotus.
Lietuvoje susiklosčiusi „didžiausios Europoje“ depolitizacijos praktika reiškia tik vieną – valdininkija yra visagalė ir neatsiskaito niekam. Pakanka būti gerai įvaldžius instrukcijų nepažeidimo, atsirašinėjimo ir įžūlaus melavimo meną. Tai būtina pakeisti. Todėl Seimas tiesiog privalo atmesti prezidento „veto“, jei Lietuvoje nori įvesti tikrai demokratinę tvarką.
Dramatiška nežinia prezidentų rinkoje
Feb 19th, 2009 by Tomas Čyvas
Prezidentinė kampanija, nors dar beveik be kandidatų, ima darytis aršesnė. Įsivardijusių kandidatų vos keli, bet užtat tikri mūšiai užvirė aplink dar neapsisprendusiuosius arba slepiančiuosius savo sprendimą. Į mūšio lauką išridenta sunkioji artilerija – šalies politologų direktorius ir vienas iš „būtovės ainių“.
Planas – dešinės sunaikinimas.
Raimundas Lopata ir Alfredas Bumblauskas nusitaikė į ne bet ką. Viešai reiškiama ūmai pabudusia meile bei pagarba profesoriui Vytautui Landsbergiui siekiama tiek jo paties, tiek visos Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) politinės mirties. Ir tai dar ne visi tikslai, kuriuos tikimasi įgyvendinti persikūnijant į Lietuvos nepriklausomybės architekto prezidentinės kampanijos iniciatorius bei rėmėjus. Ne kartą viešai užsipuolusiam paties V.Landsbergio formuluotus šalies užsienio reikalų politikos principus (pavyzdžiui, reikalavimą atlyginti okupacijos padarytą žalą) R.Lopatai nieko nekainuoja viešai prapliupti adoracijomis ir ditirambais jų autoriui. Net nepaisant to, kad būtent užsienio politika yra ta sritis, kurioje pirmiausia tektų darbuotis prezidentui.
Į sąjungininkus ponams jau puikiausiai tinka net ir TS-LKD bažnytininkų sparnas bei Lietuvos sąjūdis. Be to, partijoje, kaip atrodo, yra ir šiaip kam paagituoti už padraugavimą su vyriausiojo politologo aplinkos nomenklatūra. Grynai pragmatinių, tegul ir naivių argumentų tam galima rasti. Vienas jų – sausio vidurio įvykiai, kai dalies žiniasklaidos „pamišėliais ir socialiniais vampyrais“ pravardžiuojama Vyriausybė bei parlamento dauguma buvo „subtiliai įspėta“. Būtent tokiu signalu, o ne vien tik klaikia nekompetencija laikytinas tariamas atsitiktinumas, kad generolo Povilo Malakausko adjutantai pramiegojimo smurtautojų planus. Gali juk ir nepramiegoti, kad tik nepaliesta liktų pati kontora ir jos realiai saugoma nomenklatūra – su visais „Leo LT“, „Dujotekanų“, dvaro institutų, neliustruotų KGB rezervininkų, praktikuojančių ir į atsargą išėjusių Konstitucijos dvasininkų bei Temidės prievartautojų bastionais.
Įvėlus profesorių ir bent dalį TS-LKD vadovybės į tokį sandėrį, jau galima nesunkiai pasinaudoti stipriąja „valstybininkų“ korta – užkulisinių ir aparatinių žaidimų įgūdžiais. Idėjiškai pakrikusią TS-LKD, nekalbant apie atsitiktinių sugyventinių guolį primenančią koaliciją, šiandien, deja, galima suskaldyti lengviau nei atrodo. Bent jau de facto. Mat ir dabar valdančiųjų stovykloje pakanka procesų, primenančių pasakėčią apie žąsies, vėžio ir lydekos tampomą vežimą.
Tiesą sakant, visai nenuostabu, kad net ir Algirdas Mykolas Brazauskas bei Arūnas Valinskas nemato nieko blogo prisidėti skatinant ir provokuojant TS-LKD patriarchą šiai avantiūrai. Juk abu gali balotiruotis patys, be to, visi šie „rėmėjai“ nuo tikrų, bet dažnai naivių profesoriaus politinio talento gerbėjų skiriasi tik tuo, kad tiksliai žino – pergalės galimybė beveik nulinė. Ilgametis propagandinis triūsas yra davęs vaisių – pernelyg dideliam „nuskriaustųjų“ ir tikrų nuskriaustųjų skaičiui įkalta į galvą, kad V.Landsbergis sugriovė „brangiuosius kolchozus“ ar „atėmė pigią dešrą“. Resursų šiems instinktams pakurstyti nomenklatūra turi į valias. Balotiravimasis ir pralaimėjimas paliks visą dešinįjį flangą prie suskilusios geldos, o to, akivaizdu, ir siekiama.
Nekalbant jau apie tai, kad siūlydami savo paslaugas gražuoliai profesoriai akivaizdžiai įgyvendina Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovybės planą – atskirti TS-LKD lyderius nuo vadinamųjų „vanagų“ – „valstybininkams“ nepalankių politikos analitikų bei jiems nepriklausančios žiniasklaidos.
Sprendimams laiko mažai
Be abejo, šis dviejų Lietuvos mokslo korifėjų demaršas sumanytas ne jų pačių, nors kartu ir atskirai jie jau yra reiškęsi realiojoje politikoje. Tiesą sakant, gana egzotiškai.
Vyriausiasis politologas, žinia, specializavosi moderuodamas pogrindinių „sprendyklų“, parenkančių ministrus pirmininkus, posėdžius. A.Bumblauskas redagavo Rolando Pakso inauguracinį opusą, o 2002 metais, kai buvo renkama Vilniaus savivaldybės taryba, net buvo įsirašęs pirmasis jo partijos sąraše. Pabėgti iš ten nutarė taip vėlai, kad net nebuvo kada jo pakeisti. Sąrašas prasidėjo nuo Nr. 2.
Prieš kiek laiko šis tandemas jau vykdė ir bendrą projektą, kai rodė į Lietuvą iš Brazilijos atvežtą Gediminaitį ir nedrąsiai siūlė Valdovų rūmams rasti gyventoją. Tada jis nebuvo labai sėkmingas. Ar pasiseks dabar?
Dabar viskas priklauso labiausiai nuo paties profesoriaus, jo tikrųjų rėmėjų ir TS-LKD partijos vadovybės, kuri neturi jokios bendros strategijos. Ilgą laiką kuluaruose ir viešai svaičiota apie Vygaudo Ušacko rėmimą. Neseniai intencijas apreiškė Europos parlamentarė Laima Andrikienė. Pastarasis variantas gal ir nieko, bet startas akivaizdžiai pavėluotas. Visa Andriaus Kubiliaus strategija, jei tokia egzistavo, buvo paremta vienu vieninteliu dalyku – laukimu: ką pasakys Dalia Grybauskaitė. O ji nesako nieko.
Visos viltys – moterys?
D.Grybauskaitės nenoras aiškiai įsivardyti kandidate ir pristatyti savo politines pažiūras bei poziciją pagrindiniais Lietuvos aktualijų klausimais (šiek tiek išsitarta apie energetiką, bet nieko – apie teismų reformą, VSD ir kt.) irgi privertė bent nemažą dalį potencialių rėmėjų lūkuriuoti. Taip pat paskatino kelti klausimus dėl tikrai ar tariamai reikšmingų biografijos faktų – partinių mokslų ir kitų bulvarinei bendruomenei įdomių aspektų. Taigi dabar, kai laiko lieka nedaug, Europos komisarė lieka generolė be armijos – su reitingais, bet be komandos.
Tikrai sunku remti (arba neremti) tiesaus atsakymo vengiantį ir politinių siekių nedeklaruojantį asmenį. Tačiau naujausi įvykiai lyg ir byloja, kad būtent šiai kandidatei savo paslaugų dar nesugebėjęs įsiūlyti klanas ieško įvairiausių priešnuodžių būtent jos „grėsmei“ neutralizuoti. Todėl, būdamas optimistas ir tikėdamasis, kad profesorius V.Landsbergis nelips ant kišamo grėblio, drįstu teigti, kad visame šiame nežinios jovale idealiausia būtų rinktis tarp dviejų Europoje besidarbuojančių politikių. Tiesa, pirmiausia reikia aiškiai ir tvirtai pasisakyti joms pačioms ir profesoriui.
