Naujas teroro etapas
May 7th, 2008 by Tomas Čyvas
Abortas – laisvės ir progreso simbolis? 2008.04.30
May 5th, 2008 by Tomas Čyvas
Draugiškai sutarkim su kaimynais
May 4th, 2008 by Tomas Čyvas
Informacija ne nauja, tačiau šalyje, kur bet koks kritiškas žodis apie Rusiją reiškia „rusofobiją“ – beveik neaptarinėta.
Šios knygos viršelyje – entuziastingi dviejų mėgiamiausių Volodios Putino žurnalistų – Michailo Leontjevo ir Aleksandro Dugino – atsiliepimai. A. Dugino net mintinai pamenu – „Už tokią Rusiją norisi žudyti ir mirti“.
Romane aprašoma Rusija 2015 m. Rusų mokslininkai sugalvojo, kaip neutralizuoti branduolinį ginklą, nugalėjo ir okupavo JAV, prie Rusijos imperijos prijungė visą Europą, išskyrus Baltijos šalis, tad visi galvojo – o kas bus su Baltijos šalimis?
Rusija, už kurią ponas A.Duginas, matyt, kartu su V.Putinu, kurį jis šeria savo filosofiniais patarimais, nori mirti ir žudyti, nusprendė Baltijos šalis tiesiog fiziškai sunaikinti. Kaip išdavikus. Ten buvo pasiųsta kariuomenė, kuri tiesiog fiziškai išnaikino lietuvius, latvius ir estus.
Apie naujosios Rusijos geopolitines vizijas klausykitės laidos „Laisvės kryžkelės“ įrašo.
Informacinė analitinė laida „Laisvės kryžkelės“ – sekmadieniais 8.30 val. per „Žinių radiją“ (kartojama 14.05). Vedėjai – Audrys Antanaitis, Tomas Čyvas (portalo “Balsas.lt” apžvalgininkas). Svečiuose Mykolo Römerio universiteto strateginio valdymo ir politikos fakulteto politinių mokslų katedros vedėjas Ramūnas Trimakas.
Vis drąsesnė Lietuva, 2008 03 21
May 3rd, 2008 by Tomas Čyvas
Kad Lietuvai nelabai reikia tokių niekų kaip kontržvalgyba ir Valstybės saugumo departamentas (VSD), matėme jau prieš kurį laiką. Parlamentui konstatavus, kad minėtos institucijos vadovybė patį departamentą griovė, niekas nepasikeitė. Vadovybės branduolys „dirba“ toliau.
Šiandien Lietuva dar drąsesnė ir saugesnė. Ją taip gerai saugo „valstybininkų“ elitas ir strateginiai albinai, kad iškeltas dar vienas klausimas – kam Lietuvai kariuomenė? Jei tikėsime Lietuvos krašto apsaugos ministru, tik tam, kad kankintų vargšus šauktinius ir kenktų mūsų autoritetui NATO. Garbingi aljanso generolai, atvykę į šalį, yra, atrodo, tiesiog meldžiami patvirtinti – didelės kariuomenės nereikia. Žinoma, prieš tai jiems tikriausiai pamelavus, kad absurdiškos reformos kritikai didelės kariuomenės nori.
Įdomu, kas ta „didelė kariuomenė“, kurios dabar atsisakoma? Ar tai ta pati tarnyba, kurią valdžia metų metais tyčia darė tik formaliai privalomą ir suformavo požiūrį, jog tarnauja ten tiktai „luzeriai“? Ji turbūt labai didelė, palyginti su Baltarusijoje ir Kaliningrade dislokuotais taikingų ir draugiškų režimų pulkais? Atsakymas vienas – esame labai drąsūs, jei taip manome. Dar įdomiau tai, kad mūsų drąsa auga tuo pat metu, kaip ir Rusijos „taikingos“ ambicijos.
Seimas, įkvėptas šios drąsos ir visai ne apie tai kalbančių sąjungininkų generolų žodžių, priėmė rezoliuciją, numatančią karo tarnybos reformą – perėjimą nuo šauktinių prie profesinės ir savanoriškos karo tarnybos. Konstitucijoje numatytas karo prievolės institutas išliktų ginkluoto užpuolimo atveju. Nesvarbu, kad Konstitucijos 139 straipsnis nurodo visiems atlikti privalomąją karinę ar alternatyvią tarnybą. Neverta abejoti, kad, pasitelkus Konstitucijos dvasią, galima mėginti paaiškinti, kad tai, kas parašyta, reikėtų suprasti kaip nors kitaip.
Rezoliucijoje rašoma, kad ginkluoto užpuolimo atveju kiekvieno Lietuvos piliečio teisė ir pareiga yra atlikti konstitucinę karo prievolę. Įdomu būtų žinoti, kaip, Seimo narių nuomone, reikėtų tai daryti neturint apie karybą elementaraus supratimo? Eiti mėtytis akmenimis ar „pilėniškai“ apsipilti benzinu ir susideginti protesto vardan?
Krašto apsaugos ministro teiginiai, kad rezervo sudarymą ir privalomus elementarius mokymus atstos savanorių ir šaulių kuopelės, yra kaip prastas anekdotas ar pasityčiojimas nekalbant apie žadėtus ir eksponuotus, stojant į NATO, 2 proc. BVP krašto apsaugos reikmėms, kurie taip ir liko pažadėtais.
Ne kitaip reikia vertinti ir teiginius, kad kiekybę kompensuosime kokybe – profesionalai mat būsią labai „kieti“, nes ypač gerai parengti. Tik štai bėda – dar viena kita Irako ar Afganistano masto misija, ir tie profesionalai, kurie bus likę Lietuvoje, galės apginti vieną nedidelį kaimą.
Niekas, tiesą sakant, neabejoja, kad NATO yra galingas aljansas. Lietuvą, bent jau kol kas, nuo tiesioginių agresijų saugo vien pats jo pavadinimas. Tai faktas, tačiau ne šimtaprocentinė garantija, kad kariuomenė visada bus reikalinga tik misijoms, juolab kad mūsų kaimynai truputį kitokie nei Liuksemburgo.
„Kai mūsų karių misijose Kosove ar Afganistane užsienio generolai dėkoja už mažutės Lietuvos indėlį ir pateikia ją kaip pavyzdį, aš vėl matau tą vėliavą“,– sako ministras J.Olekas ir aš juo tikiu. Visa Lietuvos politika yra orientuota į tai, kad kurtų materialinį ir dvasinį komfortą jos valdžiai.
Anksčiau įpratusi puikuotis gerais rodikliais Maskvoje nomenklatūra pakeitė geografinius orientyrus, o naujoji nomenklatūros karta irgi pasiruošusi neatsilikti. Kariuomenė reikalinga, kad sąjungininkai girtų už misijas, specialiosios tarnybos reikalingos, kad laikytų įslaptintą informaciją apie korupciją ir kitokias „rodiklius gadinančias“ smulkmenas. Diplomatija irgi reikalinga tik tam, kad kuo uoliau parodytų lojalumą net ir labiausiai abejotinos vertės Briuselio ar kitų svarbių partnerių iniciatyvai. Taip nusiteikęs politinis elitas savo ruožtu negali būti nepriimtinas Vakarų partneriams. Visai ne todėl, kad partneriai blogi ar klastingi – jie tiesiog pragmatiški.
Tags: kariuomenė, Lietuva, politika, Rusija, Saugumas, Seimas
Apie ką nepatogu kalbėti prezidentui? 2008 04 28
May 2nd, 2008 by Tomas Čyvas
Prezidento metinis pranešimas šiemet, kaip jau ir pernai, yra įdomiausias tuo, ko jame nėra. Pernykščiame tekste iš svarbių grėsmių ir spręstinų problemų paslaptingai „prašapusi“ oligarchija jau tada vertė klausti – kas atsitiko? Ar problema sėkmingai išspręsta, esamų ir potencialių oligarchų įtaka tapo nebereikšminga? Jei taip – tai ar šalies vadovo dėka? Šiemet šios temos V. Adamkus taip pat neprisiminė, tad – manytina – tikrai nebelaiko jos aktualia.
Praėjusiais metais įžvelgta valstybės tapatumo krizė, jei skaitysime pagal tekstą, taip pat arba išgaravo, arba pasirodė esanti pramanyta, nes krizės kaip ir nebeliko. Ją užtat pakeitė kita – dabar didžiausia problema esą tapo žmonių nepasitikėjimas valstybe. Taip pat jų nepasitikėjimas politikais apskritai, po kuriuo prezidentas, kaip supratome, solidariai pasirašė.
Šalies politinį klimatą ko ne metus nuodijusios Valstybės saugumo departamento (VSD) bėdos nesulaukė didelio dėmesio nei pernai, nei šiemet. Kartojama nuolat tas pats – VSD tapo siaurų partinių interesų ir politinės kovos įkaitu. Tapo, kaip suprantame, dar gerokai anksčiau – o ar tebėra ir kas padaryta, kad būtų kitaip? Šito paaiškinimo V. Adamkaus pranešime taip pat galite neieškoti.
Emocingai politikus kritikavęs prezidentas ragino visuomenę ir žiniasklaidą emocijomis nesivadovauti ir palikti tokius amžiaus projektus, kaip „Leo LT“ irgi palikti spręsti profesionalams. Iš esmės tai reiškia, kad jį bene bus suerzinusios dešimčių tūkstančių žmonių pasirašytos peticijos ir protestai. Vadinasi, suerzino būtent tai, ko pats šalies vadovas ne kartą sakėsi siekiąs – išaugęs pilietinis aktyvumas.
Tiesioginiu visų piliečių balsavimu renkamas prezidentas mažai ką tepasakė apie tas sritis, už kurias yra tiesiogiai atsakingas. Prokuratūra, policija, teismai, specialiosios tarnybos – jo dėmesiui priskirti veiklos laukai. Prezidentas parenka jų vadovus, teisėjus. Aukšti prezidento reitingai jau ne vienerius metus paslaptingai rezonuoja su ypač menku piliečių pasitikėjimu minėtomis institucijomis. Ar ne todėl apie šias nepatogias, bet jam privalomas kuruoti sritis nutyli politikas, kuris, būdamas populiariausias ir visuotinai renkamas, pats kalba apie pasitikėjimo valstybe krizę? Koks tos krizės turinys? Klausimas, kaip matome, prezidentui yra nepatogus.
Eilinį kartą žurnalistams (jau po pranešimo) apie savo menkus įgaliojimus paverkšlenęs prezidentas atrodė pamiršo pranešime ir pasakyti, ar sėkmingai naudojasi tais, kuriuos turi. Prezidentinėse JAV tenykštis vadovas per dvi kadencijas vetavo mažiau nei dešimt įstatymų ir nė iš tolo nepavytų šia savo teise energingai besinaudojusio prezidento. Kokios įveiktų ir neįveiktų jo „veto“ pasekmės? Ar pasiekti tikslai? Šito irgi neišgirdome. Užtat V. Adamkus apipylė Seimo narius visai lyg ir pagrįsta kritika dėl maivymosi ir neatsakingo išsidirbinėjimo svarstant Kosovo pripažinimo reikalus. Tik štai – bėda. Prezidentą Konstitucija įgalioja spręsti užsienio politikos klausimus, kai Seimas tegali juos svarstyti. Tad niekas V. Adamkui nekliudė išvengti problemų pačiam išsprendžiant klausimą ir neprimetant jo parlamentui, kuriuo taip nepasitiki.
Pagaliau – vienintelė iniciatyva – dėl partijų finansavimo – būtų atrodžiusi nuoširdžiai tik tuomet, jei būtų siūloma ją imti taikyti nedelsiant, o ne po metų. O dar geriau ji žiūrėtųsi, jei V. Adamkus liautųsi tylėjęs ir išsisukinėjęs nuo paprasto klausimo – ar tiesa, kad jo rinkimės skolas per bemaž socialiai remtinus asmenis apmokėjo Viktoras Uspaskichas? Metinį pranešimą skaityti išvis būtų buvę lengviau.
Politika.lt
Tags: parlamentas, politika, prezidentas, Seimas, Valstybė
Ne visi norėjo mirti
Apr 24th, 2008 by Tomas Čyvas
Nežinia, ar per visą Lietuvą nors kiek buvo Pilietinės demokratijos partijos gerbėjų. Sutikti tokių neteko. Net ir šie, kad ir kiek jų būtų, gali nusiraminti – šitos partijos neatgaivins niekas. Tai nei gerai, nei blogai. Galutinis perėjūnų kelias vienas – į Lietuvos socialdemokratų frakciją Seime. Ten visais laikais tinka ir pritampa visi politiniai turistai, taip pat ir buvę priešai, jei tik neturi principų, pažiūrų, savigarbos ir sąžinės. Savo „lankstumu“ ši organizacija gali susiurbti ir utilizuoti savyje bet kokias politikos atliekas – tai irgi ne naujiena. Juk anksčiau tiko net Albertas Sereika, kuris Rolandui Paksui vežė iš Alytaus saugumo bylą, turėjusią tuometiniam socdemų lyderiui grėsti visokiais nemalonumais. Dabar tiks ir keli „išsipilietinę“ demokratai.
Pavyzdžiui, toks V.Orechovas – iškili persona. Šauniosios „Dujotekanos“ akcininkas, neseniai pagautas girtas vairavęs ir viešai aiškinęs, kad apsisvaigino vaistais, bet nepasakęs, ar apsinuodijo „Finliandia“, ar „Absolut“. Seime jis pirmasis pareiškė, jog traukiasi iš Pilietinės demokratijos į socialinę. Kiek žinoma, ir į pilietininkų partiją ponas pareiškimą išstoti, datuotą kovo 31d., atnešė balandžio 1–ąją. Kaip ir galima numanyti – pajuokavo. Dabar aiškėja, kad ir jis, ir kiti penki parlamento pilietininkai partijoje lieka, o štai Seime balsuos kartu su socdemais, kurie į jų lyderį visai neseniai viešai valėsi batus.
Seime visiems paskelbęs, kad jau tampa socdemu, V. Orechovas neskubėjo to pasakyti posėdyje ir laikė savo frakciją nei gyvą, nei mirusią. Dar ketvirtadienio rytą, kai buvo pradėta svarstyti interpeliacija, ši zombių frakcija svarstė, kad dera trauktis iš koalicijos. Ši koalicija jų net nebekvietė į pasitarimus. Jie aiškino balsuosią laisvai – pagal sąžinę. Ir sąžinė buvo griežta – neleido savo balsais neišsaugoti „Dujotekanos“ vyriausybės. Toks apsisprendimas, jei „Gazpromo“ tarpininkų firma už jį dosniai nesumokėjo, yra viena atviriausių ir beprasmiškiausių politinių savižudybių. Paskutinę akimirką G.Kirkilo kabinetas įsikibo į vieną iš šių kelių šiaudų. Nejaugi tikimasi gauti aukštą vietą LSDP sąraše, kuriam reitingai ir taip žada nelengvą dalią?
Vienas iš tos partijos socdemams ir patarėjui Albinui, žinoma, netiko. Nuospaudas jiems apmindžiojusiam A. Matulevičiui „valstybininkai“ negali ne tik palikti Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto. Juos suerzino net pasigirdusios kalbos, kad jis gali tapti naujuoju pilietininkų lyderiu. Užtat ir gimė toks kreivas sprendimas: orechovai ir muntianai, Seime tampantys socdemais, turi likti pilietininkais už parlamento ribų, kad koks klanui neįtikęs politikas, gink Dieve, neišnaudotų šio – šiaip labai jau menko – placdarmo artėjančiuose Seimo rinkimuose. Klanas turi būti saugus iš visų pusių. A.Matulevičius be reikalo taip naiviai tikėjosi pergudrauti strateginį Albiną – tokiuose dalykuose tai neįmanoma.
Atrodo, tai supratęs A.Matulevičius, kuris vienintelis iš dabar jau amžiną atilsį partijos griežtai nepanoro politiškai nusižudyti, dabar rengiasi imti jautį už ragų – artimiausiu metu, kiek žinoma, turėtų paskelbti apie savo prezidentines ambicijas. Tiesa, nelabai aišku, kodėl tik dabar, kai ant kaktos seniai parašyta, kad norima. Na, bet geriau jau vėliau nei niekad.
Bet ir čia laukia labai jau sunkiai įveikiamas įdirbis. Lietuvoje įprasta kandidatams į prezidentus taikyti panašius kriterijus kaip ir Zvonkei. Reikia „kietai“ atrodyti ir sudaryti įspūdį, kad kol kas nieko bloga nepadarei. Dar būtina kuo ilgiau maivytis ir auginti reitingus neprisipažįstant, kad ketini balotiruotis. Tauta turi pati paprašyti balotiruotis – reikia kokių nors inteligentų laiškų, maldaujančių tautos atstovų prašymų. Dalia Grybauskaitė dabar esanti populiariausia – kaip tik toks atvejis. Niekur nepasakiusi, kad balotiruosis, ponia reitinguose yra populiariausia, nors niekas negirdėjo ir jos nuomonių apie svarbiausias politines aktualijas: „Leo LT“, Valstybės saugumo departamento skandalą, oligarchiją ir kt. Tiesa, ji kartais pasako, kad Vyriausybė dirba ne visai gerai, tačiau tą greitai supras ir kalbės net darželinukai. Tiesa, ji dar paskelbta gera Europos komisare, o tai irgi beveik žygdarbis, nes šitai šaliai mirtinai reikia tokių blizgučių kaip „metų europietis“. Čia jai neturėtų būti sunku – iki pat 1990–ųjų sėdint aukštojoje partinėje mokykloje nebuvo sunku išmokti teisingai vykdyti generalinę liniją, kad ir kokia ji būtų. Politikas, kuris turi aiškią poziciją ir nemėgsta ceremonijų, gali būti netgi laikomas išsišokėliu. Na, bet kai kurie taip lengvai mirti nenori – ką darysi.
„Atgimimas“
Tags: "valstybininkai", partijos, politika, Seimas, Valstybė
Kas pogrindyje šiandien?
Apr 22nd, 2008 by Tomas Čyvas
Laisvės kryžkelės: Kokiais sumetimais sovietų NKVD ir KGB ieškojo Lietuvos partizanų?
2008.04.20
„Balsas.lt“ ragina „Žinių radijo“ klausytojus domėtis Lietuvos istorija.
Manote, kad temos pavadinimas – tai ironija? Ne. Citata iš oficialaus Utenos rajono apylinkės prokuroro atsakymo į oficialų Seimo nario A. N. Stasiškio paklausimą dėl partizano Antano Kraujelio nužudymo aplinkybių tyrimo:
„Nors tyrimo metu ir pavyko nustatyti asmenis, kurie dalyvavo 1965 m. kovo 17 d. operacijoje Papiškio kaime, Utenos rajone prieš partizaną A. Kraujelį, tačiau nesurinkta įrodymų, kad jie turėjo tikslą partizaną sunaikinti, nes nebuvo rasti šios ir ankstesnių operacijų planai“, – rašo apylinkės vyriausiasis prokuroras Audrius Mačerauskas.
Šiuo samprotavimu vainikuoto rašto kopija nusiųsta ir žuvusio laisvės kovotojo seseriai Janinai Šyvokienei. Dokumentas datuojamas 2008 04 08.
Ką visa tai reiškia bus mėginama aiškintis su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadove Dalia Kuodyte. Ar gali būti, kad sovietinio saugumo veikėjai norėjo su partizanu draugiškai pasišnekučiuoti, sužaisti kortomis ar atsigerti alaus?
Informacinė analitinė laida „Laisvės kryžkelės“ – sekmadieniais 8.30 val. per „Žinių radiją“ (kartojama 14.05). Vedėjai – Audrys Antanaitis, Tomas Čyvas (portalo „Balsas.lt“ apžvalgininkas).
p.s. Ir ko gi, kolegos, paklaustumėte tokio prokuroro?
Parlamentarizmo likučiai, 2008 04 21
Apr 21st, 2008 by Tomas Čyvas
Dori žmonės ir jų advokatai
Apr 19th, 2008 by Tomas Čyvas
