Feed on
Posts
Comments

Konservatorių nelaimė 2008.12.02

Dec 6th, 2008 by

Į Arūno Valinsko kandidatūros žlugimo ir prisikėlimo naktį, apskritai į jo personą šiuo metu sutelkta nepagrįstai daug dėmesio. Kad ir kaip ten būtų, kol kas šis politinio biznio projektas valdžioje pasireiškia per koaliciją, kurioje dominuoja Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD).

Didžiausia atsakomybė teks būtent Andriaus Kubiliaus komandai. Kiti – mažesnieji – partneriai kol kas kelia daugiau problemų nei A.Valinskas. Bet visų pakraipų liberalus šįkart palikime nuošalyje. Svarbiausia – didžiausia parlamentinė partija ir jos potencialas.

Daugiausia mandatų, storiausia ir ne pati kvailiausia programa – gerai. Tačiau problemos TS-LKD mechanizme išryškėjo iškart po rinkimų. A.Valinsko kandidatūros, kurią žūtbūt reikėjo prastumti, strigimas – tik vienas smulkus simptomas, rodantis, kad partijos rankos, braukančios biuletenius, ne visada klauso jos smegenų komandų. Viskas daug rimčiau.

Pradėkime nuo ministrų kandidatūrų. „Kaip čia yra, kad turėjome savo šešėlinę Vyriausybę, o dabar kviečiame kandidatus iš šalies?“ – naiviai stebisi kai kurie TS-LKD parlamentarai. Ne. Neturėjote. Nei praeitą kadenciją, nei šią. Meluoti kitiems – dar suprantama, bet sau – visai blogai. Likus mėnesiui iki rinkimų pompastiškai pristatyta „partijos komanda“ neatitiko minimalių šešėlinio kabineto reikalavimų. Ji buvo suformuota vėlai ir nespėjo pasireikšti, kandidatai surašyti į langelius visiškai nepabrėžiant, kad vienas ar kitas tikrai vadovaus atitinkamai ministerijai. Įdomiausias buvo A.Kubiliaus neoficialus pasvarstymas, kad Vytautas Landsbergis būtų geras užsienio reikalų ministras. Matant šių dienų peripetijas kyla klausimas: kas blefavo?

A.Kubiliaus paaiškinimai apie nepartinio ambasadoriaus Vygaudo Ušacko parinkimą įtikina tik dėl vieno dalyko. Vos paskelbus rinkimų rezultatus Užsienio reikalų ministerijos (URM) ir prezidentūros „valstybininkai“ bei šiems prijaučiantieji ėmėsi žygių priversti skirti į minėtą poziciją jiems priimtiną asmenį. Spaudai kai kurių gudragalvių patarėjų nutekinti vertinimai apie Audronių Ažubalį kaip „itin buką“, politikoje niekaip nepasireiškusių diplomatų Deivido Matulionio ir Žygimanto Pavilionio tylus ir viešas brukimas – tipiška šios kompanijos veikla. Čia nieko kita ir nevertėjo tikėtis – URM trokštų ne tik „valstybininkai“. Jokių permainų ten leisti nenorima.

Bet ką daro TS-LKD strategai? Partijos vadovybė, užuot ėjusi į derybas su savo pasirinktu kandidatu ir privertusi prezidentūrą aiškinti atmetinėjimo motyvus, pradėjo nuo keisto kompromiso – V.Ušacko figūros. Girdimi analitikų aiškinimai, kad jam partija suteiks trampliną šuoliui į prezidento postą ir turės savą šalies vadovą, neįtikina.

Ne ką mažiau klausimų kyla ir žvelgiant į kitas pozicijas. Raimundas Kuodis ir Gitanas Nausėda, nors buvo įrašyti kaip komandos nariai, ramiausiai lieka nerizikingame protingai patarinėjančių analitikų olimpe. Už jų patarimų įgyvendinimą ir pasekmes savo reitingais bei galvomis atsakys TS-LKD. Programų ir antikrizinių planų ideologai nerizikuoja niekuo.

Ūkio ministru siūlomas Dainius Kreivys. „Komandoje“ jis net nebuvo įrašytas… Pagaliau – pats trokštamų ministerijų pasirinkimas. Krašto apsaugos problemoms spręsti labiau reikalinga politinė valia Seime (sprendimai dėl finansavimo, rezervo formavimo ir pan.), o štai vidaus reikalų sritis valstybės valdymo požiūriu yra kur kas labiau strateginė. Bet ir čia suveikė banalus veiksnys – nėra kam jos imtis. Penkiolika metų egzistuojanti Jaunųjų konservatorių lyga, regis, nelabai produktyvi kadrų kalvė.

Po 2000 metų kracho ir išsidraskymo Tėvynės sąjunga galėjo būti demoralizuota, tačiau sanguliavimas praėjusią kadenciją su LKP-LDDP-LSDP valdžia atsirūgo dar labiau. Žmonių lyg ir yra, bet jie kažkur. TS-LKD narys, vienas garsiausių tarptautinės teisės specialistų Dainius Žalimas lieka nuošaly, nes partijos viduje artėjant rinkimams dar buvo stebimos nesibaigiančios tarpusavio intrigos ir grupinių bei parapijinių interesų keliama „audra po antklode“. Partijoje – net vadovybėje – apstu su tais pačiais „valstybininkais“ susijusių, net ambasadorių postus iš jų gaunančių veikėjų ir tų, kurie išplaukė pagal kvotas dėl to, kad buvo prijungtos dvi smulkesnės partijos.

Atskiri konservatoriai ar jų grupės sugeba rengti Rusijos sulaikymo strategiją, Šeimos politikos koncepciją, net aukštojo mokslo reformos projektą, kad ir kaip visa tai vertintume. Tačiau atėjus laikui efektyvi komanda, kuri rodytų ryžtą įgyvendinti deklaruojamas permainas, išeina nenatūrali ir dirbtinai sulipdyta. Ir čia jau ne A.Valinsko ar jo partijos kaltė. Permainos pirmiausia reikalingos didžiausiai parlamentinei partijai. Tik kaip jas daryti, kai nepartiniai ekspertai pataria krizės laikotarpiu didinti mokesčius ir veržti diržus tiems, kas ir taip sublogs? Labai simptomiška, kad tuose planuose nematyti radikalių antimonopolinių priemonių, kurių šaukiasi energetikos, prekybos ir daugybė kitų sektorių. Tokie smagūs „taupymai“ kaip tolesnis viešųjų pirkimų centralizavimas, ginčai dėl be saiko sukaupto nekilnojamojo turto mokesčių rodo, kad nepartiniai patarėjai labai jau priklausomi nuo savo darbo vietų privataus (tikrai ne smulkaus) verslo sektoriuje. Pagaliau, kas iš kompetentingų nepartinių norės lįsti į TS-LKD, kuri elgiasi su jai pasitarnavusiais žmonėmis kaip su Valstybės saugumo departamento karininkais, išmestais iš darbo, o paskui išbrauktais ir iš konservatorių sąrašų?

Tags: , , , , , , , ,

Posted in Lietuvos žinios, Straipsniai | Comments Off

Sunki politinė A. Valinsko kūdikystė

Nov 28th, 2008 by

Naujai išsiperėjusiam politikos naujagimiui aiškiai spaudžia sauskelnės. Seimo pirmininkas sako sieksiąs, kad parlamentarai dirbtų ne kameroms, o žmonėms. Tam jis sugalvojo reformą – netrukus žurnalistai parlamente negalės įsinešti vaizdo ir garso įrašymo įrangos į Seimo valgyklas, tualetus ir rūkomuosius. Pasirodo, politikai tautai dirba būtent šiose vietose, o gal, A. Valinsko supratimu, turi dirbti kaip tik čia. Keista, kad į sąrašą nepateko elektros skydinės – kas per aplaidumas, darbštusis Arūnai?

Taip ir įsivaizduoju Seimo apsauginius, kurie tikrina, ar žurnalistas eidamas į tualetą nesineša ten mobiliojo telefono su įrašymo funkcija. Ar niekas, didysis reformatoriau, neinformavo, kad absurdiški ir pertekliniai nurodymai yra neįvykdomi dėl to, kad yra tiesiog masiškai ignoruojami?

Aš asmeniškai nepasigesiu galimybės filmuoti nesusitupėjusį Seimo pirmininką šlamščiant karbonadą ar cepelinus, geriant kavą su brendžiu ar „Starką“ su obuolių sultimis – anokia įdomybė. Tik nelabai suprantu – kodėl negalima Seimo kavinėje ar valgykloje kalbinti politiko prie kavos puodelio? Jei tokiu būdu įžeidžiau prikėlėjų frakcijos seniūną Laimontą Dinių – šis tikrai geras aktorius – nei kiek neišsidavė. Bet ką jau darysi – atsiprašau, jei taip nutiko.

Žiniasklaidos srityje tikrai yra ką taisyti, tačiau neatrodo, kad A. Valinskas apskritai rūpintųsi dar kuo nors, išskyrus savo įvaizdį ir bent mėgintų į tai gilintis. Kur ten ateis į galvą pasiekti, kad žiniasklaidos priemonės būtų įpareigotos viešai informuoti ir apie save – apie savininkus ir jų interesus. Tai, matyt, per gilu ir per sudėtinga – saugoti sau vienam rūpimas tualetų paslaptis ir taip prikelti tautą – daug paprasčiau.

Kažkokiame komentare skaičiau, kad reforma yra teisinga, nes žurnalistai esą nekultūringi. Ką gi – yra visokių. Tik vargu ar mokyti juos kultūros galėtų dauguma politikų. Ypač tų, kurie patys žinomi kaip apsvaigę viešbučių „minuotojai“ ir „nekultūringas“ (nepatogius klausimus užduodančias) žurnalistes prostitutėmis pravardžiuojantys chamai.

Maža to, lyg įžeistas darželinukas, A. Valinskas žada skųsti žurnalistę, kuri drįso paskambinti tokiai iškiliai personai sekmadienį. Ji (o siaube) paprašė jo, kaip politiko, komentaro, ir naivus, prie interviu ir objektyvų nepratęs angeliukas nesusivokė, kad pokalbis gali būti įrašytas. Sunku. Juk ankstesniame gyvenime, kai dar buvo ne politikas mažylis, o subrendęs pramogų verslo ryklys, pats labiau susidurdavo su įrašais, bylojusiais apie įžymybių garderobus bei laisvalaikį. Jei žurnalistė būtų paklaususi apie tai – nebūtų jokių bėdų. Kalbėti rimtais klausimais be suflerio arba neišmokus teksto?? Na jau ne.

Bėda ta, kad ne viskas išaugama. „Aš esu jūsų kolega, bet nebe Arūnas Valinskas. Esu vienas iš trijų valstybės vadovų“, – priminė Seimo pirmininkas. Čia jau rimta. Tai gali būti ne vien brandos stoka, bet ir asmenybės susivokimo, tapatybės problemos. Manau, kad jaunesniuoju koalicijos partneriu skubiai turėtų pasirūpinti vyresnis ir labiau patyręs Andrius Kubilius.Uždelsus gali prireikti ir medikų ar egzorcistų pagalbos.

Tiesa, gali būti, kad politikos geltonsnapį, gavusį taip norimą barškutį, išnaudoja kaip tik labiau patyrę kolegos. Tą naktį, kai apsvilęs sparnelius A. Valinskas vėl lyg Feniksas pakilo didingam skrydžiui, kai valdančioji koalicija Vladimiro Vulfovičiaus Žirinovskio stiliumi prižiūrėjo „slaptai“ balsavusius, grasinimais „prikirpti žurnalistams uodegas“ pratrūko Antanas Matulas. Alaus priešas pasirodė esąs dar ir nervingas šypsenų nekentikas. Jį užrūstino – kam žurnalistus pralinksmino koalicijos „valdomos demokratijos“ eksperimentai. Jei taip, tai A. Valinskui dera priminti – naujagimio odelė labai jautri, nereikia kišti letenėlių į svetimas žarijas – lai žarsto patys.

O šiaip – pasiūlymas kolegoms – neberašyti apie Seimo pirmininką, neminėti jo pavardės, nesilankyti jo spaudos konferencijose. Bent laikinai, kol nusibos bendrauti su tauta vien išmoktomis kalbomis, pramogų versle išmoktais banaliais pacypavimais ir viešųjų ryšių specialistų parengtais pranešimais. Tai būtų terapija, galinti padėti kūdikėliui subręsti ir nužengti iš dangaus į žemę bei susigaudyti – ar A. Valinskas ir Seimo vadovas yra tas pats asmuo.

Balsas.lt

Tags: , , , , , , ,

Posted in Balsas, Straipsniai | Comments Off

Kalakutai ir antisemitizmas

Nov 20th, 2008 by

Praėjusio amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje – Ruandoje – hutų genties smogikai skerdė tutsius ir sugebėjo pakloti jų virš 800 000 – iššaudė, uždaužė mačetėmis bei pagaliais. Tarptautinė bendruomenė kišosi vos ne vos. Tik tiek, kiek aiškių savo vadovybės įsakymų visai pasitraukti iš šios šalies nevykdė vienas saujelės Kanados taikdarių generolas.

JAV tuomet neketino veltis į šiuos reikalus ir Jungtinėse Tautose niekaip nepripažino to, kas vyksta, genocidu. Tada tarptautinės pajėgos būtų turėjusios įsikišti. Vietoje to buvo užsiimta žodžių žaismais. JAV ambasadorės toje šalyje žurnalistai klausė: kas gi tai, jei ne genocidas? Ji atsakė maždaug šitaip: „tame, kas vyksta, yra genocido požymių, tačiau genocidu to dar nelaikome“. Žurnalistai neatlyžo ir teiravosi – ko reikia, kad genocido požymiai taptų genocidu? „Neturiu įgaliojimų tai komentuoti“, – nukirto diplomatė.

Jei JAV atstovas ten būtų prof. Leonidas Donskis, jis, ko gero, būtų buvęs išsamesnis ir iškalbingesnis. „Sąvokų infliacijos viršūnė man prieš dešimt metų pasirodė tekstai JAV spaudoje apie prieš Padėkos dieną kasmet įvykstančius kalakutų holokaustus.”- rašo profesorius savo straipsnyje „Sąvokų infliacija ir diskusijų kriminalizacija”.

„Genocidas yra teorija ir praktika (visų pirma praktika), kuri pasmerktajam ir žudomajam nepalieka jokio šanso išsigelbėti net ir pereinant į priešo pusę. … Tad patinka mums ar ne, bet Holokaustas buvo vienintelis šimtaprocentinis genocidas visoje žmonijos istorijoje. Tai buvo unikalus įvykis ne tik savo tempais, baisia praktika ir industrializuoto naikinimo metodais, bet ir pasiryžimu nebaigti Galutinio Sprendimo įvykdymo paliekant bent vieną žydą gyvą,” – rašo holokaustą išgyvenusiųjų palikuonis ir aš suprantu jo emocijas, bet negaliu pateisinti šios pozicijos. Ji, pagaliau, neturi nieko bendro ir su tarptautinės bendrijos įteisintomis normomis. Tarptautinio Baudžiamojo Teismo Romos Statutas aiškiai sako:

„Genocidas – baudžiamoji veika, padaryta siekiant sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei (TBTS 6 straipsnis):
– tokios grupės narių žudymas;
– tokios grupės narių sunkūs kūno sužalojimai ar psichinės traumos;
– tyčinis tokių gyvenimo sąlygų tai grupei sudarymas, dėl kurių visi jos nariai ar dalis jų žūtų;
– priemonių, ribojančių tai grupei priklausančių žmonių gimstamumą, taikymas;
– prievartinis vienos grupės vaikų perdavimas kitai grupei.“

Kaip matome, apibrėžimai šiek tiek skiriasi. Dar keistesnės yra profesoriaus nuorodos į šv. Baltramiejaus naktį, Vandėją, inkviziciją, raganų procesus. Paprastai panašiomis spekuliacijomis naudojasi įvairaus plauko marginalai, prisikriuksintys iki to, kad apkaltina Romos katalikų bažnyčią vykdžius lietuvių genocidą XVII-XVIII a. Kai kas kartais, tyčia norėdamas suvelti sąvokas ir problemas, epochas painioja dar labiau. Esą, kam čia smerkti ir teisti tarp holokausto ir Holodomoro aukas, jei nenuteisti kromanjoniečiai, suvalgę neandertaliečius. Sunku nesutikti su L. Donskiu, kad panašūs išvedžiojimai yra idiotizmas. Tačiau skaitant toliau, kyla vis daugiau įtarimų, jog šie kraštutiniai intelektualinio chuliganizmo pavyzdžiai minimi tik siekiant įrodyti, jog kitokio „tikro“ genocido, išskyrus nacių vykdytą prieš žydus – nebuvo. Visi drįstantys manyti kitaip pavaizduojami neišmanėliais.

Pavadinimas ir rezultatas

Taigi, teigdamas, jog genocidas buvo ir tebėra tik vienas, profesorius dar malonėja pripažinti (kaip ir minėta diplomatė), kad „.. genocido bruožų būta ir kitose XX amžiaus masinėse tautų žudynėse, kurios vien dėl to, kad gal buvo labiau sporadiškos ir mažiau suplanuotos, anaiptol netapo mažiau pasibaisėtinomis. Armėnų išžudymas Pirmojo pasaulinio karo metais, masinis romų žudymas Antrojo pasaulinio karo metais, Stalino sukeltas Holodomoras Ukrainoje, siaubingai greitas milijono tutsių sunaikinimas Ruandoje, ir, galiausiai, masinės bosniakų (t.y. Bosnijos-Hercegovinos musulmonų) bei albanų žudynės buvusioje Jugoslavijoje – visi šie makabriški XX amžiaus įvykiai laikytini genocido bruožų turinčiomis masinėmis žudynės”. Ačiū Dievui – jie dar ne kalakutai. Taip nemano nei L. Donskis, o juolab nemanytų genocido sąvokos autorius Raphael Lemkin, kuris armėnų genocidą nagrinėjo, kaip vieną iš tipiškiausių genocido atvejų, inspiravusį Hitlerį surengti Holokaustą.

Turbūt kalakutais L. Donskis nelaiko ir lietuvių. Nuoširdžiai tuo tikiu – tebūnie tai retorinis pokštas diskusijai aštrinti. Bet gal profesorius, pasiskaitęs minėtą tarptautinės teisės sąvokos apibrėžimą, susimastytų ties tokiu klausimu: ar yra skirtumas masiškai naikinamos žmonių grupės nariui – koks atrankos kriterijus jam taikomas? Tikriausiai būti išskerstai, kaip kalakutų bandai, pagal klasinį, religijos ar dar kokį išmąstytą požymį, žmonių grupei tai yra mažiau kilnu ir skausminga? Ne. L. Donskis taip, atrodo, nemano.

„Ne veltui garsus sovietinis disidentas ir filosofas Grigorijus Pomerancas sovietiniam terorui nusakyti siūlė taikyti ne genocido, o stratocido, t.y. ne visos tautos, o atitinkamų stratų ir klasių naikinimo, sąvoką. Juk ten naikinama buvo ne visa tauta, kaip rasinis ar etninis vienetas, o labiausiai apsišvietę, kultūringiausi ir sąmoningiausi jos sluoksniai,”- siūlo profesorius.

Gal ir gražiai skamba teorijoje, popierinės išminties skiautėse, tačiau ką su šitais tauškalais daryti čečėnų tautai, kurią šie „stratocidai“ ar „ turintys „genocidų požymių“ paišdykavimai „visiškai netyčia“ stumia link degeneracijos ir išnykimo? Okupaciją tuomet galima pavadinti išvadavimu, genocidą – kelių „stratocidų“ ar „požymių turinčių žudynių“ sankaupa. O rezultatas? Jei netaikysime kalakutiškų analogijų – labai panašus.

****

Nesu antisemitas ir tokiu netapsiu, bet minėtas straipsnis, profesoriau, man padeda suprasti iš atsiranda bent nedidelė dalis tokių nuotaikų. Aš neneigiu Holokausto, kaip genocido atvejo, unikalumo. Manau, kiekvienas genocidas (ar „žudynės su požymiais“) yra unikalus: savo mąstais, savo eiga, savo padariniais. Bet manęs visiškai neįtikina štai kas: „Totalinio Baltijos tautų sunaikinimo projekto tikrai nebuvo – priešingu atveju vargu ar jos nebūtų išlikusios,” – rašote Jūs. Gal paskaičiuotume Kremliaus valdytos imperijose teritorijoje išnykusias tauteles? O juk skelbtų planų išnaikinti jas kaip ir nebuvo. O gal matėte, Hitlerio pavyzdžiu, sovietų paskelbtus planus išnaikinti žmones Holodomoru? Pagaliau, verčiate mane pabūti ciniku bei priminti, kad ir žydai spėjo žūti ne visi.

Į Holokaustą, kaip išskirtinį genocidų tarpe atvejį nesikėsina niekas. Nebent – jūsų demaskuojami „slapti Europos kairuolių (nelabai juos mėgstu) antisemitai”, kurie uždraudžia kokiam nors nacių ainiui ar naujai išsiperėjusiam fašistukui viešai rėkauti, esą žydai patys mirė nuo ligų arba suvalgė vienas kitą, kaip kad macams esą valgo krikščionių vaikus. Aš nesikėsinu. Manau, kad tam jam yra ir atskiras pavadinimas.

Ir mosavimas diskusijų laisvės gynimo vėliava čia atrodo nei į tvorą, nei į mietą. Nei kokios nors šalies įstatymai (o atsakomybė numatyta daugumoje Europos šalių), nei mūsų Seimo menkystų atmestos Baudžiamojo kodekso pataisos nedraudžia akademinėje diskusijoje aiškintis apie „požymių“ virtimą faktu, apie tai ar kokia nors veika yra genocidas, o gal – nusikaltimas žmoniškumui. Pats puikiai suprantate, kad kalbama visai apie kitką.

Apie tai, kad savo „stratocidais“ ir „žudynėmis su požymiais“, o gal ir be požymių stalinizmas pakišo po velėna net daugiau žmonių, negu fašizmas. Tiesiog pastarasis „garbingai“ atsiėmė savo istorinį prakeiksmą tiek istorijoje, tiek filosofijoje, tiek teisėje. O štai stalinizmą norima palikti paraštėje – kaip „gamybinius nuostolius“. Be reikalo, kad ir netyčia, prisidedate prie tokios politikos.

Tags: , , , , ,

Posted in Kitur nepublikuota, Straipsniai | Comments Off

Naujoji koalicija – vienminčių komplimentai

Nov 1st, 2008 by

 

Konservatorių-krikdemų lyderis Andrius Kubilius, vertindamas pramogų verslo atstovų kuriamą Tautos prisikėlimo partiją (TPP), siūlė pagalvoti ir apie „čempionų“, „sėdėjusių ir sėdinčių“ partijų įkūrimą. (2008 04 28 Vakarų ekspresas). Taip pat sakė galvosiąs apie „fizikų“ partiją. Fizikai ir čempionai iki rinkimų nespėjo. Užtat dar „nesėdėjusiųjų ir dar neteistųjų“ koalicija susiformavo.

Naujosios valdžios koalicijos kūrėjai ką tik susipjaustė tortą, o dabar – desertui – dar pasišnekės ir apie programas. Dėlei padorumo, galima buvo pasielgti ir atvirkščiai, tačiau, kaip atviru tekstu paaiškino TPP pirmininkas Arūnas Valinskas, ministerijos pagal koeficientus įvertintos balais ir partijoms svarbiausia buvo pasidalinti jas.

Belieka padėkoti, nes net Viktoras Uspaskichas, savo galybės zenite, nebuvo toks atviras. Atlapaširdžiai partneriai dar net valdžios neperėmė, o kur ten 100 dienų pakantumo taisyklė? Tad būkim pakantūs – susilaikykim nuo kritikos. Vietoje to, siūlau prisiminti kaip Lietuvai drauge dirbsiantys politikai vertina vienas kito sąžinę, intelektą ir pasaulėžiūrą. Tik keletas ištraukų, mėginant paspėlioti – kiek darniai ir efektyviai turėtų veikti mechanizmas.

A.Kubilius apie vyriausią liberalcentristą Artūrą Zuoką:

„Praėjusi savaitė iš tikrųjų reikšminga tuo, kad “Draugystės” koalicija tampa panaši į “abonentinę” koaliciją, ir jų panašumas kaip tik ir atsispindi tame, kad ir vienam, ir kitam lyderiui pateikus net labai aiškiai suformuluotus priekaištus, į juos nesugebama ir net nesistengiama atsakyti, juos remiančios koalicijos ir toliau juos remia, o politinė sistema tokiu būdu nebesugeba apsivalyti. Čia ir glūdi didžiausias skirtumas tarp to, kaip dar vis veikia mūsų politinė sistema, paveldėjusi visus postkomunistinės nomenklatūros veikimo metodus, ir kaip šitas veikimas skiriasi nuo vakarietiškos, europietiškos politinės sistemos veikimo“. (Bernardinai.lt 2005-12-05)

„Artūro Zuoko nesugebėjimas europietiškai spręsti savo asmeninių problemų ne visos liberalų partijos sąskaita, pavirto visos partijos milžiniška, gal net ir mirtina problema. Andrius Kubilius   2005 spalio 10  – spaudos konferencija Seime.

„Mes akivaizdžiai parodėme, kad taikome vienodus kriterijus – ir A. Brazauskui, ir V. Uspaskichui, ir A. Zuokui, kaltindami juos neskaidrumu”. (2005 11 15, savaitraštis „Panorama“).

Liberalų sąjūdžio vadas Eligijus Masiulis apie Artūrą Zuoką: „Kliūtis yra viena ir ji stovi šalia“, – 2008.02.26 Seimo rūmai – po derybų pas A. Kubilių dėl koalicijos Vilniuje.

Liberalcentristų vicepirmininkas Algis Čaplikas apie konservatorius:

„Trijų Seimo opozicinių frakcijų konservatorių, darbiečių ir sąjūdiečių viešos deklaracijos apie “bendrą darbą” ir “vienas kito palaikymą” Seime balsuojant dėl svarbių įstatymų,  tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti neįtikinamai. Iš tikrųjų tai tėra širmos nuėmimas nuo realaus, dažnai linksniuojamo ir pagaliau išsiviešinusio “Latvių gatvės projekto”. Antraip sveiku protu ir nesipykstant su sąžine sunku suvokti, ką bendro gali turėti V.Uspaskicho įkurta Darbo partija su A.Kubiliaus vadovaujamais konservatoriais”,  – teigia Seimo vicepirmininkas liberalcentristas Algis Čaplikas. 2007-09-20. “Todėl hipotezė, “kas galėtų paneigti galimybę, kad konservatoriai ir darbiečiai turi bendrą kandidatą Alytuje”, turėtų būti pakeista teiginiu, kad  “Latvių gatvės projektas” turi bendrą kandidatą į Seimo narius – V.Uspaskich”, – priduria jis ten pat.

„Jeigu Lietuva 90-aisiais būtų vadovavusi “naująją Kubiliaus logika” Lietuva būtų ne nepriklausoma NATO ir ES narė, o geriausiu atveju rytinė Lenkijos provincija, nors greičiausiai būtume koks nors dar bolševikų modeliuotas “Litbelas”, mat bent jau geografiją pradėjusiam mokytis mokinukui yra aišku, jog Lietuva yra tikrai mažesnė už Baltarusiją, jau nekalbant apie Rusiją”, – pastebi liberalcentristas Algis Čaplikas. (2006 12 18)

Artūras Zuokas apie konservatorius:

„Mesijų vaidmenį sau jau seniai pasiskyrę konservatoriai, nori visą Seimą paversti įsibaiminusiu pasakų katinėliu, kuriam ant uodegos nukritęs lapas yra paverčiamas griūvančiu dangumi”- pranešimas spaudai 2006-11-28.

“Tokia konservatorių kurstoma, sveikam protui ir žmogaus teisėms prieštaraujanti psichozė tampa pretekstu dar absurdiškesniems pasiūlymams – pavyzdžiui, uždrausti vienam žmogui, ne tik kandidatuoti, bet ir kvėpuoti. Todėl sąmoningai režisuojamas absurdo pseudospektaklis, nukreipia dėmesį nuo tikrų vietos bendruomenių problemų, kurių iškėlimui bei sprendimui ir yra tinkamiausi savivaldos rinkimai”, – atkreipia dėmesį Vilniaus meras A.Zuokas.

****

Jei koalicija formuojama grindžiant ją idėjomis ir vertybėmis, jos tikrai labai tvirtos – pagydo silpnapročius, į NATO ir ES integruoja Litbelą, kliūtis paverčia pagalbininkais, abonentus išbraukia iš telefonų knygos, o Latvių g. projektus priverčia dirbti Lietuvai. Belieka laukti šviesaus rytojaus.

Posted in Balsas, Straipsniai | Comments Off

Panevėžio arena – keli subjektyvūs pastebėjimai

Oct 25th, 2008 by

 

Penktadienį Panevėžys atsidarė sporto areną ir dar labai universalią. Šalia krepšinio ir koncertų ten dar bus galima matyti ir dviračių treko varžybas. Tiesa, kada tokios galėtų įvykti dar niekas nežino, bet tebūnie. Kaip doras vilnietis negalėjau nepasišaipyti mintyse iš Kauno: laikinosios sostinės strategai prisižais – Europos krepšinio pirmenybės Lietuvoje įvyks, o Kaune gal ir nelabai. Pamatęs Kauno merijos automobilį prie atidaromos arenos rūmų pagalvojau – rasi kas iš ten kas bus atvažiavęs link Nevėžio pasistažuoti. Pavyzdžiui, išmokti neužsiprašyti „atkatų“ tiek, kad sąmatos atrodytų nepadoriai fantastinės… Žodžiu – sveikinimai Panevėžiui.

Oficialią medžiagą apie naują statinį pateikė visi, tad aš tiesiog imsiu ir pasidalinsiu įspūdžiais apie tai, ką gavo Panevėžys, pralenkdamas Kauną.

Pirmiausia, nežinau ar tai Panevėžio arena. Dar iki prasidedant oficialioms ceremonijoms ir iki pasirašant sutartį dėl arenos vardo vėjas pasišaipė iš žmogaus pastangų saugoti paslaptį – plėvelė dengusi arenos iškabą nusmuko ir paaiškėjo, kad tai „Cido arena“. Šalia „Siemens arenos“, „Utenos arenos“ yra dar ir sulčių vardo sportininkų bei pramogautojų rojus. Nieko neturiu prieš sporto rėmėjus ir mecenatus – gal tikrai šio prekinio ženklo sultys, kurios labai mėgsta mano žmona, ims ir pasidarys trigubai populiaresnės. Man negaila. Tiesiog smagu pasvarstyti – ar statomų valdovų rūmų irgi negalėtų kas nors paremti, kaip tai, dideliam AMB džiaugsmui – Panevėžio arenos atveju – padarė sulčių spaudėjai. „Elmen Horster“ valdovų rūmai skambėtų jau banaliai. O štai „Always“ arba „Colgate“ prekiniai ženklai dar nėra taip įamžinti. Juokauju, turbūt…

Pasižvalgykime po vidų. Angaras, kaip angaras – pastatytas taupant. Foje ir praėjimuose sienos netinkuotos. Jei „Siemens“ visur pilsto „Švyturį“ po 6 litus, tai „Cido“ gausite už tokią pat kainą tik „Kalnapilio“. Bufetuose, esant anšlagui pritrūko dešrainių, tad galima numanyti, jog jie skanūs (negaliu patvirtinti – nevalgau). Tiesa, jei norite „Švyturio“ po 4,80 – rasite kitoje gatvės pusėje restorane „Draugas kinas“. Čia informacija, aišku, ne panevėžiečiams.

Arenos šeimininkai labai didžiuojasi jos dydžiu – pagal kubatūrą esą didesnė už „Siemens“. Kokia iš to nauda, kai vietų gerokai mažiau – nežinau. Turbūt tiksliai žino tik „Panevėžio statybos trestas“ ir Algirdas Brazauskas.

Spaudos konferencijoje, kur buvo oficialiai paviešinta jau išorėje matoma paslaptis – arenos vardas – dar kartą įsitikinau, kad negalima pasitikėti didžiųjų Lietuvos alaus varyklų reklama. Girtis moderniausia alaus pilstymo įranga naujojo statinio baruose, neva leisiančia pripilti pusės litro bokalą per tris sekundes, reikia atsakingai. Nei vienam kolegai žurnalistui, nei man neprivarvėjo greičiau nei per pusę minutės.

Dabar pati renginių erdvė. Trekas atrodo gražiai, bet dar neišbandytas, tad nuo komentarų susilaikysiu. Tribūnos, kėdės, ekranas palubėje – viskas kaip normaliam šiuolaikiniam tokio tipo angare. Eikite ir vartokite.

Ricci e Poveri koncertas, turėjęs tapti vakaro puošmena, tokia turbūt ir buvo. Žurnalistai iš Vilniaus iš ten pasišalino po trečios dainos (Acapulko), kuomet nebebuvo galima fotografuoti ir filmuoti. Autobuse važiavęs arenos operatorių komunikacijos vadovas apie 22.15 perdavė žinią, jog visi žiūrovai koncerto pabaigoje šoko. Na ir džiugu. Nes pradžioje atrodė, kad spaudos konferencijoje nepagrįstai girtasi dėl geros akustikos. Parterio gale garsas buvo neaiškus, ložėse skundėsi, kad girdi vien „žemų“ dundėjimą, o tribūnos kairėje buvo apkurtintos. Tiesa, neskubu dėl to kaltinti arenos statytojų ir valdytojų. Kitoms atrakcijoms pasibaigus ir senatvės parodyti į Lietuvą atvažiavusioms žvaigždėms įlipus į sceną, prie pulto stojo jų operatorius – vietiniai juk „ne lygis“. Gal paskui ir priprato.

p.s.

O šiaip – Panevėžys areną turi, Kaunas dar neJ

Posted in Kitur nepublikuota, Straipsniai | Comments Off

Demokratija ir jos Valinskas

Oct 18th, 2008 by

 

Klounų partija švenčia pergalę. Ji jau tvirtai antra ir gali būti antra dar tvirčiau. Kol kas pirmaujantys konservatoriai pirmajame ture turbūt gavo viską, ką galėjo, ir jiems lieka tik melstis, kad per antrą balsavimą rinkėjai būtų mažiau aktyvūs. Kitų partijų elektoratas vargu ar bus jiems palankus. Tad, jam atėjus prie balsadėžių, pranašumas gali sprogti kaip nekilnojamojo turto burbulas ar Niujorko fondų birža juodąjį ketvirtadienį.

Taigi – klounų partija paneigė politologų prognozes, kad projektas beveik žlugo, pasinaudojo šalyje paplitusiu pigiu televiziniu idiotizmu ir senesnių partijų nomenklatūros gebėjimu nuteikti prieš save reikšmingą dalį žmonių. Tiesą sakant, pasinaudojo ir tuo, kad kai kam iš tos nomenklatūros, o gal ir jai visai, labai reikėjo, kad toks Arūnas Valinskas atsirastų.
Galima dabar svarstyti apie tradicines ir netradicines Seimo nomenklatūras, bet labai neilgai. Jau per kitus rinkimus Tautą kaip Kristus Lozorių kilnojanti partija bus sisteminė ir „įsitradicinusi“. Gaus valstybės finansavimą, ir dar nemažą, nes nomenklatūra kartu su visais „valstybininkais“ ir jų konkurentais to ir siekia – finansuoti tik tuos, kam paramos nelabai reikia. Tokia yra rinkėjų pasirinkimą ribojanti finansavimo tvarka. Tam, kad užsitikrintum teisę į biudžeto dotaciją, iš pradžių reikia pačiam sudominti verslą – juk privalu apmokėti dar vieną nusivylusios rinkėjų dalies kvailinimo seansą. Jei bet kuri registruota partija, prieš rinkimus dar kartą patvirtinusi savo egzistavimą 1000 narių suvažiavimu, gautų bent kiek padoresnę sumą rinkimų kampanijai iš biudžeto, būtų kitaip. To kai kas ir nenori. Dar ims ir praeis ne koks nors kontroliuojamas komercinis cirkininkų sambrūzdis, o rimtesnių siekių ir idėjų turinti partijėlė. Rinkėjui meniu turi būti apribotas, kad nomenklatūra miegotų ramiai.
Tyčia prikurdama idiotiškų apribojimų, pavertusių rinkimų vajų neįtikėtinai nuobodžia, bet vis tiek daug brangesne už ankstesnes, įsitvirtinusių nomenklatūrinių vadukų kolegija naujoms galimybėms paliko tik vieną kanalą. Per dar didesnius pinigus ir dar didesnį žmonių kvailinimą. Vienas dvaro apžvalgininkas ir tradicinių nomenklatūrų pranašumų trubadūras kažkada mestelėjo: politiką už Seimo ribų daro tik kvailiai ir keistuoliai. Įdomu – kaip ją daryti Seime, nepadarius už jo ribų prieš tai? To įsisiurbusių į lovį parazitų kompanija jau nelabai atsimena – seniai sėdi ir gerai gyvena. Patenkinta savo vaidmenimis.
Yra trys pozityvūs šios nuobodžios rinkimų kampanijos rezultatai. Visas parazitavimo kvotas išnaudojo dvi organizacijos, kurių kelias į politiką panašus, o „ideologija“ – nė kiek ne vertingesnė už A. Valinsko. Šatrijos Raganos svita ir nukaršusi Naujoji sąjunga. Pastaroji nusipelnė gyventi geriau ir buvo išlydėta ilsėtis ramybėje. Ponia nepriklausomybės moratoriumų „stūmėja“, kuri kitados vos nepavertė jo amžinu, pakeldama kainas ir patiesdama kilimą „jedinstvai“, dar kausis antrajame ture. Komiška, kad jos partijai, iš pradžių sukurtai tam, kad viliotų rinkėjus pagal anatomiją, o vėliau sukergtai su „valstiečiais“ pavagiant prieškarinės organizacijos pavadinimą, nepadėjo net Vyriausiasis administracinis teismas. Juk leido reklamuotis už valdiškus pinigus.
Trečias rinkimų nakties džiaugsmas – naujas anekdotas. Yra politikoje du keliai – vienas platus, o kitas Siauras. Platus – į valdžią, o Siauras – į skydinę. Valinskas nuėjo plačiuoju ir nesuklydo. Nevadinkite jo kluonu, tautą šį kartą palinksmino ne jis.
O Valinskas? Toks pat, kaip ir Jūs – politinis biznierius, ponai. Už jį balsavę žmonės nevadintini nei runkeliais, nei kvailiais, nei prasčiokais. Jie vis dar mėgina parodyti nomenklatūrai ženklus: ir su Paksu, ir su Uspaskichu, ir dabar. „Kokį dar ženklą???“ – susierzinęs kartą paklausė vienas tradicinis politikas. Tikrai – kokį? Pakelkite gerbiamasis delną, užlenkite visus pirštus, išskyrus vidurinįjį, ir pasižiūrėkite, jei nuoširdžiai nesuprantate, apie ką kalbama. Balsavusiųjų už vienintelę turėjusią galimybę išsireklamuoti alternatyvą (nors ji ir fiktyvi) yra nemažai. Tai teigiamas, o ne blogas dalykas. Žmonės tikrai nori permainų. Tik štai „ženklų nesuprantantys“ yra patenkinti savo vaidmenimis. Valinskas, kartoju, jau rimtas politikas ir geras politinis komersantas – su juo susitarti visiems jums pavyks.

„Lietuvos žinios“

Posted in Lietuvos žinios, Straipsniai | Comments Off

Elito naujienos 2008.10.13

Oct 13th, 2008 by

Apie nuobodžią rinkimų naktį kvailomis spalvomis nudažiusio Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) generalinio direktoriaus girtai infantilų kvailiojimą – nakvynę elektros skydinėje pranešė beveik visi interneto portalai. Išimtis, žinoma,  lrt.lt. Tai jau vienodai išsemtos temos – užjaučiu kolegas, dirbančius tame, į ką ši kontora dabar pavirto.

Toliau plakti apsijuokusį direktorėlį irgi menkavertis užsiėmimas – tai, kas įvyko – dėsninga. Toks jis buvo, toks ir turėjo pasirodyti  tautai. Daug svarbiau tai, ką iš arti stebėti šios nakties įvykiai „Naujojo Vilniaus“ viešbutyje pasako apie menkystų ir bukumo koncentraciją mūsų visuomenėje. Pradėkime nuo jos elito.

Elitiniai šlykštukai

LRT bosas nusigėrė ir, gal ieškodamas tupyklos, o gal dar ko nors įkalti, duris supainiojo ten, kur rezultatų laukė mūsų politinei grietinėlei priskirtinos personos: premjeras, krašto apsaugos ministeris ir t. t. Siauras nebuvo vienintelis žiniasklaidos elito tūzas vakaruškose. Buvo ten ir toks Edmundas Jakilaitis – net patį George Bushą kalbinusi eterio pažiba, kuriai į tokius pasisėdėjimus durys visada atviros.

Kai A. Siaurusevičius susistumdė su vieno dienraščio fotografu ir pabūgęs kamerų (negi nepratęs prie dėmesio) užsidarė elektros skydinėje, informacija greit pasklido. Ne kasdien aukšto rango valdininkai užsinori muštis, o paskui slepiasi tokiose vietose. Matydamas, kad blyksčių ir mikrofonų tik gausėja, kartu su bičiuliu Audriumi po rinkimų štabus gastroliavęs bičiulis Edmundas pasielgė labai jau nesolidariai. Liūdnu, tarsi apeliuojančiu, bet neįsipareigojančiu balseliu pavirkavo apie sunkią savanoriškai skydinėje apsinakvindinusiojo dalią: viešajam asmeniui net viešai pasigerti ir kvailioti nevalia. Ir viskas. Ponas pasirodė esąs prastas ir bailus bičiulis. Save gerbiantis vyras, jei jau tikrai užjaučia kartu besilinksminantį artimą pažįstamą, būtų tiesiog priėjęs prie durų ir įkalbėjęs kolegą nedaryti iš nemalonios situacijos dar nemalonesnės. Keli žingsniai iki taksi ir šį akibrokštą, net ir visų transliuotą, būtų galima priimti kaip paprastą momentinį silpnumą – kam nepasitaiko. Pats faktas ir incidentas net nebūtų taip sureikšminti. Bet bičiulis bičiulį paliko ir tyliai išspūdino miegoti namolio, o gal kur atskirai dar pasilinksminti. Lietuviškosios „socialdemokratijos“ korifėjai irgi nutaikę progą spruko lyg bailios žiurkutės – pakliuvęs į bėdą, neadekvačiai besijaučiantis direktorius liko vienas dulkinoje skydinėje. Lyg netyčia paskui pasirodęs Vytenis Povilas Andriukaitis irgi nepademonstravo užspeistajam socialinio solidarumo. Nyku.

Policija

Ar saugo mus angelai sargai? Saugo. Visuomenę nuo informacijos, atskirus asmenis nuo savo pačių galimybių išsaugoti bent dalelę orumo. Žurnalisto, kuriam Siauras, anot liudininkų, bandė „užfundyti“ į snukį, kviesti pareigūnai pirmiausia privertė jį patį pasitikrinti blaivumą. Nevilties grimasa, iškreipusi angelo sargo veidą, kai alkotesteris parodė nulį, buvo tokia išraiškinga… Čia pat parašęs pareiškimą kolega iš „Respublikos“ nukentėjusiuoju laikyti taip ir nepradėtas.  Kelių dešimčių žmonių parodytų durų, už kurių slėpėsi jo galimas skriaudikas, pareigūnai atverti nepajėgė. Stumtelėjo ir pasakė, kad užrakinta. O viešbučio administracija esą neleidžianti laužti durų. Kai šalia buvusi moteriškė, paskui vyrukas nesunkiai pravėrė duris ir jas iš vidaus vėl prislėgė į paniką puolęs direktorius, į pareigūnus žiūrėti buvo gaila ir šlykštu. Viduje tipas, kurį būtinai liepta apsaugoti nuo viešos gėdos, o aplink policininkų apsimetinėjimą kvailais fiksuojančios kameros ir diktofonai. Girdi: nelaušiu durų – neturiu teisės. O kad neužrakintas duris reikia tik atidaryti, o ne laužti – informacija negirdėta? Pasiteiravus, ar yra baigę kažkiek klasių, pareigūnai patikino, kad „pakankamai“. Na ir gerai. Jei jums pakanka….  Nesugalvodami nieko geriau, policininkai pagrasino visus žurnalistus išvesdinti jėga. Beliko spėlioti – ar bus tam iškviestas „Aras“, o gal pakaks ko nors menkiau treniruoto…

„Viešbutis“

Nežinau, kiek ta niekinga kontoriūkštė turi žvaigždučių iškaboje. Skydines girtoms personoms nuomojančios kontoros nėra daug vertos. Supratau tik tiek, kad administracija arba savininkai visiškai negerbia nei ten dirbančių apsaugininkų, nei padavėjų. Į mano ir kolegės iš BNS agentūros klausimus – kas bus, jei tokioje specifinėje patalpoje užsidaręs, neadekvačiai besielgiantis žmogus nusitrenks, apsauginis atsakė – „Aš tik dirbu savo darbą“. Vargšas…. Darbo vieta gali padaryti jį baisaus nusikaltimo bendrininku, o rinktis neturi  iš ko.

Dar labiau skauda širdį dėl išvargusių ir niekuo dėtų viešbučio baro padavėjų. Jos tik norėjo po ilgos darbo dienos grįžti namo, o solidariai su policija ir skydinės numerį užsisakiusiu pacientu turėjo mušti kvailį. Jos tai siuto ant užsispyrusių, skandalą, kurį minėtos kvailionės tik pūtė, užčiuopusių žurnalistų, tai juokavo. Net siūlė mineralinio vandens. Visai kitaip elgėsi nevykusios užeigos valdžia – atjungė elektrą toms patalpoms, kur buvo žurnalistai. Koks gi turi būti stiprus tas interesas arba menka privataus verslo savigarba, kad šitaip kai kam „dirbtų“.

Atomazga

Galiausiai, kažkas susiprotėjo paskambinti ugniagesiams, tačiau pagalbos centro operatorė turbūt jau buvo atitinkamai informuota bei instruktuota – informacija apie girtą žmogų, besiblaškantį elektros skydinėje, jos nesudomino. Gerai, kad neprireikė greitosios. Gal šiek tiek atsigavęs, o gal pervargęs direktorius prisidavė žurnalistams, bet atsisveikindamas jiems pagrasino. Pareigūnai užsirašė daugumos mūsų duomenis, o Siauras pažadėjo, kad mus visus suras. Ką gi, Audriau, Good night and good luck. Tau klausimų nėra – „valstybininkai“ į juos bet kam ir neatsakinėja – žinome. Pabaigai tik vienas klausimas visai ne Siaurusevičiui. Jį rusiškame filme „Vorošilovo šaulys“ užduoda senukas, kurio išprievartautos anūkėlės skriaudikai, „pakankamai klasių baigusiam“ prokurorui yra nekalti: iš kur jūs visi tokie atsirandate??

Šaltinis: Balsas.lt

Posted in Balsas, Straipsniai | Comments Off

Įslaptinkim kandidatus ir bus lengviau pasirinkti

Oct 11th, 2008 by

 

Senovės Graikijoje – Spartos mieste – buvo tvarka, kai išminčių kolegija atrinkdavo kandidatus į postus pagal garsą: sėdėdavo nematydami ką įveda į sceną ir spręsdavo pagal tai, ką minia garsiau sveikina rėkdama.

Mūsų kovotojų „už rinkimų skaidrumą“ veiklos padariniai kažkuo panašūs. Turime ieškoti informacijos apie kandidatus ir tardyti arba mėginti atspėti kas parašyta raštuose pavadintuose programomis. Aišku, galite ir patys galite jas visas perskaityti. Kaip ir po darbo dienos nuvažiuoti į Vilniaus rotušę, kad išgirstumėt apie ką ten kalbasi Andrius Kubilius su Valentinu Mazuroniu (pvz.). Pasibaigus šiai diskusijai abi pusės išplatins pranešimus, kad debatus laimėjo.

Dar galima kliautis kokių nors dvaro ekspertų recenzijomis, apžvalgininkų pasamprotavimais. Visos Vakarų šalys – nuo Amerikos iki Europos pripažintos kvailomis – ten galima agituoti balionais, užrašais ant automobilių ir marškinėlių. Lietuviai protingesni – jie apsieina be reklamos. Neskaitant sukrypusių oficialių „garbės lentų“, prie kurių prieina dažniausiai valkatos.

Tik štai kur pokštas – visi iki vieno politikai, teigę, kad rinkimai taps mažiau priklausomi nuo pinigų melavo. Ir manau, kad tyčia. Įrodymas skelbiamas viešai – šie rinkimai brangesni už visus prieš tai buvusius. Išvada viena – samdyti partijų ekspertai suvokė, kad tiesioginė reklama mažiau įtaigi, nei ta, kuri pateikiama informacijos pavidalu.

Be to, niekas nereglamentuoja ką galima daryti internete. Čia leistina ir transliuoti klipus, ir, beje, „papirkinėti“ rinkėjus savo pačių paraštėmis knygomis. Aš asmeniškai kiek daugiau tikėjausi iš Algimanto Matulevičiaus reklamuoto veikalo. Bet tegul vertina skaitytojai. Kuo negaliu atsistebėti, tai Vyriausiosios rinkimų komisijos nario (VRK) nario požiūriu ir prioritetais.

„Teko žiūrėti filmuotą medžiagą, kaip jis dalijo knygas, kaip agitavo. Žiaurus vaizdelis. Ypač grubūs pažeidimai“, – per posėdį sakė VRK narys Gintaras Kalinauskas.

Anot jo, dalydamas knygą politikas vis kartojo: „Jeigu manote, kad tai papirkimas, prašome medžiagos neimti“. (BNS – 2008 10 09). Taip valdininkas virkavo dėl Algimanto Matulevičiaus veiksmų- šis dovanojo savo paties parašytą knygą. Knyga – susiūti tušti popieriaus ar pergamento lapai arba lapai su spausdintu tekstu. Taip pat knyga – veikalas ar stambaus veikalo dalis. Elektroninė knyga (visiems prieinama ir be dovanojimo)– kūrinys, saugomas elektroniniame formate.

Minėtas rinkimų skaidrybės prievaizdukas tikriausiai neabejoja, kad knyga, kaip daiktas, iš esmės pakeis rinkėjo gerovę, jo turtinę padėtį. O kad gali įtakoti pasaulėžiūrą – išvis košmaras. Tiesa, valdininkas gal ir nekaltas – dura lex, sed lex. Tad būtent įstatymų kūrėjams siūlau uždrausti kandidatams rašyti ir kalbėti. Dar geriau, kad nerodytų savo atvaizdų – vienas gražesnis, o kitas ne toks dailus.

Beje, jei knygą, saldainį ar alaus butelį rinkėjas gautų likus 32 dienom iki rinkimų – tai nebūtų papirkimas ir išvis beveik jokia problema. Tereikia dar, kad perduotų ne pats politikas, o samdytas atsitiktinis praeivis.

Visgi – knyga, kaip ir bet kuris rašytinis daiktas, gal kažkuo skiriasi? Jei ketinama riboti skaitymo įtaką, turiu pasiūlymą Valstybės saugumo departamentui, kur vis dar darbuojasi žavieji sovietų saugumo atsargos karininko Arvydo Pociaus pasekėjai. Pagelbėkit VRK – bėkit vėl su automatais į “Laisvą laikraštį”. Įskundžiu: kas savaitę gaunu jį nemokamai į pašto dėžutę. Kuo jis taip skiriasi nuo knygos? Neįsiūtas į viršelį ir plonesnis? Agitacijos ten apstu – patikėkit. Prie progos būtinai įteiksiu ir G. Kalinauskui ir jo komisijos pirmininkui.

Kitas tipiškas marazmatiško ir paranojiško „kovos už skaidrumą“ pavyzdys – riksmai ir verksmai dėl filmo „Pilotas“. Viso bliovimo rezultatas labai keistas – apie šį nelabai vykusį filmą perskaitė ir girdėjo turbūt daug daugiau žmonių, nei jį matė ar spės pažiūrėti iki rinkimų.

Posted in Kitur nepublikuota, Straipsniai | Comments Off

Liūtai ir mokslininkai 2008.09.30

Sep 30th, 2008 by

 

Liūtukas vardu Leo gyvena ir vis plačiau bei apetitingiau šypsosi. Premjero drąsinami koncerno vadai kalba ir rašo gana atvirai – reikia tik atidžiai klausytis ir skaityti prezentacijų dokumentus.

Iš to, ką „skaidriausio Lietuvos verslo projekto“ (cituojant moralinį autoritetą iš S.Daukanto aikštės) strategai papasakojo per spaudos konferencijas bei televizijų eteriuose, aišku tik viena – reikia branginti elektrą. To nenorėti gali tik tautos priešas ir kenkėjas, kuris nusistatęs prieš energetinę nepriklausomybę.

Kaip vienas pagrindinių „rizikos faktorių“, galinčių sužlugdyti naujos atominės elektrinės ir elektros jungčių statybą, nurodomas labai jau aiškus – Leo finansinis pajėgumas. Jei liūtui potencijos neužteks, vaikų gali ir negimti – nedviprasmiškai perspėja skaidriausieji iš lietuvių. Ir tikrai – iš kur tokie vargšai sukaups lėšų, jei skubiai neprisidurs iš netaupiai ir ne pagal kišenę gyvenančių vartotojų? Reikia 17 milijardų. Iš jų elektrinei – 14, tad kaupti reikia.

Būtent tai padaryti be vartotojų kišenės liūtas nepajėgus. Jis juk disponuoja tik varganais skatikais. Šeši šimtai dvidešimt milijonų dividendų už 2007 metus, dar aštuoni šimtai milijonų pamanipuliavus popieriais – tik tokiomis kukliomis sumomis operuojantis nacionalinis investuotojas šių varganų grašių į amžiaus statybas neinvestuos – juk vis tiek neužtektų.

Liūto potencija ypač kelia abejonių prisimenant viską, kas įvyko nuo 2003 metų, kai buvo privatizuoti VST. Anuomet naujieji savininkai

(būsimoji „NDX energija“) valstybei sumokėjo 539, 8 mln. litų. Po metų, 2004-aisiais, VST buvo paskelbta, kad bendrovė „šiek tiek“ pabrango ir ilgalaikio turto vertė sudarė 2, 39 mlrd. litų – taigi buvo net 4 kartus didesnė nei kaina, už kurią bendrovė buvo parduota. Viskas aišku nutiko „netyčia“ neindeksavus bendrovės turto. Privatūs „investuotojai“ buvo atidesni ir greitai tai padarė. Kaip jau rašyta, papildžius perkainojimo rezervą, o nusidėvėjimo sumomis padidintas bendrasis reguliuojamas pelnas. Aprašytas ir kitas buvusių VST savininkų – „NDX energijos“ apsukrus veiksmas: įmonė iš pradžių, nekeisdama VST įstatinio kapitalo dydžio, padidino VST akcijos vertę nuo 1 iki 109 litų. Paskui ją vėl sumažino nuo 109 iki 1 lito, drauge sumažindama įstatinį VST kapitalą 400 milijonų. Akcininkams pasiėmus šiuos 400 mln. litų laisvų lėšų ir atlikus užskaitą, VST, o nebe „NDX energija“, liko skolinga bankams.

Paklaustas, kaip vertinti nesibaigiančias dividendų puotas taupyti ir statyti ketinančio investuotojo aruoduose, premjeras Gediminas Kirkilas atsakė, kad „vertinti galima įvairiai“. Įvairovės mastą matysime gavę sąskaitas, kurias apmokant reikės ne tik sukaupti minėtus milijardus, bet ir aprūpinti „liūto“ akcininkus naujais dividendų ištekliais. Juk ilgus metus kauptas valstybės turtas, iš kurio visiškai skaidriai ir teisėtai išpumpuoti milijardai, nėra begalinis investuotojų gerovės resursas. Maža to, prieš baigiantis dabartinio Seimo ir prezidento kadencijoms, reikėtų spėti susirinkti Nepriklausomybės ir S.Daukanto aikštėse su balionais bei transparantais – padėkoti už tai, kad minėti milijardai panaudoti taip teisingai, teisėtai ir socialiai efektyviai. Juk, kaip neabejoja dvaro mokslininkai, jei tik šios laisvos ir nereikalingos lėšos būtų skirtos švietimo ar medicinos reikmėms – kiltų baisi infliacija ir žlugtų energetinė Marijos žemės nepriklausomybė.

Visos pretenzijos ir abejonės „valstybininkų“ prastumtam skaidrumo paminklui greičiausiai gali būti netrukus paskelbtos „nemokslinėmis“. Mat politologinės išminties šaltinyje – VU TSPMI trykštančios versmės, analizuojančios įvairių partijų programas, „antimoksline“ ir šiaip labai jau kvaila paskelbė pačią mintį, kad „valstybininkai“ ir korupcija gali būti susiję.

Tiesa, dar nemokslinėmis gali būti paskelbtos ir tradicinė aritmetika bei logika. Suomijoje instaliuotas kilovatas kainuos apie 7 000 litų (prancūziškas reaktorius), Rumunijoje – Černovoda AE – apie 5 000 litų (kanadietiškas reaktorius) . Lietuvoje, kaip dar kartą patvirtino „Leo.LT“ skaidruoliai, bus statoma elektrinė, kur Lietuvai teks apmokėti ir naudotis bent 1300 megavatų (koks nors reaktorius). Megavatą, jei VU TSPMI ir Laisvosios rinkos institutas nieko nepakeitė, sudaro 1000 kilovatų. Padalykite 14 000 000 000 iš 1 300 000. Gauname 10 769 litus už instaliuotą kilovatą. Nei daug, nei mažai… rezervo ne iš pelno mokamiems dividendams (arba legaliam grobstymui) paliekama nemažai. Taupykite „liūto“ potencijai – taip liepia mokslininkai. Nors buvo daug kalbama, jog Lietuvoje jau egzistuoja parengta infrastruktūra, tad esą galima pasistatyti pigiau nei plyname lauke. Jei taupysite ir mokėsite neužtektinai – gali nebūti atlikti neįvardyti „papildomi darbai“ ir pajėgumo liūtui neužteks – objektai nebus pastatyti.

Dar galite balsuoti tyčia neprivalomu padarytame referendume, kad tie patys žmonės, kurie nutarė ir įsipareigojo uždaryti Ignalinos AE, galėtų žegnotis ir dievagotis padarę „viską, ką galėjo“. Ir nebijokite rinktis tarp „tradicinių“ – po rože palindusių – komunistų, kurie taip sėkmingai privatizavo VST, ir netradicinio populisto Rolando Pakso partijos, kurios pirmininkas ir premjeras mielai sutiko uždaryti Ignalinos AE dabar galiojančiais terminais.

Posted in Lietuvos žinios, Straipsniai | Comments Off

„Mokslinis liberalizmas“ ir „valstybininkų“ mokslas, 2008.09.25

Sep 25th, 2008 by

Posted in Balsas, Straipsniai | Comments Off

« Newer Posts - Older Posts »

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos