Feed on
Posts
Comments

 

 

Rinkimų debatus iš televizijos eterio išgrūdę „kampanijų skaidrintojai“ nustūmė juos, užuot sutvarkę formatą, į kultūrnamio sales ar dar kokias improvizuotas vietas – lyg tyčia tam, kad kuo mažiau kas jais domėtųsi. Tikras aktyvumo ir sąmoningo pasirinkimo skatinimas – ką ir pasakysi. Panašiai kaip teismas be kryžminės apklausos galimybių.

Alternatyvios formos, sumanytos ir pagamintos margariną, įklotus bei skalbimo miltelius sėkmingai reklamuojančių kompanijų, šį kartą pasižymi retu įkyrumu ir akivaizdžia orientacija į kvailius bei pornografijos mėgėjus (nors visi sako, kad orientuojasi į vidurinį sluoksnį).
Eini kokiu prospektu ir renkiesi, kuris rinkimų plakatas gražiausias. Čia Artūras Paulauskas šypsosi greta patinusios bobos su lyg ir kokios pareigūnės kepuraite arba šalia pagiringo senio vienais apatiniais. Imk ir susigaudyk – ar jie kartu priverčia valdžią dirbti, ar tik vienas socialliberalų lyderis?
Iš kitos troleibusų stotelės prabyla pati LKP-LDDP-LSDP rožė. „Už rūpestį žmonėmis“, – sako ji. Rožė gražiau už pagiriotą senį. 1:0 vadinamųjų socdemų naudai. Paskui pamatai plačią buvusio ūkio ministro Petro Čėsnos šypseną – be gėlių ir girtuoklių dekoracijų. Gal ir nieko. Patraukliausios iškabos konkurse dar dalyvauja Vytautas Vakarinas su Mantu Adomėnu. Dydžiu turbūt visus pranoks Kęstutis Daukšys – jo plakatą, pagal dydį primenantį sovietinio politbiuro gorilų transparantus, antradienį sunkvežimis vežė (o gal vežiojo?) Gedimino prospektu. Palei magistrales matai tą, kuris vis tiek „bus prezidentas“.
Šen bei ten sėdi žemės ūkio ministrė, kuriai vienintelis ir neskundžiamas Vyriausiasis administracinis teismas ką tik leido teisėtai reklamuotis už valdiškus pinigus kiek širdis geidžia. Sėdi ne viena – tarp dviejų savo ministrų ir tarp Rusijos bei Vokietijos vėliavų. Žada kiečiau derėtis – turbūt dėl dar vieno „Nord Stream“ ar dėl kokios nors Vokietijos baronienės regalijų. Kuo gi ne išsvajotasis „tiltas tarp Rytų ir Vakarų“? Paminėjau tikrai ne visus – iš anksto atsiprašau.
Tačiau televizija ir taip turi ką veikti. Štai „Redakcija“ (laida tokia) pasitelkia vieną ekspertą, kuris netrunka tautai išaiškinti, kad Vyriausiojo administracinio teismo statusas beveik kaip Konstitucinio – tik „savo srityje“. Ponas nepatikslina, bet, matyt, taip bus sakiusi pati Konstitucijos dvasia apšepusia barzda.
Dar užuominomis pridedama, kad jei tik bus leista skųsti Administracinio teismo sprendimus, Aukščiausiojo Teismo pirmininką Vytautą Greičių remiantys politikai panaikins ir patį KT, o galiausiai – gal net pačią Konstituciją. Iš už kadro skambantis kažkurio „siaurovizijos“ profesionalo įtaigus balsas paaiškina, jog V.Greičių remiantys politikai yra suinteresuoti, o neremiantys – nesuinteresuoti. Jūsų, žiūrovai, teisė rinktis.
V.Greičius šių kliedesių nekomentuoja, nes jam ir nepriklauso – bet laidos vedėjai jo paklausė, tad viskas objektyvu. Tik dėl įvairovės ir visų išklausymo dar parodomas prezidentas, A.Kubilius ir objektyvus bei nesuinteresuotas, tačiau noriai komentuojantis (jam priklauso) Vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas Virgilijus Valančius.
Apie mažąjį KT ir kuklų jo pirmininką įtaigus balsas iš už kadro neskamba. Jis neklausia apie liustracijos bylas ir būtent apie administracinių teismų išteisintus kagėbistus, ministrus, kurie gali reklamuotis už valstybės skatikus. Matyt, pritrūksta laiko. Be to, žmonės nekvaili – patys atsirinks. Ir nereikia jokių debatų.

„Lietuvos žinios“

 

 

Prezidentas tikrai moka pateikti originalių pasiūlymų prieš rinkimus. Šį kartą moralinis autoritetas faktiškai paragino partijas nerašyti programų, o rinkėjus jų neskaityti.

„Man partijų pavadinimai traukos nesudaro. Be to, vargu ar kas gilinsis į šimtus puslapių apimančias jų programas. (…) Yra tradicinės partijos, turinčios pagrindinius principus, o ne šimtus puslapių programų. Populistai savo pažadų nevykdys, sieks tik patraukti žmones. (…) Jei prieš dvi savaites gimusios partijos rinkimų biuletenyje bus įrašytos kad ir antruoju numeriu, aš jas peršoksiu“, – kalbėjo valstybės vadovas LRT eteryje. Nieko naujo – skaityti mūsų prezidentui, regis, išvis nepatinka. Kitados sakė tik perversti prisivertęs parlamentinio Valstybės saugumo departamento (VSD) veiklos tyrimo medžiagą.

„Tradicinės, išbandytos politinės jėgos turėtų rasti bendrą kalbą“, – laidoje sakė Valdas Adamkus. Ir aš taip nujaučiu, prezidente, – tikrai ras. Juk Gediminas Kirkilas prieš kurį laiką pažadėjo būtinai rasti – sakė, kad naujoje Vyriausybėje be socdemų apsieita nebus. Išvertus į žmonių kalbą – bet kokia kaina ten būsime, net jei rožę simbolyje reiktų pakeisti kaukole.

Tik man įdomu sužinoti, kodėl tada šio Seimo ir dabartinės Vyriausybės veikla tarsi buvo valstybės vadovo nuolat kritikuojama? Juk tai tikrų tikriausia vaivorykštė ir dar mirganti – tai įsitraukiant, tai dingstant socialliberalų atspalviui, nušvintant ir užgęstant pilietinės demokratijos šviesai, kai didžioji šių politikų dalis aptiko savyje meilę tradicinei socialdemokratijai (o gal LKP-LDDP puoselėjamai tradicijai).

Dar nė per vieną kadenciją tiek partijų nespėjo pabūti valdančiosiomis. Šios patirties neturinčiųjų nebeliko Seime. Net ir konservatoriams pavyko pabūti kirkilinės mažumos „stabilumo ramsčiais“, tiesa – dėl to ligi šiol žegnojasi. Savo programų punktus, kuriuos neva įvykdė, partijos primena, tik visos priduria, kad kitką sutrukdė įgyvendinti koalicijos partnerių margumynas – kai kurios spalvos tarpusavyje pjovėsi.

Pagaliau ir pati LSDP yra visiška vaivorykštė. Į ten galiausiai subėga individai, perėję nemažai partijų. Ten prie spektro įvairovės prisidedant rasite ir buvusių pilietininkų, ir „darbiečių“, ir tvarkdarių. Kas be ko, – ir tikrų milijonieriais virtusių bei kitokius niekinančių bolševikų, tokių kaip Bronius Bradauskas. Pažiūrų keitimo rekordininkas Henrikas Žukauskas taip pat yra čia, nes ši partija Lietuvoje, matyt, tradiciškiausia – gyva nuo Antano Sniečkaus laikų. Visiems kitiems, net jei ir skelbėsi atkurią kokią nors tarpukario Lietuvos tradiciją, teko daryti tai bemaž plyname lauke. Todėl ta politinė tradicija, kurią taip puoselėja ir myli Jo Ekscelencija, Lietuvoje yra būtent kompartijos, kad ir kaip ji save vadintų ir margintų, nepakeičiamumas. O pagrindinis tradicijos bruožas – susitarti su bet kuo dėl siekio būti valdžioje ir gerai gyventi.

Dar viena tradicija – pinigų godulys ir sutikimas imti juos iš bet ko, bet kokiomis sąlygomis. Taip pat ir iš Rusijos „Gazpromo“ vietininkų, drauge tradiciškai pakeiksnojant Rusiją bei tradiciškai primenant, kad reikia būti tiltu tarp jos ir Vakarų. Tiltas – atitinkamą kainą turinti konstrukcija. Konkurencija šiai sąmatai padengti vyksta ne dėl rinkėjų balsų arba ne tik dėl jų – tai formalumas.

Svarbiausia laimėti konkursą dėl patogesnės vietos prie kokių nors energetinių ėdžių, t. y. – tradiciškai susitarti su atitinkamais rėmėjais. Todėl pasakysiu Jo Ekscelencijai, kad vaivorykštė – tradiciniais korupciniais pavidalais – Lietuvoje seniai egzistuoja. Būtent jos buvimas bei tradicijos pobūdis neleidžia ir neleis valstybei būti daugiau nei tiltu, pastatytu kitų patogumui.

Vienintelis būdas tai pakeisti – sugriauti Lietuvos politinę tradiciją, besiremiančia polinkiu „dėl bet ko – ar bent dėl kokio „Leo LT“ – vis tiek susitarti“. Vos tik šis principas nesuveikia, kaip tai nutiko Artūrui Paulauskui nulėkus nuo Seimo pirmininko kėdės ir Viktorui Uspaskichui išskridus į Maskvą, atsiranda demokratijos prošvaisčių. Pastaroji, kaip prisimename, išvirto VSD veiklos tyrimu ir apnuogino tradicijos esmę. Tačiau tradicija pasirodė galinga ir spragas greitai užlygino.

Tai nutiko ne be Ekscelencijos įnirtingos pagalbos, tad šiuo atžvilgiu jis tikrai išliko tradiciškai supuvusios sistemos garantas. Šis vaidmuo, kaip matome, jam ir toliau labai patinka. Ką gi – iki birželio mėnesio galima juo pasidžiaugti. Visos tendencijos byloja, kad Seimą išsirinksime kaip margą ir tradicinę vaivorykštę, o partijų pavadinimai ir skaičius joje, kaip sakė prezidentas ir įrodo praktika – nesvarbu. Užtat labai svarbūs valstybei bus šalies vadovo rinkimai. Tačiau Lietuva – ne Amerika. Ir visi reitingai potencialiems kandidatams pradedami rašyti dar prieš tai, kai jie paskelbia apie savo ketinimus. Tad ir perspektyvos atrodo niūriai, nes vis mažiau lieka laiko pasirinkti minėtoms tradicijoms neištikimą politiką.

„Lietuvos žinios“

Sakoma, kad prieš rinkimus yra daugiausia meluojama, žadama ir vaidinama. Tačiau – nebūkim cinikai – imkime ir patikėkime, kad tuo metu politikai tikrai nori išgirsti rinkėjų norus bei pageidavimus, kad netgi yra pasiryžę siekti juos įgyvendinti per savo prakaitą, kraują ir ašaras.

Juk jiems sunkiau – jie stebuklų lazdelės neturi. Todėl dar kartą turiu jų atsiprašyti – netilpau į tris norus – tiek paprastai yra pateikiama fėjoms, džinams ir kitiems galingiems padarams. Tiesa, mano ir pageidavimai kuklesni.

Nenoriu nei rūmų, nei pusės karalystės. Netgi neprašau, kad man išasfaltuotų kiemą arba indeksuotų atlyginimą. Mano supratimu, įgyvendinti tai, ko norėčiau iš politikų, nėra taip jau nepakeliamai brangu. Pavadinčiau tai – minimaliu priemonių krepšeliu, leisiančiu palaikyti demokratijos gyvastį šalyje.

Visų pirma pradėsiu net ne nuo politikų, o jų džiaugsmui – nuo žiniasklaidos. Juk taip norisi ją visaip reglamentuoti ir mokyti, ar ne? Ir čia tikrai galima nuveikti šį tą naudingo, jei tik, aišku, bus baigta kvailioti su visokiais projektais, siekiančiais priversti žurnalistus – ne gėjus – mylėti gėjus labiau nei šie myli vienas kitą, ir pan. Yra kur kas rimtesnių problemų. Pirmiausia, žiniasklaida turi būti įpareigota informuoti visuomenę apie save pačią. Tiek jos savininkai ir jų interesai, tiek finansinės ataskaitos turi būti ne paslaptis jų aptarnaujamai auditorijai.

Taip pat turi atsirasti institucija, pajėgi vykdyti įstatymų ir žurnalistinės etikos pažeidimų stebėseną, nes savikontrolės mechanizmai, pripažinkime, – neveikia. Tam visiškai nebūtina prikurti aibės atskirų įstatymų, paskelbti tabu ištisoms temoms ir versti žurnalistus vartoti politkorektišką „naujakalbę“, ko siekia kai kurie „progresyvūs“ Seimo nariai. Pakanka padaryti, kad žurnalistų etikos inspektoriaus institutas turėtų resursų bei atitinkamus įgaliojimus.

Antras noras, turintis prasmę tik tuomet, jei bus įvykdytas pirmasis, – kad politikai nusimestų dalį naštos nuo savo gležnų ir atsidavusių pečių. Referendumams ir plebiscitams, inicijuojamiems visuomenininkų, turi būti sudaryta galimybė įvykti. Tuomet ir klausimo, kas geriau – sovietinis, batų dėžės pavidalo, kino teatras, ar naujo tipo daugiaaukštė baidyklė, ar koks trečias variantas – būtų galima neužkrauti vargšų politikų reitingams. Tiesioginės demokratijos procedūrų platesnis taikymas būtų ir geras atsakas bambekliams, kurie nenori balsuoti, bet kuriems visada viskas blogai. Juk tokie piliečiai jus erzina, ponai politikai?

Trečias kuklus pageidavimas – naujas valstybės tarnybos įstatymas, kuris pakeistų dabartinę situaciją valdininko atsakomybės srityje. Šiais laikais valstybės tarnas dažniausiai postą praranda nebent tada, kai paima STT pakištą kupiūrą arba girtas sudaužo tarnybinę mašiną. Tiesa, dar yra atvejų, kai šunys vežiojami bagažinėse ir iš to išplėtojama nacionalinė tema. Patikėkite, nė vienam normaliam žmogui nėra labai įdomu, ar po darbo valdišku automobiliu kažkas „prasuka“ pro „Maximą“, ar iš tarnybinio telefono skambina meilužei. Net tokio pobūdžio „žurnalistinius tyrimus“ būtų galima drąsiai laikyti rakščių paieška minkštojoje kūno dalyje, jei valdininkai privalėtų atsakyti už veiksmus ar neveikimą, kuris valstybei padaro milijoninių nuostolių. Tokio precedento Lietuvoje dar nebuvo, o kol jo nebus – bus domimasi niekais.

Ketvirtas prašymas būtų įvardyti asmenį ar instituciją, į kurią būtų galima mėtyti akmenis, jei sužinai, kad kokia nors specialioji tarnyba neturi rimtesnio darbo, kaip klausytis nepatinkančių žurnalistų pokalbių, padėti kažkam „prichvatizuoti“ termofikacines elektrines ir gaudyti pačių vaizduotėje nusilipdytus berankius Lietuvos bin ladenus arba ieškoti ko nors kompromituojančio apie sovietų lageriuose jau „patikrintus“ asmenis. Dabar prezidentas skiria, bet užduočių neformuluoja, Seimas, pasak Konstitucijos dvasios, išvis negali nieko ten vertinti „teisingumo bei tikslingumo prasme“. Belieka aukotis kokiam nors Albinui ir paskui kantriai iškęsti „sąmokslų teorijų“ kūrėjų atakas. Išvaduokite visus strateginius patarėjus iš šios bėdos.

Penkta ir paskutinė smulkmena – nustokite pasakoti senus anekdotus apie „sisteminius“ ir „netradicinius“ Lietuvos politikus. Sukaupkite visą drąsą ir partijų biudžetinį finansavimą, ypač prieš rinkimus, pertvarkykite taip, kad jis pasiektų nebūtinai tik tuos, kuriems pinigų jau reikia mažiausiai. Prieš bet kuriuos rinkimus patvirtinusi savo registraciją partija (gyvai ir be jokių popierinių įgaliojimų suvažiavus 1000 narių) taip pat turi būti finansuojama. Tada gal kas nors patikės, kad nesate nomenklatūrinis būrelis, siekiantis išvengti bet kokios konkurencijos. Lietuva, pasak Vyriausybės, – drąsi šalis, tad būkite drąsūs ir jūs.

Tai tiek. Deja, kol kas nė vienos partijos programų ir pažadų pasiūloje tokios „penkių viename“ pakuotės nemačiau. Bet laiko dar yra – kantriai palauksiu – gal kam prireiks ir mano kryžiukų.

 

Kadangi kolegos apžvalgininkai ArtÅ«ras Račas, JÅ«ratė LaučiÅ«tė ir AuÅ¡ra Maldeikienė teigia pasigendą abiejų pusių iÅ¡klausymo Gruzijos ir Rusijos byloje, o taip pat reikalauja iÅ¡klausyti neva egzistuojančią P. osetijos pusę – padedu tai padaryti.

Apačioje Å¡ios „valstybės“ informacinės agentÅ«ros praneÅ¡imas spaudai. Ar daug Lietuvos skaitytojai praranda negaudami žinių iÅ¡ Å¡io informacijos Å¡altinio – lai sprendžia patys. Ypač reikÅ¡minga neva sunaikintos Gruzijos karinės technikos statistika.

Minėti ir kai kurie kiti apžvalgininkai kažkodėl patys nesiryžta šios informacijos dažnai cituoti, tačiau pasigardžiuodami kritikuoja kitus už informacinį vienpusiškumą, progruziniškumą ir proamerikietiškumą. Skanaus:

Обращение Эдуарда Кокойты

15.04.2008 19:15 Ramaz Mitaishvili

Печать

Ðдуарда Кокойты

Эдуарда Кокойты

Дорогие братья и сестры! Это я, ваш президент Э.Кокойты, обращаюсь к вам мои дорогие.

Я нахожусь сейчас в блиндаже здания правительства. Разрывы снарядов слышатся совсем рядом, у соседнего здания снесло крышу, но я не боюсь, я по-прежнему в строю, плечом к плечу с моей доблестной армией, и руковожу боем и поднимаю дух своих солдат.

Все кому дороги не перекрыты возьмите оружие и приходите сюда, защитите своего любимого президента и товарища. Я как загнанный кавказский барс, мне тяжело, но я еще силен и опасен и моя сила в вас, в моих дорогих соотечественниках. Мы уже отбили 36 вражеских аттак, сорвали злые планы грузинского руководства о молнеоносном ударе, уничтожили до 700 единиц вражеской бронетехники, сбили 154 самолета и других безпилотников, без опознавательных знаков. Враг несет жестокие потери убитыми и раненными исчесляюшимися десятками тысяч. Когда дело коснулось о помощи, нам никто не помогает, абхазцы нас предали, нарушив договор о сотрудничестве, русские нас предали, Путин даже не отменил Олимпиаду и не объявил чрезвычайное положение. Я еще раз призываю МИД России, чтобы спасти меня, российского гражданина от вероломной агрессии.

То что обо мне говорилось плохое, это все неправда. Я был всегда честным и добрым, отзывчивым президентом и добрым товарищем. Вы знаете, что у меня в гардеробе всего один выходной костюм и военная форма. Я всегда был готов раздать все другим, снять с себя последнюю рубаху. Ради вас мои дорогие соотечтсвенники я не знал покоя и семейного счастья, жил впроголодь, как настояший аскет. Потому что для меня всегда было главным забота о вас и нашей российской госдуарственности.

Нарты не сдаются, барсы предпочитают умереть, но не быть в клетке. Я уже привязал к себе несколько гранат и жду своего часа, когда смогу броситься под грузинский танк.  Меня насильно пыта
ются вывезти в Россию, если я даже уеду, то знайте, я с вами мои дорогие, ваш заботливы и хороший президент!

Tags: , , , , , ,

Neseniai gūžčiota pečiais, mat Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) nutarė, kad reikia mokesčių mokėtojų pinigais tenkinti vyro užgaidą tapti moterimi, ir priešingai. Bet nieko nepadarysi – tokia mada ir tokie prioritetai. Daug kas per petį nusispjovė, pakikeno, ir tiek. Šį kartą viskas yra kur kas rimčiau.

Keturi teisėjai iš septynių, išnagrinėję sovietinio partizano skundą prieš Latviją, nutarė: sudeginus visą kaimą, tarp jo ir devintą mėnesį nėščią moterį, galima irgi jaustis vertam gauti premiją. Nedaug ir nemažai – 30 tūkst. eurų. Tiesa, raudonasis galvažudys norėjo daugiau, bet iškart paskelbė, kad jam svarbiausia – ne pinigai (žinoma, juk Maskva savo smogikams paprastai moka nemenkas pensijas), o principas – įrodyti, jog buvo teisus. Pažymėtina, kad ponas ginčijo jau ne patį minėtą faktą, o jo vertinimą.
Sprendime, jei tikėsime pranešimais, irgi aiškiai pasakyta – Latvija esą pažeidė 7-ąjį Žmogaus teisių ir laisvių konvencijos straipsnį. Šis skelbia: 1. „Niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie pagal jų padarymo metu galiojusius valstybės įstatymus arba tarptautinę teisę nebuvo laikomi nusikaltimais. Taip pat negali būti skiriama sunkesnė bausmė negu ta, kuri galėjo būti taikyta nusikaltimo padarymo metu.
2. Šis straipsnis nekliudo teisti ir nubausti kiekvieną asmenį už kokius nors veiksmus ar neveikimą, kurie jų padarymo metu pagal civilizuotų tautų visuotinai pripažintus bendrus teisės principus buvo laikomi nusikaltimais.“
Pasirodo, ne tik Lietuvoje esama išmintingų įstatymų dvasių pašnekovų – tarptautinėje žmogaus teisių gynimo citadelėje irgi yra kam kitaip įvertinti ir „tautų civilizuotumą“, ir galbūt „pripažintų principų bendrumą“, ir dar dievai žino ką.
Trigubai žavu tai, kad į kaimą, kurį išskerdė, raudonieji išvaduotojai įžengė vilkėdami vokiečių uniformas. Kaip čia neprisiminsi Lietuvoje siautėjusių sovietų majoro A.Sokolovo smogikų ir jų taikytos metodikos – persirengti Lietuvos partizanais.
Latvija galbūt dar apskųs minėtą sprendimą ir galbūt netgi laimės, tačiau tai jau nebe taip svarbu. Aišku, jog tai, už ką buvo teisiama Niurnberge, gali būti laikoma nusikaltimu tik nugalėtiesiems, ir taip manyti gali aukščiausioje teisinėje Europos institucijoje dirbantys Temidės tarnai.
Bet ar tai jau taip keista? Atsigręžkime į realybę ir apsidairykime namie. Dešimtys tūkstančių nužudytų, ištremtų ir išbuožintų žmonių, sulaužytų likimų – sovietinio genocido rezultatas. O kiek tų bylų? Latvijoje dar kiek daugiau. Lietuvoje nepasisekė keliems stribams. Liustracija ir desovietizacija netapo daugelio posovietinių šalių, tarp jų ir Lietuvos, realybe.
Kompartijos CK instruktorių ir sovietinio saugumo (KGB) rezervininkų valdomame krašte ir tėra įmanoma išstenėti vieną kitą bylą, kurioje kaltinamos personos nesunkiai gali vaizduoti aukas. Jau vien todėl, kad jų atžvilgiu taikoma ne kokia nors įprasta praktika, o faktiškai išimtinis teisingumas. Tai, kad kiti irgi nusikalto, nėra pasiteisinimas, tačiau bylų dėl sovietinio genocido retumas – visiškai neproporcingas jo mastui – rodo, jog pati valstybė daro tai nenoromis, tarsi tik dėl parodomojo efekto. Kas sutiks būti teisiamas cirko vardan.
Valdo Adamkaus dažnai įvardijamas siekis (vos tik prabylama apie liustraciją) – visuomenės susitaikymas – seniai realybė. Dauguma žmonių susitaikė su tuo, kad teisingumo šioje srityje nebus. Tiesa, kai kurie intelektualai dar vis dejuoja dėl neva vykstančios raganų medžioklės, nors nesugeba parodyti nė vieno sumedžioto nelaimėlio.
Kodėl Strasbūras turėtų atlikti tai, ko nepadaro pati šalis ir visuomenė? Juk sostinės Didžiojoje gatvėje parduodamas sovietinis „antikvariatas“ tebėra paklausus, o Tarptautinių santykių ir politinių mokslų institutas magistrais padaro asmenis, prieš rugpjūčio 3-iąją siuntinėjančius internetinėms redakcijoms straipsnelius pavadinimu „Stojimui į Tarybų Sąjungą alternatyvų nebuvo“. Ten jaunasis diplomuotas politologas, be kita ko, rašo: „Siekusieji Lietuvos įstojimo į Tarybų Sąjungą norėjo Lietuvai tiktai gero. Apibendrinant tai, kas jau buvo pasakyta, 1940 metais Tarybų Sąjunga tikrai atrodė kaip vienintelis Lietuvos išsigelbėjimas. Skirtingai nuo kitų didžiųjų kaimynų, jinai ne grobė iš Lietuvos, o davė jai, galėjo apsaugoti nuo ateities agresijų. Įvesdama savo kariuomenę į Lietuvą, Tarybų Sąjunga nuvertė fašistinę vyriausybę ir daugumos lietuvių nekęstą diktatorių.“
Savo asmeniniame internetiniame puslapyje šis diplomuotas mokslinčius – garbingos kontoros išperėtas magistras Giedrius Šarkanas – randa vietos ne tik pašlovinti Staliną, bet ir pasisakyti prieš sumanymą uždrausti svastiką. Tuo metu Seimas vis dar ruošiasi priimti atitinkamas Baudžiamojo kodekso pataisas, kriminalizuosiančias tokio pobūdžio veiklą. Kas paneigs galimybę, kad koks jaunikaitis, turintis panašią vertybių sistemą, gaus ir teisininko diplomą, apsivilks raudoną mantiją ir kalbins dvasias mūsų Konstituciniame Teisme ar pačiame Strasbūre.

Lietuvos žinios

Tags: , , , , , , , ,

Tags: , , , , ,

« Newer Posts - Older Posts »

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos