Tomas Čyvas

Jei Seimo pirmininkas nori „aukotis Lietuvai“, tegul nesibalotiruoja į prezidentus.

Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas dar kartą blykstelėjo originaliomis įžvalgomis, kurių pavydėtų ir istorikai, ir politologai. Net ne vien Lietuvoje, bet ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Duodamas interviu naujienų portalui „Balsas.lt“ politikas paaiškino, kodėl jis, kaip ir kiti galimi kandidatai į prezidentus, neseka amerikietišku pavyzdžiu. Ten pretendentai nelaukia iki paskutinio momento, kol neišsiaiškina – ką pasakys kiti. Daro politiką ir rodo save rinkėjams ne vienerius metus.

Kodėl pas mus kitaip? Pasak Arūno Valinsko, visai ne todėl, kad mūsų politikai gudrautų ir siektų mulkinti rinkėjus. Ką jūs – kaip jie galėtų… Ypač tie, kurie žino, kaip neleisti laimėti milijono – niekada taip nepasielgtų. Pasirodo, jei tikėsime ponu Arūnu, amerikiečių rinkėjui tiesiog pasisekė.

Anot jo, jei tie nevėkšlos amerikiečių kandidatai būtų žinoję, kad ateis ekonominė krizė – nebūtų lindę į akis. Seimo pirmininko nuomone, mūsų politikai tokie baikštūs ir gudrūs tik todėl, kad laikas nepalankus – ekonominės depresijos užnuodytas. Tiek Barackas Obama, tiek visi jo konkurentai, jei tikėsime A. Valinsku, nebūtų kėlę kojos į tą galerą, jei tik jie būtų žinoję, kas bus su pasauline ekonomika.

Deja, pirmininke, deja. Ir vėl parodėte tai, ką daug kartų pagavome lendant iš maišo. Tai yla, kurios smaigalyje žinių ir supratimo spragos. Šiuo atveju – istorijos ir politologijos.

Tai, kad Lietuvoje potencialieji prezidentai gudrauja ir slapstosi iki paskutinio momento – būdinga ir praėjusioms kadencijoms. Tai, kad JAV kandidatai viešai deklaruoja savo ketinimus – ne šiandieninės politinės konjunktūros ir ekonominių bėdų rezultatas. Tai politinė tradicija ir politinės kultūros lygio skirtumai. Jei nenorite skaityti vadovėlių – naudokitės bent jau žinių tarnybų paslaugomis. Juk gyvename informacijos amžiuje.

JAV kandidatai visada viešai atrinkinėjami partijų pirminiuose rinkimuose, viešai skelbia, kiek surinko pinigų ir ką galvoja pagrindiniais šalies politikos klausimais. Svarbiausia, jie nekliedi apie savo „visišką nenorą balotiruotis“, kurį neva įveikia tik didis pareigos jausmas ir jungtinės maldaujančiųjų juos išgelbėti masių aimanos. Taip yra nuolat – nepriklausomai nuo to, ar šalis kariauja Vietname, ar Irake, ar nekariauja niekur. Ar ekonomika kyla, ar smunka. Ar konkurentai stiprūs, ar silpni. Neteigiu, kad ten nėra užkulisinių žaidimų, intrigų ir pragmatiškų dėlionių, korupcijos. Tik visgi, yra ir matyti supratimas, kad aukščiausiojo šalies asmens išrinkimo klausimas yra vertas viešo aptarimo ir įmanomai viešos kovos objektas. Todėl ir jų reitingus skaityti nėra taip nuobodu. Jie pagrįsti realiu kandidato politiniu svoriu ir autoritetu, o ne teorine charizma, kurios pagrindas yra teiginys: „nieko blogo nepadariau ir esu gražus bei naujas“.

Tikrovėje, visų ligšiolinių ir dabartinės Lietuvos kampanijos esminiai bruožai – partijų silpnumas ir savęs dar neiškėlusių, bet jau seniai reitinguojamų nepriklausomų kandidatų delsimas: kas išsikels pirmas, ką spės sukompromituoti ir t.t. Kaip įsigudrinate tai nepastebėti ir sieti visa tai su ekonomine krize? Turbūt paprastai – niekuo tuo ligi šiol nesidomėjote, neišmanote, bet puikiai prisidedate prie rutinos ir randate lengviausią, bet kvailiausią paaiškinimą.

Taigi, pirmininke, kuris, likus porai mėnesių iki rinkimų, duodate net 50 proc. , kad „aukositės ir būsite prezidentu“, – prašau – geriau nereikia. Pirma parodykite save, kaip politiką, o ne kaip aktorių, juokdarį, verslininką ar solistą. Pirma, bent jau pasidomėkite, kad žinotumėte apie ką kalbate ir nereiktų ekspromtu dalinti panašių paaiškinimų. Suprantu, prie kompiuterio, kuris rodo teisingą atsakymą TV žaidime, paprasčiau. Čia viskas bent minimaliai tikra – patarėjai ne visada šalia, o ir jų komandą esate susirinkęs iš panašių į save.

Aš neteigiu, kad pasitelkęs televizinį žavesį, viešuosius ryšius, pasinaudodamas visos politinės sistemos negaliomis, jūs negalėtumėte laimėti rinkimų. Jūs tai galite. Aš tik sakau, kad laimėti rinkimus dar nereiškia būti tinkamu prezidentu. Jei jau norite aukotis – aukokitės rimtai. Nebrukite Lietuvai dar vieno, tik įvaizdžiu ir dirbtiniais reitingais pagrįsto, netikro pasirinkimo. Gana daryti iš Lietuvos valdžios cirką – tą pakankamai darė nemažai personažų dar iki Jūsų. Skaitykite, domėkitės, dalyvaukite politikoje. Esate dar visai nesukriošęs, tad pakentėkite ir tapkite politiku, parodykite, ką sugebate šioje srityje. Postą jau turite tokį, kad apetitas, jei nesate linkęs į apsirijimą, turėtų būti bent laikinai apmalšintas.

Jei nenorite rimtai pasidarbuoti politikoje vardan Lietuvos, jei Jau jums taip nekantru – pagalvokite bent apie save.

Iš Jūsų atsakymų į konkrečius klausimus – ar tai būtų politinė kandidatavimo tradicija Lietuvoje ir Amerikoje, ar teismų reforma, ar saugumo departamento reikalai – akivaizdu: nevertas tamstos išmanymas milijono, kaip ir tų pareigų. Pramušti savo paties, kaip asmenybės, lubas ir susidurt su iššūkiais, kuriems nesi subrendęs – blogas sumanymas. Prisiminkite Rolandą Paksą ir nusiraminkite. Jeigu Jūsų, žinoma, neįpareigoja kokie nors vekseliai ar negeros kompanijos. Mat, pastaruoju atveju, patirtis ir siekis tobulėti – nebepadėtų.

Ir vis dėlto, jei jau teigiate, kad aukojatės dabar ir aukotis norite dar labiau – niekas tikrai nekliudo. Tiesiog – pamirškite, bent tam kartui, prezidento postą. Gali būti, kad tauta ir istorija jus įvertintų kaip tik už tai. Ir dėl Dievo meilės – nebepasakokite, kad Jūs nenorite, bet prašo partija ar tauta. Tai neįdomu.

LAISVOJI BANGA