Tomas Čyvas

Tomas Čyvas

Dėl Kosovo paskutinį kartą

Labai abejoju, kad sausio 13-osios didvyriškas pasiaukojimas ir Vakarų laimėtas šaltasis karas buvo labiau nulemti tarptautinės teisės normų, o ne valios ir pastangų, kad ir kaip tai nepatiktų tikintiems magiška paragrafų galia.

Gerai, kad Lietuvoje daug aistringų ir neabejingų tarptautinėmis aktualijomis žmonių. Net nemaniau, kad jų tiek daug. Diskusija vyks ilgai, bet amžinai nesitęs. Tad paskutinį kartą sureaguoju į pusiau man, o pusiau pasaulio realiosios politikos vanagams adresuotą tekstą. Galiu suprasti Romerio universiteto teisininko, docento Justino Žilinsko pagarbą teisei, kaip savo specialybei ir išankstinei nuostatai, jog politika turi klūpoti prieš teisę. Tačiau jau praeitam straipsnyje siūliau I. Kantą cituoti pilnai ir klupdyti pačią teisę prieš sveiką protą.

Please install Flash plugin

Nežinau ar teisės gynyba, ar politika reiktų laikyti oponento pasirinktą diskusijos metodą  plėšyti mano tekstą patogiais gabaliukais ir apeliuoti į emocinį faktorių, ko jis pats ragina vengti. Mane ponas teikėsi pavaizduoti dar ir Lietuvos nepriklausomybės priešu.Teigiama, jog mano straipsnyje sumenkinamos “Lietuvos pastangos atstatinėti savo nepriklausomybę teisiškai, nuosekliai, kruopščiai”. Pasak jo, aš teigiu, “kad Lietuvos valia būti nepriklausoma buvo… niekas.” Deja, aš rašiau kaip tik priešingai. Klausiau: Negi bent asmeninė atmintis nekliudo naiviai tikėti, jog jų laisvę ir gerovę užtikrina prigimtinė teisė bei „nusistovėjusi tvarka“, o ne kažkieno pastangos ir valia?“ Labai abejoju, kad sausio 13-osios didvyriškas pasiaukojimas ir Vakarų laimėtas šaltasis karas buvo labiau nulemti tarptautinės teisės normų, o ne valios ir pastangų, kad ir kaip tai nepatiktų tikintiems magiška paragrafų galia.

Kai rašiau apie latvių valstybingumo regalijas, turėjau omenyje, ką ponas J. Žilinskas, manau, suprato, jog iki 1918 m. neegzistavusi Latvijos valstybė turėjo ne ką daugiau juridinių teisių apsispręsti, nei Kosovas dabar. O „tauta“ kosoviečiai yra nė kiek nemažiau nei moldavai, kurių valstybė, iškart po nepriklausomybės paskelbimo, rimtai svarstė, ar neprisijungus prie Rumunijos.

Žmogaus teisių gynimą reglamentuojantys dokumentai paprastai teigia, jog užtikrinti žmogaus teisių neįmanoma neužtikrinant tautos teisių. Kaip tas teises pavyksta užtikrinti tokioje valstybėje, kaip Jugoslavija, galėjo stebėti visi. Visi galėjo matyti ir ko vertas “istorinis” S. Miloševičiaus pažadas “Daugiau niekas jūsų neskriaus”. M. Gorbačiovas irgi žadėjo (ne tik Lietuvai) “sąjungą, kurioje dar negyvenome”, naują federalinę sutartį ir dar visiems po butą iki 2000-ųjų.

Todėl nė kiek negaliu susigėsti ir atsiprašyti sakydamas, kad tą imperiją, kaip ir sovietinę, derėjo pribaigti. Dar kartą pakartoju – džiaugiuosi, kad bent su komunistine Jugoslavija tai padaryta. Agonija buvo lėta ir kruvina, bet ji eina į pabaigą. O teiginio, kad aš automatiškai turiu pritarti ir sovietų vykdytam Lietuvos partizanų pribaiginėjimui, aš jau nekomentuosiu. Tiek Belgradas, tiek Maskva, o ne aš laikė visus nepriklausomybės kovotojus banditais bei teroristais. Ką apie tai mano ponas J. Žilinskas – tegul aiškina pats. Galima tai padaryti ir nekišant į kito lūpas savo paties minčių.

Pripažindamas, jog NATO aljansas efektyviai įsikišo ir nutraukė etninį smurtą ne tik Kosove, bet ir visoje Jugoslavijoje, J. Žilinskas tuoj pat šį laimėjimą pavadina beveik niekiniu, nes jis esą buvęs efektyvus tik “tai akimirkai”. Ką gi – tebūnie, kad taip, nors visi, kas sekė žiniasklaidą, žino, kad buvo kiek kitaip. Galbūt yra tiesos ir tame, ką rašo oponentas toliau: “Albanai savo ginklus ir kerštą atgręžė ne tik prieš serbus, bet ir prieš jų kultūros paveldo objektus – beje, saugotus UNESCO. Tarptautinė bendruomenė galėjo tik bejėgiškai stebėti šitą vandalizmo aktą ir „atsakomąjį“ etninį valymą, uždariusį serbus anklavuose. Bijau, kad Tomas Čyvas turbūt sakytų – taip jiems ir reikia, nusipelnė!”. Nesakyčiau – vėl pats pasakėte už mane. Tik kas dėl to kaltas? Ogi nebuvo valios ir pastangų .Paragrafai, tame tarpe ir UNESCO yra, sakykim, tobuli. Kai valios pakako, tai ir paties oponento pripažinimu, į teisiamųjų suolą sėdo ne tik serbų karo nusikaltėliai. Turbūt ponui teisininkui neatrodo, kad be politinių ir karinių priemonių jie būtų ten atsisėdę patys – tik todėl, kad tai yra teisėta?

Na, o tai, kad generolas Pattonas ruošėsi vaduoti Lietuvą, bet jam sutrukdė tarptautinės teisės neskaitę politikai – įdomus teiginys. Įdomu, ar vos įveikus nacius, pulti buvusius sąjungininkus, su kuriais dar galiojo ir sutartys, būtų buvę teisėta ar tiesiog gerai Lietuvai? Tiesa, bijau, kad tai išvis su realybe prasilenkiančios fantazijos. Ne todėl, kad tai būtų teisėta ar ne, o todėl, kad tokia politika yra tiesiog nereali. “Kas būtų galėję būti” – teaprašo alternatyvios istorijos kūrėjai. Mielai paskaitysiu.

Pabaigai – ką besakys paragrafai, valstybės pripažinimas visada liks politiniu aktu ir bus įtakojamas vertybių bei interesų. Tai supranta ir šaukiantieji apie Kosovo „neteisėtumą“. Kitaip nebaugintų mūsų Rusijos siekiais ir galimybėmis užgrobti Abchaziją, P. Osetiją ar dar kažką. Tiek užimant šias žemes, tiek anksčiau – 1940-aisiais prie Baltijos arba 1979-aisiais Afganistane, paragrafai Kremlių sulaikydavo labai jau „efektyviai“. Tokiems dalykams, imperijos, kurias pribaigti, anot teisininkų-humanistų, yra nuodėmė, jokių „Kosovo precedentų“ neieško.

Gintaras Ronkaitis

Replika T.Čyvui – ne tik apie Kosovą

Pasirodžius T.Čyvo komentarui „Nei džino, nei butelio – ne tik apie Kosovą“, manau, yra būtina pateikti keletą papildomų minčių.

Sunku būtų paneigti, kad tautų istorijoje sėkmę dažnai užtikrindavo „pastangos ir valia“. Tą rodo ir mūsų tautos sudėtingi istorijos vingiai. Tuo pačiu, tautos prigimtinės teisės išplaukia iš atskiros asmenybės žmogaus teisių. Ir pirmoji bei nepaneigiama teisė yra teisė GYVENTI. Teisė į gyvybę, į saugumą. Kam iš viso reikalingos valstybės? Juk ne vien tam, kad pravalgyti mokesčių mokėtojų pinigus. Tam, kad užtikrinti mūsų saugumą, užtikrinti piliečių interesus, vykdyti socialinį teisingumą, apginti tuos, kurie patys apsiginti negali. Serbai skriaudė ir vijo iš namų albanus. Po NATO pajėgų invazijos albanai išvijo serbus…. Ar nepriklausomybė yra savitikslis siekis? Klausimas yra toks – kiek didžiosios politinės galios iš tikro nori išspręsti Kosovo problemą, o kiek siekia savų geopolitinių tikslų. Šis valties siūbavimas gali turėti rimtų pasekmių regiono gyventojams. Vėl gali pareikalauti papildomų žmonių aukų. Tačiau tai „kaubojams“ Rytuose ir Vakaruose rūpi mažiausiai. Jie žaidžia savus geopolitinius žaidimus. Kaip galima kalbėti apie demokratines vertybes ir panašius dalykus, jei savo sprendimais pasaulio galingieji dažnai ignoruoja žmogaus teisę gyventi. Kiek gyvybių pareikalavo karas Irake? Žuvo virš trijų tūkstančių amerikiečių, jau nekalbant apie dešimtis tūkstančių irakiečių gyvybių. Kurių niekas net ir neskaičiuoja. Sausa statistika. Realpolitik. „Efektyvūs sprendimai“, pasak kolegos T.Čyvo.  Rusija kariauja savus karus, pavyzdžiui Čečėnijoje. Kariauja baisų karą prieš savo piliečius. Kuria „patriotinius“ filmus apie „didvyrius“, kovojančius prieš savo valstybės žmones. Kraujas liejasi upėmis. Deja, šiuose pavyzdžiuose matome daug bendro. Ta pati mastymo matrica – „užmerkti išvietėje“ įsivaizduojamus nedraugus. O ten jau bus matyti…

Tai labai pavojingas galvojimas.
Ypač, kai taip galvoja žmonės, nuo kurių sprendimų priklauso tūkstančiai gyvybių. Jie prisiima baisią kaltę prieš žmones. Tačiau politiškai toks elgesys dažnai atneša laukiamų dividendų. Parašysiu dar vieną šventvagišką mintį. Už vienos jaunos mergaitės, sausio 13 d. sutraiškytos po sovietų tanko vikšru, gyvybę, atiduočiau dešimt, o gal ir šimtą „nepriklausomybių“. Tai vertybinis pasirinkimas, net jeigu man tektų likti absoliučioje mažumoje. Prievarta gimdo prievartą. Kažkada reikia sustoti. Apie tai kalbėjo Indijos nacionalinio išsivadavimo judėjimo didvyris, nesmurtinių veiksmų politikos tėvas Mahatma Gandis. Dar jį vadino nesmurtinės armijos vadu. Gandis tikėjo stiprumu, netikėjo smurtu. Jis sakė, jog geriau laukti savosios nepriklausomybės dar šimtą metų, nei žudyti, naudoti prievartą. Išeitis – nesmurtinis pasipriešinimas. Nes žmogaus gyvybė šiame pasaulyje yra absoliuti vertybė. Absoliuti. Ir politikai, kurie jos negerbia, rinkėjams meluoja, kalbėdami apie „bendras vertybes ir demokratinius standartus“. Šiandien Balkanams taip trūksta bent kruopelės šios Gandžio pasaulėjautos.

Deja, mūsų šalis taip pat yra „kaubojiškų“ žaidimų tarp bušų ir putinų įkaitė. Kur gi pasimetę mūsų nacionaliniai interesai? Galima konstatuoti, kad šiandien ši įtaka iš Rytų bei Vakarų, įtakos žmonės šalies viduje bei plaukiantys nemenki finansiniai srautai yra vienas didžiausių demokratijos Lietuvoje stabdžių. Esant vidiniam politinės sistemos silpnumui, valdžioje turint krūvelę savanaudiškų politikų, didžiųjų galių geopolitiniai žaidimai yra baisi rykštė. Argi manote, kad vadinamų „valstybininkų“ klanas be paramos iš užsienio galėtų išsilaikyti  taip ilgai, esant stipriam visuomenės bei žiniasklaidos spaudimui? Po gero pusmečio jų valdžios kabinetuose jau niekas neprisimintų. Tačiau šie mūsų tautos gudruoliai sugeba žaisti dvigubą žaidimą – juos remia ne tik Dėdė Semas, tačiau ir Kremlius per jam pavaldžias komercines struktūras. Tai jau aukštasis pilotažas.

Apie Kremliaus įtakas visuomenė žino pakankamai. Dėdės Semo įtaka mūsų politikams, valstybės pareigūnams, specialiosioms tarnyboms dažniausiai nutylima. Nėra patikrintos informacijos. Tačiau apie šios galios mąstą užkulisiuose sklando legendos. Kas gi rūpi Amerikai? Garsiai kalbėdama apie demokratiją ir vertybes, satelitinėse valstybėse šiuos standartus ji šiek tiek „adaptuoja“. Pagal situaciją. Nes svarbiausia užduotis yra turėti visiškai ištikimus ir lojalius režimus. Kaip šiandien yra Lietuvoje. Tada galima užmerkti akis ir į kai kuriuos demokratijos „trūkumus“. Jie „laikini“, kol vyksta geopolitiniai mūšiai su vis stiprėjančia Rusija. Paradoksas yra tai, kad minėti „lojalieji“ noriai ima pinigus iš Kremliaus kontroliuojamų komercinių struktūrų. Juokinga, tačiau juoktis kažkodėl nesinori. Tiek Rusijos, tiek Amerikos įtaka mūsų vidaus politiniam gyvenimui jau seniai yra peržengusi bet kokias įsivaizduojamas padorumo ribas. Deja, nedaug turime nepriklausomų ir sąžiningų politikų, kurie galėtų atsispirti užsienio gaivalų vilionėms. Tos vilionės yra galia bei pinigai. Plaukiantys tiek iš Rytų, tiek iš Vakarų. Ir pasakius A,  kelio atgal jau nebėra. Štai ir visa „nepriklausomybė“.

Nemanau, kad šiandien, pasak kolegos T.Čyvo, mums aštriai iškilusi „banalaus pasirinkimo“ problema. Jei atseit, amerikiečiai išeitų, pradėtų dominuoti Kremlius, gal net kokį slenkantį perversmą suorganizuotų. Galite būti ramūs. Nei vieni, nei kiti niekur „išeiti“ nesiruošia. Ir Lietuva artimiausiais metais liks geopolitinių kovų placdarmu.

Patyliukais tikiuosi, kad po būsimųjų rinkimų Jungtinėse Amerikos Valstijose laimėjęs demokratų kandidatas į Prezidentus bei jo administracija  skirs mums  šiek tiek mažiau dėmesio. Gal ir dabartinio Rusijos vadovo „įpėdinis“, pasižymintis šiek tiek taikesne politine retorika, mažiau jėgų bei finansų skirs „artimajam užsieniui“ išlaikyti savo įtakos gniaužtuose. Pamatysime.

Mums reikėtų bent kelių tikros nepriklausomybės metų tam, kad sustiprinti šalies demokratines struktūras ir suteikti demokratijos iškabai bent šiek tiek daugiau realaus turinio. Gal pavyks?

Viskas bus gerai. Viltis miršta paskutinė.

Gintaras Ronkaitis yra Pilietinio ugdymo instituto direktorius

Šaltinis: Balsas.lt

Justinas Žilinskas

Apie Kosovo nepriklausomybės paskelbimą šiuo metu rašoma daug. Nuomonės įvairios – dažniausiai kraštutinės, nuo adoracijų „Jugoslavijos krizės“ sprendimui (Tomas Čyvas, Imantas Melianas) iki baisėjimųsi dėl paleisto iš butelio džino (G. Ronkaitis). Diskutantų arsenale – patys įvairiausi ginklai, dažniausiai paremti gausiomis emocijomis, ir tik iš dalies – situacijos analize.

Pvz., aš nežinau, kaip mano pažįstami iš buvusios Jugoslavijos reaguotų į šią Tomo Čyvo mintį: „Jos (Jugoslavijos – aut.past.) kruvina agonija irgi skiriasi nuo rusiško analogo tik tuo, kad ją, dėkui Dievui, pavyko galutinai pribaigti.“ Šis teiginys yra ne tik abejotinas etiškai (aš suprantu, kad Tomas Čyvas tikriausiai atsimena, kaip sovietmečiu visi „pribaiginėjo“ fašistus, parūpo ir jam kažką pribaigti), bet ir neteisingas. Kruvina Jugoslavijos agonija tęsiasi. Ir, duok Dieve, kad ji pasibaigtų per artimiausią dešimtmetį. Taip, Tomas Čyvas visiškai teisus – JAV vadovaujamo NATO aljanso įsikišimas 1999-aisiais į Jugoslavijos vidaus reikalus, kai buvo itin greitai nutrauktas serbų vykdytas etninis valymas, buvo efektyvus – tai akimirkai. Netgi, sakyčiau, lydimas stebuklingų pokyčių – pvz., Kosovo išlaisvinimo armija (KLA) dingo iš JAV valstybės departamento teroristų organizacijų sąrašų. Kas dėjosi vėliau? Albanai savo ginklus ir kerštą atgręžė ne tik prieš serbus, bet ir prieš jų kultūros paveldo objektus – beje, saugotus UNESCO. Tarptautinė bendruomenė galėjo tik bejėgiškai stebėti šitą vandalizmo aktą ir „atsakomąjį“ etninį valymą, uždariusį serbus anklavuose. Bijau, kad Tomas Čyvas turbūt sakytų – taip jiems ir reikia, nusipelnė! Bet derėtų suprasti, kad buvusios Jugoslavijos mėsmalėje mažai būta teisiųjų – jeigu netikite, pažiūrėkite į Tarptautinio tribunolo buvusiai Jugoslavijai bylas: rasite ten ir serbų, ir kroatų, ir bosnių, ir albanų. Ne veltui kažkada Egidijus Vareikis išsakė mintį – o gal jugoslavams tiesiog reikia „išsikariauti“, kaip kažkada padarė šveicarai? Tačiau, nors ir veliuosi į diskusiją, nesu buvusios ar esamos Jugoslavijos ekspertas, todėl norėčiau suteikti šiek tiek aiškumo teisiniams Kosovo nepriklausomybės paskelbimo klausimams, nes matau, kad dauguma diskutantų šį klausimą ne tik nutyli, paviršutiniškai traktuoja, o gal – net pabrėžtinai ignoruoja.

Pvz., vėlgi Tomas Čyvas rašo: „Pati Lietuva, kad ir kaip preciziškai ji grindė savo teises, dėl „nusistovėjusios tarptautinės tvarkos“, „sienų neliečiamybės“ ir kitų fantastiškai realių išmastymų, iki pat 1991 m rugpjūčio  pučo Maskvoje atomazgos, buvo pripažinta tik Islandijos ir Danijos. Negi bent asmeninė atmintis nekliudo naiviai tikėti, jog jų laisvę ir gerovę užtikrina prigimtinė teisė bei „nusistovėjusi tvarka“, o ne kažkieno pastangos ir valia.“ Šiuo vienu brūkštelėjimu sumenkinamos tiesiog titaniškos Lietuvos pastangos atstatinėti savo nepriklausomybę teisiškai, nuosekliai, kruopščiai. Ir pripažįstama, kad Lietuvos valia būti nepriklausoma buvo… niekas. O juk Lietuva kaip tik ir rėmėsi tais pačiais tarptautinės teisės principais, tais pačiais okupacijos ir aneksijos nepripažinimo postulatais, kurie ir yra toji „nusistovėjusi tvarka“ ir „prigimtinė teisė“. Jeigu tada jos būtų laikytasi – gyventume „už suomius geriau“. Akcentuoti vien valią, kurią padiktuoja realpolitik požiūris – įdomu, kita vertus – toji pati realpolitik 1945 m. sustabdė generolą Pattoną, galbūt galėjusį sutrumpinti sovietinę okupaciją pusšimčiu metų, toji pati realpolitik (o ne teisė!) pagimdė Vakarų valstybių trypčiojimą 1990 – 1991 m. pripažįstant mūsų Nepriklausomybę. Lazda visada turi du galus. Todėl kalbėti apie Kosovo atvejį be teisinių aspektų yra neatsakinga.

Tarptautinės teisės požiūriu Kosovo nepriklausomybės siekis yra labai kontraversiškas klausimas. Pradėkime nuo pradžių: kas yra tautos apsisprendimo teisė? Tai – tam tikra tarptautinės teisės kategorija (principas), kuri numato, kad tauta turi teisę laisvai pasirinkti savo likimą: gyventi draugėje su kitomis tautomis arba kurti savo valstybę. Gyvenimas draugėje su kita tauta, ar unitarinėje valstybėje, ar federacinėje, ar turint kultūrinę, politinę, ekonominę autonomiją yra vadinamas „vidiniu apsisprendimu“. Jį turi kiekviena tauta, iš dalies – netgi tautinė mažuma. Kūrimas savo valstybės – tai jau „išorinis apsisprendimas“, kuris gali pasireikšti ir naujos savo valstybės sukūrimu, pvz., išsivadavus iš kolonijinio valdymo arba atsiskyrimu nuo „motininės“ valstybės, vadinamas secesija. Tačiau pasaulis juk per mažas, kad kiekviena tauta turėtų savo valstybę, kas nutiks, jeigu visos valstybės suskils į „tautines“ valstybes? Ir, pagaliau, o kas yra tauta (bet tam reikėtų rašyti atskirą straipsnį)? Todėl šiuo klausimu tarptautinė teisė negailestinga (patinka jums ar ne): išorinio apsisprendimo teisė yra suteikiama tik tautai, ne tautinei mažumai. Kas yra (buvo) Kosovo albanai? Serbijos tautinė mažuma. Albanų valstybė – Albanija. Ar juos galima lyginti su latviais, kaip vėlgi darė Tomas Čyvas, svarstydamas, kam broliai latviai turėtų grąžinti nepriklausomybės regalijas? Ne. Latviai buvo ir yra tauta, negana to, tauta, kuri tarpukaryje realizavo savo teisę į apsisprendimą, o 1941 – 1991 m. okupuota ir aneksuota SSRS. Todėl albanų Kosove ir latvių SSRS tautų apsisprendimo teisės prigimtis yra visiškai skirtinga. Tačiau yra vienas „bet“: tarptautiniuose dokumentuose, kalbančiuose apie tautų apsisprendimo teisės realizavimą, „išorinis atsiskyrimas“ yra teisėtas tuomet, kai „motininė valstybė“ nesuteikė tautai galimybių į „vidinį apsisprendimą“, o ją engė, naikino, pribaiginėjo. Garsioji S. Miloševičiaus frazė, ištarta Kosovo serbams, prieš prasidedant Jugoslavijos krizei: „daugiau jūsų niekas neskriaus“.

Bet tarkime, kad vis dėlto Kosovo albanai yra kita tauta nei paprasti albanai, tarkime, jie turėjo teisę į „išorinį“ apsisprendimą – dėl to, kad buvo pribaiginėjami. Bet kodėl tuomet, po šimts perkūnų, ir JAV, ir ES valstybės, pripažinusios Kosovo nepriklausomybę, apie tai nepasako: Kosovo albanų teisė atsiskirti išplaukia iš nežmoniškos serbų politikos? Ne, jų naudojama retorika – grynas realpolitik: perfrazuojant, mums taip atrodo teisinga. Priminsiu, 1990 – 1991 m. jiems atrodė teisinga, kad Lietuvos reikia neskubėti pripažinti. Kitaip tariant, nei JAV, nei pripažįstančios ES valstybės Kosovo nepriklausomybei teisinio pagrindo matyti nenori. Tik realpolitik.

Beje, vargu ar teisus yra G. Ronkaitis, teigdamas jog Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijoje Nr. 1244 (1999 birželio 10 d.), „aiškiai pasakyta, kad Kosovas yra integrali Serbijos dalis, o Serbijos teritorinis vientisumas bus gerbiamas“. Anaiptol – rezoliucijoje pasakyta kad „pereinamuoju“ Kosovo laikotarpiu bus „atsižvelgiama“ į Jugoslavijos (tuo metu – Serbijos ir Juodkalnijos) „suverenumą ir teritorijos vientisumą“. Ši rezoliucija nieko nekalba apie finalinį Kosovo krizės sprendimą. Taigi, puikus realpolitik kalbos, o ne teisės kalbos pavyzdys, be to, reikėtų nepamiršti, kad Jungtinių Tautų Saugumo Taryba priima politinius, o ne teisinius sprendimus. Šis labai savotiškas tarptautinės bendruomenės (ne)kalbėjimas apie Kosovo nepriklausomybės teisines ištakas taip pat rodo, KAIP smarkiai nenorima iš Kosovo daryti precedento.

Imantas Melianas siūlo savotiškus panašios situacijos sprend
imo kriterijus: „O privalomos yra tik dvi sąlygos: 1. absoliučios krašto gyventojų daugumos daug kartų išreikštas aiškus apsisprendimas; 2. civilizuoto pasaulio (jo pagrindinių valstybių ir tarptautinių organizacijų) pritarimas.“ Subjektyvesnius kriterijus sunku įsivaizduoti:  kas yra „absoliuti“ dauguma? Kas yra „kraštas“? Kas yra „aiškus“? Kas yra „civilizuotas pasaulis“?! Mano kukliomis žiniomis, civilizuotas pasaulis pirmiausia gerbia teisę, turi net specialų terminą „įstatymų viršenybė“ (angl. Rule of Law). Nes tik teisė užtikrina galimybę sugyventi. Ir jeigu, G. Orwello žodžiais tariant, tokiame pasaulyje atsiranda vieni gyvuliai lygesni už kitus, reikia ne tik ieškoti sprendimų priėmėjų pateisinimo, bet ir susirūpinti – kad kitą kartą mes patys neatsidurtume ne tokių lygių gyvulių vietoje.

Ir čia atsiremiame į problemą: kokiame pasaulyje norime matyti savo valstybę? Ar tokiame, kuriame konfliktai sprendžiami pagal teisę, ar realpolitik būdais? Mes esame maža, neturtinga ir neįtakinga valstybė. Realpolitik lazda mums smogė ne kartą – tai SSRS norėjo „apsaugoti savo sienas“, tai naciai pasigviešė „okupuoto“ Memelio, tai sienas už mus perbraižė… Mes buvome teisūs, bet mūsų teisumą niekšingai ignoravo – kodėl dabar turime garbinti kiekvieną kito „stipresnio brolio“ žodį? Mane visada žavėjo teisininko ir humanisto Arje Naderio asmenybė – žmogus, pergyvenęs Aušvicą, JAV ėmėsi neonacių gynimo bylos. Kodėl? Todėl, jog jis manė, kad teisė yra tas svarbus įrankis, neleidžiantis kurti „lygesnių gyvulių“ grupės, taigi, gindamas savo priešus ir jų teisę į eitynes, jis gynė ir save.

Ir šiuo metu iš tarptautinės bendruomenės imponuoja tikrai ne JAV, ne ES ir net ne Lietuva, pasirinkusios abejotiną realpolitik kelią ir net nediskutavusi apie teisinius Kosovo statuso aspektus bei jų galimą įtaką tolesnei pasaulio raidai (Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininkas J. Karosas, anot mūsų žiniasklaidos, pasakė tik kad tai – geriausias krizės sprendimo būdas). Tad imponuoja Serbija, kurios vadovybė kantriai priima Kosovo iššūkį – ir čia galiu tik pritarti G. Ronkaičio minčiai, kad sunku buvo surasti prastesnę dovaną tik ką laimėjusiam rinkimus proeuropietiškam prezidentui Borisui Tadičiui ir puikesnį carte blanche Rusijai, siekiančiai pažaboti „nedraugišką“ Gruziją ar kitą kaimyną. Todėl Tomo Čyvo entuziazmas, kad „jei ir galima iš ko nors čia pasišaipyti, tai iš Kremliaus gaujos pastangų išnaudoti „Kosovo kortą“ savo užgrobtose Gruzijos bei Moldovos teritorijose“ yra nesuprantamas, nes jis gali virsti krauju tų, kurie taps eilinio realpolitik ėjimo įkaitais. Tautosaka sako – juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis. Man, prisipažinsiu, visiškai nejuokinga.

Autorius yra Mykolo Romerio universiteto Tarptautinės teisės katedros docentas

www.balsas.lt

Laisvę ir gerovę užtikrina pastangos ir valia, o ne prigimtinė teisė bei „nusistovėjusi tvarka“.

Savo komentaru norėčiau ne tik įsiterpti į diskusiją tarp Imanto Meliano ir Gintaro Ronkaičio, bet ir šiek tiek nusistebėti lietuvių, kuriems pripažinimo ar nepripažinimo tema dar neseniai (18 metų yra nedaug net žmogui) buvo itin aktuali, „mandrumu“. Pati Lietuva, kad ir kaip preciziškai ji grindė savo teises, dėl „nusistovėjusios tarptautinės tvarkos“, „sienų neliečiamybės“ ir kitų fantastiškai realių išmastymų, iki pat 1991 m rugpjūčio  pučo Maskvoje atomazgos, buvo pripažinta tik Islandijos ir Danijos. Negi bent asmeninė atmintis nekliudo naiviai tikėti, jog jų laisvę ir gerovę užtikrina prigimtinė teisė bei „nusistovėjusi tvarka“, o ne kažkieno pastangos ir valia.

Kokių tik, įmantriausių, analogijų neprigalvota kalbant apie nepriklausomo Kosovo apsisprendimą pasiskelbti. „Pandoros skrynia“, „džinas iš butelio“ ir panašiai. Tokių „butelių ir džinų“ situacijomis ir karikatūromis galima aprašyti pusės Europos valstybių atsiradimą. Ir net ne tik Europos. Jei kas nors sąžiningai peržvelgs JTO narių sąrašą, turės pripažinti, kad tūkstantmečiu ir nenutrūkstančiu valstybingumu ten gali girtis tik klaikiai menkutė mažuma ir ta pati turėtų amžinai aiškintis dėl teritorinių niuansų.

Tvarka ir netvarka

Pirmiausia, apie chaosą. “Teoriškai į nepriklausomybę galėtų pretenduoti kiekvienas šio plataus pasaulio kaimas, jei dauguma gyventojų būtų už (jau nekalbant apie miestus). Tačiau toks procesas nugramzdintų pasaulį į chaosą,” – rašo kolega G. Ronkaitis. Taip, esu priverstas atsakyti, bet ar privalo pretenduoti ir ar būtinai tai bus? Nei Lietuvoje, nei kitur nėra įstatymo draudžiančio vaikščioti ausimis, o ne kojomis, bet ar aptinkama tiek jau daug norinčių tai praktikuoti? Negi išties manoma, kad, kad vien “dėl precedento”, kurių istorija prikepė devynias galybes, ims ir pradės save fantazijomis kankinti visi Šveicarijos kantonai?

Tai, kad JAV prezidentas W. Wilsonas, su visais savo “punktais” ir tautų apsisprendimo teise, pagal G. Ronkaičio ir kitų kolegų logiką, turi būti įrašytas į pasaulio tvarkos darkytojus – niekai. Tik štai nesmagi bėda – neaišku, ką, pagal tokį “pasaulinės tvarkos puoselėjimą”, dabar daryti latviams, jei būsime nuoseklūs puoselėtojai. Kur “broliukams” susigėdus grąžinti savo valstybingumo regalijas – Maskvoje ar Berlyne – tepasakys “chaoso” priešininkai. Aš nekompetentingas. Ar Rusija gali neigti Moldovos teisę egzistuoti tik todėl, kad yra dar Rumunija, tegul irgi paaiškina oponentai. Smalsu sužinoti jų nuomonę – be jokios ironijos.

Kai subyrėjo Habsburgų imperija, kuri irgi kažkada buvo „nusistovėjusi“ ir visuotinai teisėta, kažkam tai irgi buvo chaosas ir “harmonijos trikdymas. Ar nuoseklumas, vystant tvarkos teoriją, atneštų ir dabar (daugybėje vietų) atneša daugiau chaoso ir kraujo, ar palaimingos taikos – nėra taip jau akivaizdu. Pagaliau, ar visiems gera gyventi toje „tvarkoje“? Pavyzdžiui Grozne.

Apie Balkanus ir ne Balkanus

Belgrado valdyta imperija nuo sovietinės skyrėsi tik mastais, geografine padėtimi ir kiek savitu “brandaus socializmo” stiliumi, o taip pat tuo, kad nepasigamino branduolinio ginklo. Jos kruvina agonija irgi skiriasi nuo rusiško analogo tik tuo, kad ją, dėkui Dievui, pavyko galutinai pribaigti. Žinau, kad gresia “amerikonų tarno”, “jankių padlaižio” etiketės ir galiu patikinti, kad mane tai tik linksmina. Mat atvirai manau, kad gyventi kur JAV, ar Nyderlanduose, ar kitoje ramioje vietoje ir būti antiglobalistu, radikaliu pacifistu ir kovotoju prieš “amerikoniškąjį imperializmą” yra net kažkiek suprantama. Bet štai svajoti apie JAV „imperializmo krachą“ būnant Marijos žemės patriotu, reikia dar ir neeilinio kvailumo arba chroniškos rusofilijos. “Jankių” išėjimas namo ir nesikišimas į niekur, šiuo metu reikštų labai jau banalų pasirinkimą. Arba eiti ieškoti laisvės bei nepriklausomybės J. Lukšos-Daumanto pėdomis, arba, kaip A. Sniečkus ir AMB, „ir tada dirbti Lietuvai bei nusistovėjusiai tvarkai.“

Kalbant apie Kosovo „pasmerktumą“ būti Vakarų protektoratu, belieka priminti, kad šio „prakeikimo“, be jokios abejonės, egzistuojanti ir savo valią aiškiai išreiškusi kosoviečių politinė tauta siekia kur kas labiau, nei juodkalniečiai ar makedonai „tikresnės“ nepriklausomybės.

Galima sakyti, kad visa tai sudėtingų dalykų paprastinimas ir tai bus kažkiek tiesa, tačiau būtent mąstymo paprastumas kartais leidžia priimti efektyvius sprendimus. JAV vadovaujamo NATO aljanso įsikišimas 1999-aisiais į šventus ir neliečiamus Jugoslavijos vidaus reikalus, kai taip buvo itin greitai nutrauktas albanų skerdimas šeimomis ir vijimas iš namų atiminėjant pasus valstybės, kurioje juos norima dabar priversti gyventi – geras įrodymas.  Jokia tarptautinė teisė ir „pasaulinė tvarka“ ligi šiol realiai taip ir nepasiūlė, o manau, kad greit ir nepasiūlys visiems vienodai tinkamų receptų – ką daryti su valstybės įsigeidusiais „kaimais“. Kas yra Lietuva, kur žmonių kiek mažiau nei Manhattane – irgi, norint, galima svarstyti. Vadovaujantis realiąja politika, nematau ničnieko juokingo tame, kas kelia „liūdną šypseną“ G. Ronkaičiui. „Jei Rusija prieš Kosovo nepriklausomybę – tada mes UŽ. Nes Rusija imperialistinė ir „pusiau fašistinė“ valstybė. Tokie argumentai gali sukelti tik liūdną šypseną,”- teigia kolega. Aš irgi pakritikuočiau aptariamą I. Meliano teiginį – už nesuprantamą nuosaikumą įterpiant žodį “pusiau”. Mes privalome būti “už”, todėl, DĖL KO Rusija yra “prieš”. „Prieš“ ji yra todėl, kad, kaip minėjau, sugriuvusi Jugoslavija yra jos pačios mažasis analogas. Tad jei ir galima iš ko nors čia pasišaipyti, tai būtent iš Kremliaus gaujos pastangų išnaudoti „Kosovo kortą“ savo užgrobtose Gruzijos bei Moldovos teritorijose bei ją kišti giliai į rankovę, kai kalbama apie Čečėniją. Tiesiog neįmanoma nepasimėgauti tokiu viešu „putinistų“ politinės šizofrenijos demonstravimu. JTO ji gali sau tai leisti dėl veto teisės ir branduolinio ginklo. O „visiškas izoliavimas“ Kosovui negresia. Ne visur „nusistovėjusią tvarką ginanti“ Rusija gali panauduoti tuos savo šventus kozirius.

Šaltinis: Balsas.lt

Manyčiau, jog nusistovėjęs bei užtvirtintas status quo yra geriau, nei dirbtinis įtampos eskalavimas.

Norėčiau pateikti keletą minčių, reflektuojant į I.Meliano straipsnį „Ar Kosovas – serbų etninės teritorijos dalis?“. Kosovui paskelbus nepriklausomybės deklaraciją tenka girdėti įvairių nuomonių. Vieni mūsų tautiečiai remia kosovarus, kiti prijaučia serbams. Pateikiami įvairiausi motyvai ir jie yra gerai žinomi. Tikroji Tiesa, jei iš viso šiame pasaulyje gali būti kas nors tikra ir stabilu –  ties šių požiūrių viduriu. Todėl Kosovo problema ir yra tokia sudėtinga. Šiandien yra neįmanoma rasti sprendimą, tenkinantį abi puses. Todėl ne be JAV įtakos pasirinktas  jau žinomas kelias, neatsižvelgiant į Serbijos interesus. Greitas ir ryžtingas sprendimas, tačiau ar apgalvotas? Keista situacija. Vis prisimenu akivaizdžiai pasimetusią Jungtinių tautų (JT) generalinio sekretoriaus Ban Kimuno povyzą – tačiau ką gi jis begalėjo pasakyti ir pridurti? JT Rezoliucija 1244 (1999 birželio 10 d.) Kosovo klausmu iki šiol galioja ir ten aiškiai pasakyta, kad Kosovas yra integrali Serbijos dalis, o Serbijos teritorinis vientisumas bus gerbiamas. Tačiau po keleto metų tos pačios valstybės, balsavusios už šią rezoliuciją, jau žaibiškai pripažįsta Kosovo nepriklausomybę. Argumentai, tiesą pasakius, dvelkia sofizmu. Pavyzdžiui, pasak ES lyderių, ši Rezoliucija tiesiogiai nepaneigia Kosovo valstybingumo galimybės. Tuomet galėčiau šventvagiškai pajuokauti, kad ir mūsų 1918 m.Vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas tiesiogiai nepaneigia galimybės toliau likti Rusijos sudėtyje. Tik jau kaip „nepriklausoma“ valstybė. Esmė ta, kad „įrodyti“ galima bet ką, kiekvienai tezei galima atrasti antitezę. Būtų racionaliau vadovautis principais bei ieškoti sutarimo diplomatinu keliu. Jei šiandien to padaryti neišeina, gal išeis rytoj. Manyčiau, jog nusistovėjęs bei užtvirtintas status quo yra geriau, nei dirbtinis įtampos eskalavimas. Kas atsakys už pasekmes? Ar didžiosios pasaulio galios, eksperimentuodamos Kosovo klausimu, žino, ką daro? Ar gali prognozuoti pasekmes? Tikrai ne, to nežino niekas.

Vienas iš pagrindinių išsakomų argumentų yra teiginys, kad Kosovo atvejis yra išskirtinis – sui generis – ir nesukels jokių teisinių pasekmių ateityje. Tarptautiniuose domumentuose tai kartojama taip dažnai, jog atrodo lyg užkeikimas. O taip pat išduoda didžiųjų valstybų baimę bei suvokimą, jog daugeliui kils pagunda lyginti ir daryti išvadas. Taip ir atsitiko. Panašius užkeikimus raštu ir žodžiu galima kartoti kiek nori ilgai, tačiau nuo to niekas nesikeičia. Yra suprantama, jog kiekvienas toks atvejis yra unikalus ir tuo pačiu visi jie turi ir bendrų bruožų. Kas tai bebūtų – Kosovas, Čečėnija, Abchazija, Baskija. Nuomonės bei sprendimai priklauso nuo požiūrio krypties.

Galime daryti ilgus istorinius eksursus minėdami Bizantiją, Osmanų imeriją bei Ilyriją, tačiau įvairūs istoriniai argumentai tik nutolina sprendimą. Kas iš to, jog padiskutuosime apie XX a. pradžios Europos etnografines sienas bei senuosius Europos gyventojus ilyrus? Žinoma, tai yra įdomu ir pagilina problemos suvokimą. Tik tiek. Tiek ilyrų, tiek senųjų slavų tautų palikuonys turi teisę gyventi savo namuose čia ir dabar.

Po Serbijos Prezidento rinkimų, kai šalis apsisprendė išrinkti proeuropietišką kandidatą tuo pačiu deklaruodama europines vertybes bei aspiracijas, Kosovo nepriklausomybė – lyg smūgis serbų tautai šlapiu skuduru per veidą. Ypač kai viskas įvyksta praktiškai vienu metu. Ir tai yra geras carte blanche nacionalistiškai nusiteikusiems Serbijos politikams. Dabar jie turės stiprius argumentus kituose rinkimuose. Ir kam nuo to geriau ir saugiau? Ar Europa bei pasaulis taps saugesni? Kažin. Tuo pačiu kalbos apie Miloševičiaus režimo žvėriškumus yra gerokai pavėluotos. Rinkimai parodė, jog Serbija sparčiai keičiasi, prie valstybės vairo šiandien stoja visai kitokie politikai. Ir Kosovo nepriklausomybės paskelbimas – didelis smūgis jiems bei proeuropietiškam Serbijos politikos vektoriui.

Taip pat yra keista vis girdėti mūsų šalies komentatorių bei politikų  „patriotiškus“ argumentus Kosovo klausimu, pasiremiant Rusijos pozicija. Jei Rusija prieš Kosovo nepriklausomybę – tada mes UŽ. Nes Rusija imperialistinė ir „pusiau fašistinė“ valstybė. Tokie argumentai gali sukelti tik liūdną šypseną. Vietoje to, kad problema būtų nagrinėjama iš esmės, nukrypstame į „myliu nemyliu“ lygmenį. Ar vien tai, jog Rusijoje stinga demokratijos reiškia, jog Rusija Kosovo klausimu užima neteisingą poziciją? Autorius teisingai pažymi, jog ir Lietuvoje demokratijos nėra daugiau… Ir kas iš to mums, nagrinėjantiems Kosovo problemą?

Klausimas yra labai sudėtingas ir nevienareikšmis. Tikrai negalėtume teigti, jog kosovarai nenusipelno nepriklausomybės ar neturi teisės gyventi savarankiškai. Pasakysiu daugiau. Teoriškai į nepriklausomybę galėtų pretenduoti kiekvienas šio plataus pasaulio kaimas, jei dauguma gyventojų būtų už (jau nekalbant apie miestus). Tačiau toks procesas nugramzdintų pasaulį į chaosą. To niekas nenori. Todėl ir valstybių teritorinis vientisumas bei JT dokumentai tarptautiniai bendruomenei neturėtų būti vien tušti garsai. Pagaliau tarptautinė bendruomenė turėtų pradėti aktyviau svarstyti tautų apsisprendimo teisės bei valstybių teritorinio vientisumo tarptautinių principų santykio problemą (beje, pripažįstant Kosovo nepriklausomybę buvo sumaniai išvengta tautų apsisprendimo teisės principo taikymo). Interesus būtina derinti. Juolab po Kosovo nepriklausomybės paskelbimo praktiškai niekas nesikeičia. Kosovas ilgiems dešimtmečiams bus priverstas likti faktiniu ES protektoratu, negalės įstoti į Jungtinių Tautų bei daugelį kitų tarptautinių organizacijų (narystę blokuos Rusija bei Kinija). Vienintelis kol kas matomas rezultatas – įtampa regione vis didėja ir Kosovo krizės realus sureguliavimas atrodo toli kaip niekad. Ši situacija gali privesti ne tik prie Kosovo skilimo. Kosove gali prasidėti partizaninis karas. Pasiremiant Irako pavyzdžiu  galima teigti, jog NATO pajėgos nėra tam paruoštos. Taip pat gali kilti neramumai Bosnijoje.

Todėl geriausia, ką šiandien galėjo padaryti mūsų parlamentarai – atidėti Kosovo pripažinimo klausimo svarstymą Seime. Ir tai yra išmintinga.

Autorius baigia straipsnį žodžiais „visa kita susitvarkys savaime“. Žinoma, Imantai, kad susitvarkys. Kada nors. Tik mūsų toje šviesioje ateityje jau nebus…

Gintaras Ronkaitis yra Pilietinio ugdymo instituto direktorius

Šaltinis: Balsas.lt