Antanas Valionis klysta ir painiojasi 2008.02.15
Feb 15th, 2008 by Tomas Čyvas
Miegokite ramiai – G. Kirkilas neišeis, 2008 02 11
Feb 14th, 2008 by Tomas Čyvas
Tomas Čyvas
Būtų įdomu, jei ministras pirmininkas ir jo „politbiuras“ su visais partiniais ir nepartiniais „valstybininkų“ strategais kreiptųsi pagalbos į tautą.
Jei Valdas Adamkus vetuos „Leo LT“ įstatymą – neteksime Gedimino Kirkilo, kaip premjero. Taip „leidžia suprasti“ jis pats. Nežinia, ar Lietuva išgyventų šią šiurpią netektį ir skausmą, juolab, kad tuo pačiu grėstų bent laikinai – iki persėdimo į kokį nors kitokį postą – likti be Albino Januškos. Tai tikriausiai sunkiai išgyvenamas smūgis. Pasimetusi nacija gali pulti į dar didesnę depresiją, dar gausiau emigruoti ir žudytis keliuose. Suvokdama šią perspektyvą aktyvioji ir sveikoji piliečių dalis jau turėjo pulti rašyti Prezidentui naują peticiją – maldaudama nepalikti jos be savo ganytojų ir pasirašyti viską, ko tik premjeras įsigeis. Keista – kodėl taip nėra.
Dievaži – būtų įdomu, jei ministras pirmininkas ir jo „politbiuras“ su visais partiniais ir nepartiniais „valstybininkų“ strategais kreiptųsi pagalbos į tautą. Įdomu, kiek žmonių su plakatais, vėliavomis, daugybe raudonų rožių ir žvakučių („Maximoje“ galima visko nusipirkti), giedodami ir ašarodami ateitų ginti savo rūpestingųjų ir genialiųjų ganytojų.
Gal tikrai paaiškėtų, kad dvidešimt septyni tūkstančiai parašų ir keli šimtai mitinguojančių nesusipratėlių tėra tik atskalūnai, paksininkai, populistai, užsisvajoję intelektualai ir kitokie neatsakingi tipai. Manau, daugelis jų net susigėstų ir prisipažintų klydę bei atsiprašytų, jog nesuprato nei tikrųjų tautos interesų, nei siekių. Žinoma, jų atgailos nuoširdumą dar turės patikrinti 37 „teisingų“ parlamentarų inicijuojama laikinoji komisija. I. Šiaulienė, kaip žinia, sėkmingai sutelkė būrį deputatų šventam reikalui – išsiaiškinti – ar kokie nors „gazpromininkai“ nešvaisto energijos ir lėšų „liūto“ priešininkams kurstyti. Dujų pinigai ir galia – dalykas rimtas. „Valstybininkai“ negalėtų leisti, kad nors dalis šio gero tektų kažkam kitam. Tai – jų teritorija.
Tiesa, kažkodėl įtariu, kad nieko panašaus nebus. Nei mitingų, nei balionų, nei skanduojančiųjų minių, nei peticijų. Ne tik todėl, kad judinti tautą ir klausti jos tikros nuomonės šiai – savo nepakeičiamumu ir taip šventai tikinčiai – kompanijai atrodytų žema ir nepadoru. Manykim, kad tai nereiškia, jog tikros rinkėjų nuomonės jie bijo labiau nei laikinųjų komisijų.
Tiesiog, įtariu, kad mes premjero ir vėl nesupratome. Juk mes, žurnalistai ir visokie ten nevėkšlos opozicionieriai, tokių patarėjų neturim ir LKP CK propagandinio darbo padaliniuose nesistažavome. Juk mes nuolat visi jį „ne taip“ suprantame. Juk jei jis sako, kad inicijuos pirmalaikius rinkimus, tai reiškia, kad jo partija nedalyvaus balsavime. Jei jis sako, kad mokytojams pakels algas nuo atitinkamos datos, tai reiškia, kad laiko špygą kišenėje. Jeigu – ne kartą ir visiems girdint – sako, kad jam nepakeliui su Darbo partija, tai reiškia, kad už jį, su pastarąja, susitars kitas koalicijos partneris. Premjero minčių gelmės įkąsti, minčių posūkius prognozuoti sugeba ne kiekvienas „runkelis“ ir populistas. Išgirdus premjero poziciją ryte, reikia laukti bent vakaro, kol jis pats mandagiai ir artikuliuotai išaiškins, kad aplinkui daugelis kenčia nuo sutrikusios klausos ir įgimto bukumo.
Visgi tam tikras tendencijas premjero elgesio taktikoje ir aiškinimuose matyti galima. Viena iš jų – juo rimtesnis ir dramatiškesnis yra įsipareigojimas, juo dažniau jį reikia suprasti visiškai atvirkščiai.
Todėl neskubėkite pirkti vėliavų ir žvakučių, net jei tikrai susigraudinote – nebent kokia akcija ir dalina beveik dykai. G. Kirkilas neišeis ir neišsives patarėjų vien dėl kažkokio trūkstamo parašo. Net jei jo ir pritrūks, o tai, žinant jo Ekscelencijos praktiką šioje kadencijoje – menkai tikėtina. Kaip rašė viena poetė – „Bolševikas posto nepaliks“. Beje, manau, kad ypač niekur neskubės, kol tautos amžinosios gerovės projektas nebus galutinai palaimintas, akcijos ir padorūs kiekiai įvairiausių formų dividendų – pasidalyti. Ką tik gimusiems liūtukams juk kurį laiką reikia priežiūros ir rūpesčio. Kol sustiprės. Tad miegokit ramiai – premjeras su Jumis. Jis dar turi ką veikti bet kuriuo atveju. Nemažai reikia spėti iki rudens.
Šaltinis: Balsas.lt
Tags: "valstybininkai", partijos, politika, Seimas, Valstybė
Skanaus alaus dar yra Vilniuje
Feb 10th, 2008 by Tomas Čyvas
Galima, nepaisant skandinaviškų investicijų ir receptų padarytos nepataisomos žalos lietuviško alaus skoniui, dar atsigerti kažko padoraus. Net ir Vilniuje. Ačiū Dievui, kad daugelis vilniečių yra “trečia karta nuo žagrės”. Tai ne tik padėjo apie septyniasdešimtuosius imti ir atlietuvinti sostinę. Gerai, kad šis procesas ir dabar nesustoja. Į sostinę plūsta ne tik studentai, bet ir provincijoje kartais pridusinami ar didesnį pinigą užuodžiantys amatininkai. Taip pat ir alaus gamintojai ar bent jau „šinkorkos“. Tiesa, pastaroji padermė, dėka televizijos reklamos melo, paistančio, jog angliarūgštės privarytas skystis, nuo kurio pučia pilvą, ėda rėmuo ir pelnosi farmacijos kompanijos, yra “geriausia ką turime”, dėka “didžiųjų” lobizmo, baigia išnykti.
Tikroji alaus “žaldokiška” dvasia gyva šiaurėje. Ir neklausykite melo, jog ten tik “kaukuolinis” ar devynių laipsnių surogatas. Kas taip pasakys – apspjaukite mano vardu. Daugelyje Pakruojo, Pasvalio ar Biržų aludžių, kurių dar nesuėdė monopolinis reklaminis spamas, rasi pasirinkimą skonių ir stiprumų, apie kokį niekada nepagalvos jokia “Maxima”, pastaruoju metu daugiau galvojanti apie tai, kaip apvogti Lietuvos energetinį sektorių (gal ir juokaujuJ).
Kas kita, kad skiriasi skoniai. Kuo skiriasi alaus mėgėjas Šiaurės Lietuvoj ir Vilniuje? Labai paprasta. Paklauskit apie tai iš šiaurės į Vilnių atsikėlusių prekeivių (Užupyje ar šv. Stepono gatvėje). Ten (šiaurėj) viskam pradžia yra apie penktą ar šeštą ryto, o Vilniuje apie penktą ar šeštą vakaro. Pasvaly ar Biržuose “pirms smigims” įvyksta aštuntą-devintą ryto.
Antras ir esminis dalykas – Pasvaly bare gali įžeist klientą, net įsigyti priešą, jei pasiūlysi alų silpnesnį, negu septyni laipsniai. Vilnietis greičiausiai supyks ir pamanys, kad laikai jį “bomžu”, jei pasiūlysi stipresnį, negu šešių stiprumo. Niekas ir nesiūlo.
Na ir kaina – jei važiuosit į šiaurę ir vis kur užsuksit – pastebėsit – alus stiprėja ir pinga. “Siemens” arenoje pamatęs kainą už vieną iš tų “geriausių”, pasvalietis mano akivaizdoje susiėmė už galvos – “berazumiai”?….
Ką mano smulkūs aludariai apie reklamos televizijoje draudimą? Nieko nemano. Gal net yra patenkinti. Alaus, kurį jie parduoda, niekas per jokias televizijas niekad nereklamuos. Apie tokį sužinoma iš lūpų į lūpas. Vis tiek “alaus kraštui” – šiaurės Lietuvai, ar tikrą produktą Vilniuje atradusiam sostinės biurgeriui nebent reklama ir tegali pamėginti įrodyti, jog gerti reklaminį alų – sveika.
Skandinavams yra viena paguoda. Po to, kai pavyko lietuvišką didžiųjų bravorų alų paversti beveik negeriamu, jų pagyros apie “geriausią pasaulyje”… (nutylėsiu pavadinimą, kad nepaduotų į teismą), vis tapo kiek arčiau realybės, nors tai ir sraigės vertas žygdarbis.
Pagaliau – požiūris į žmogų. Apie viską pagalvojantys “geriausio ką turime” pumpuotojai jau baigia prisiprašyti į dantis už stebėtinai ribotą fantaziją. Pakabukas, žiebtuvėlis, bokalas, o didžiausia laimė, jei rankšluostis. Tai dažniausiai ir viskas, ko gali tikėtis reklamos auka, vis dar lakanti alaus receptams būdingais prieskoniais pakvėpintus skysčius. Bokalai, loterijos, padėkliukai – viskas pagal šlykštų standartą ir mirtinai nusibodę. Gal manot, kad šalia reklamuojamų alaus tipo skysčių jums kas pasiūlys keptos varnos gabaliuką? Vienetai vietų, kur gali pasikapot šachmatais, pašnekėt apie krepšinį, politiką ir pavalgyt kokio nors normalaus – riebaus, sotaus, ne prėsko, ne dezinfekuoto ir sveikuoliškai “nepagerinto” maisto ir nematyti tipiškų reklaminių įkyrybių. Patariu jų ieškoti. Sostinėje žinau tik kelias tokias vietas. “Šnekutis”… viena iš jų. Šv. Stepono g. 8
Rūmų užpildas, 2008 02 07
Feb 8th, 2008 by Tomas Čyvas
Tomas Čyvas
Stebint į Prezidentą Valdą Adamkų nukreiptus visuomenininkų žvilgsnius, peticijas dėl “Leo lt”, piketus ir apeliacijas, neapleidžia įspūdis, jog tai skęstančiojo kabinimasis į kažkokį neaiškų daiktą, kuris pats vos ne vos laikosi vandens paviršiuje. Kalbu net ne asmeniškai apie jo Ekscelenciją.
Labai norisi prisiminti kokią nors reikšmingą šalies vadovo invaziją, kuri būtų kažką šalies politikoje pakoregavusi iš esmės. Deja, pirmiausia prieš akis iškyla pasirašyti abejotinos vertės įstatymai, kuriuos lydėjo verksmingos Prezidento pastabos, lyg ir reiškiančios, kad pasirašyti jis labai nenorėjęs. Negreit pavyks pamiršti ir visą tragikomišką išsidirbinėjimą, kai pusę metų iš VSD direktoriaus pareigų atleidinėtas tautą ir gluminęs, ir juokinęs KGB rezervininkas. Rūpestis dėl pastarosios kategorijos žmogystų karjeros perspektyvų – irgi šioje taupyklėje. Tiesa, dar buvo R. Paksas, bet tai jau atskira tema…
Apie V. Adamkaus asmeninę atsakomybę už šalies demokratinių institucijų neįgalumą ir kitus “mielus” procesus jau rašyta ne kartą. Bet imkime ir pažvelkime į tą instituciją – prezidentūrą, kuri, panašu, taip ir neatrado sau jokios aiškios vietos. Fizinė vieta, žinoma, yra – S. Daukanto aikštė. Tačiau prisimenant, jog tai ne šiaip sau pastatas, o vienas iš teorinių šalies galios centrų, tenka konstatuoti, kad tokiu jis ir liko tik teorijoje.
Apie Prezidentą viską pasako Konstitucija. O ką ji sako apie prezidentūrą? Nieko. Nieko apie ją neperskaitysite ir kažkokiame specialiame, jos veiklą reglamentuojančiame įstatyme, nes tokio tiesiog nėra. Prezidento įstatymas tepasako tiek, kad šalies vadovas dar turi „kanceliariją“. Šią instituciją pavesta ir palikta formuoti pačiam šalies vadovui, pagal savo galias ir supratimą. Gal tai ir nėra blogai, nes jis, vis dėlto, yra renkamas tautos – tiesioginiu balsavimu. Tačiau imkime ir panagrinėkime (akimirkai patikėję) teiginį, jog “caras yra geras, tačiau blogi bajorai neleidžia jam žinoti tiesos ir visaip trukdo” arba lietuviškiau – “kalta aplinka”.
Pagrindinės šalies vadovui prigulinčios funkcijos, kaip pamename, yra valstybės saugumas ir užsienio politika. Tai kas gi būtent pataria prezidentui šiais klausimais? Šiuo metu tai Mindaugas Ladiga ir Valteris Baliukonis, kurie yra deleguoti – atitinkamai – VSD ir Užsienio reikalų ministerijos. Pavardės anksčiau buvo kitos, bet praktika ta pati. Krašto apsaugos ministerija šalies vadovui patarti yra delegavusi Modestą Petrauską. “Delegavimą” reglamentuoja atitinkami įstatymai – diplomatinės tarnybos ir kt.
“Deleguotieji” yra Prezidento patarėjai tol, kol jam pataria – jie yra politinio pasitikėjimo pareigūnai, tačiau jų tolesnė karjera, garantijos ir perspektyvos išlieka priklausomos nuo tos institucijos, kuri juos siuntė.
Kiek tikėtina, kad kilus skandalui, panašiam į VSD atvejį, patarėjas, kurio profesinė ateitis priklauso nuo to paties departamento vadovybės, bus lojalus Prezidentui arba pačiai valstybei? Tai, žinoma, priklauso nuo jo pilietiškumo, bet … “valgyti irgi norisi” – pagalvos kiekvienas iš jų. Ir ne kiekvienas, manytina, renkasi riziką – konfliktą su gimtąja biurokratine rutina, ten nusistovėjusiomis vidinio lojalumo tradicijomis bei taisyklėmis.
Kaip VSD direktoriaus pavaduotojų, plačiai išgarsėjusių dėka NSGK atlikto tyrimo, veiklą patars vertinti tas, kuris pats nuo jų priklausomas?
Ar užsienio reikalų ministras, kurio politika bevizio režimo su JAV ir okupacijos žalos atlyginimo reikalavimų srityse yra priešinga, nei Prezidento, turi didesnę įtaką savo deleguotam patarėjui, ar mažesnę? Pamėginkit paspėlioti ir paklauskite savęs, kodėl V. Adamkus, po paskutinių P. Vaitiekūno pasisakymų, dar nepasiūlė šiam pasidairyti darbo kitur.
Krašto apsaugos ministerijos sritis kol kas nesusilaukė tiek viešos kritikos ir dėmesio, tačiau tai nereiškia, jog ateityje taip nenutiks. Kas dabar žino – ar sprendžiant kariuomenės problemas vyriausiasis kariuomenės vadas gaus geriausią patarimą, ar tokį, kuris tinkamiausias sistemos klerkų bendruomenei?
Taigi, nors Prezidentas teoriškai gali rinktis pats ką nori ir nepriimti jokių “delegavimų”, praktika yra tokia, kokia yra. Ji reiškia, kad prezidentūra šiandien yra valdininkijos per “delegatus” lengvai paveikiamas, o gal net visiškai valdomas darinys. Dar daugiau – tai laukas, kur valdininkijos atsakomybė iš esmės niekaip nereglamentuojama ir neribojama. Ką jau ten besvajosi apie patarėją, kuris gal net šiek tiek lenktų atitinkamos ministerijos vadovų lygį…
Liūdna, bet kažkiek savarankiškai ir daugmaž nepriklausomai formuoti patarėjų korpusą, nepriklausyti nuo biurokratinės sistemos diktato mėgino vienintelis Rolandas Paksas. Tiesa, jo mėginta alternatyva buvo labai jau panaši į masinį savos gaujos įdarbinimą.
Su „rūmų užpildo“ klausimu susidurs ir naujasis šalies vadovas. Gal ir neverta pančioti tautos išrinktojo galių, renkantis komandą, įstatymų raidėmis. Užtat apie tai, kas jam ką patars, verta tiesiog tardyti dar kampanijos metu. O taip pat, kaip rašė V. Vasiliauskas – žiūrėti į „stovinčius už nugaros“.
Šaltinis: Balsas.lt
Tags: "valstybininkai", partijos, politika, prezidentas, Seimas, Valstybė
“Kodėl mano garde tiek mėšlo,“– ?, – pasiskundė kiaulė policijai, 208 02 07 (papildyta)
Feb 7th, 2008 by Tomas Čyvas
Tik taip šiandien pavyktų perfrazuoti A. Sniečkaus ir J. Paleckio gaujos tradicijoms ištikimai atstovaujančios „partijos“ ir jos bendrininkų iniciatyvą. Nepamenu, kad pastaruoju metu būčiau ką labai gero parašęs apie konservatorius ar „paksininkus“. Veikiau jau – rašiau labai nemaloniai. Kažkaip net maniau, kad vargu ar kas politinėje Marijos žemės pakalnėje dar nustebins. Na, bet LKP yra LKP.
Organizacija, kuri kitados buvo sukurta Lietuvos valstybingumo naikinimui, net jei tris kartus keis pavadinimus, praris naivius laikinus sąjungininkus, sudarinės sandėrius – nepasikeis. Net jei jų lyderis, popiežiaus akivaizdoje, klaupsis ir laižys Katedros altorių – niekas nepasikeis. Tai buvo, yra ir liks – melagių, vagių ir žmogžudžių (ar bent jų bendrininkų) tradicijas perimantis sambrūzdis.
***
Socialdemokratė Irena Šiaulienė Seimo sekretoriate trečiadienį užregistravo Seimo nutarimo „Dėl Seimo laikinosios tyrimo komisijos dėl grėsmių Lietuvos valstybės interesams, nacionaliniams projektams ir valstybės nacionaliniam saugumui“ projektą. Jį pasirašė 37 Seimo nariai, priklausantys socialdemokratų, Pilietinės demokratijos, Naujosios sąjungos ir Valstiečių partijoms. Seimas jį turės svarstyti pavasario sesijoje.
Laikinoji 12-likos Seimo narių laikinoji tyrimo komisija, atsižvelgdama į žiniasklaidoje pateikiamą informaciją „apie fizinių ir juridinių asmenų, susietų su stambaus kapitalo įmonėmis, priklausančiomis nuo kitų šalių energetinių resursų ir finansavimo šaltinių, galimas grėsmes valstybės nacionaliniam saugumui, jų įtaką visuomenės informavimo priemonėms ir politiniams procesams, svarbiausių valstybės strateginių objektų įgyvendinimui, tarp jų kuriant nacionalinį investuotoją atominės elektrinės statybai“ turėtų tirti svetimų valstybių grėsmes Lietuvos valstybės nacionaliniam saugumui.
***
Tie patys žmonės, kurie, su strateginiu G,. Kirkilo patarėju A. Januška priešakyje, derėjosi, tarėsi, bizniavo ir glaustėsi su GAZPROMO stoniais, vojeikomis, jakuninais, maškovais ir kt., nūnai drįsta pareikšti, kad ieškos panašių ryšių už nugarų tų, kas drįsta būti nepatenkinti.
Iki galo lieka tik neaišku – bus apsiribota Seimu, ar gal bus imtasi aiškintis – kas gi ten per „tamsios jėgos“ valdo kiekvieną iš 25000 piliečių, kurie per porą dienų suprato privalą pasirašyti prieš eilinį LKP ir jų stelitų gaujos „komunizmo statybos projektą“ – Leo…?
Tie patys žmonės, kurie atvedė į valdžią V. Uspaskichą, kurie toleravo jo važinėjimus pirmyn-atgal. Pasinaudojo jo pagalba stumiant „liovos“ projektą, dabar ištirs – kas mes visi tokie. Ir pasakys tiesą – tikresnę, nei bet kuris Vilniaus taboro čigonas. Amen.
Konkuruojančios, bet dabar vėl susivienijusios Gazpromo interesantų gaujos kol kas apsiriboja priesakais ištirti ar tos pačios kontoros (o gal dar yra kokia svarbesnė?) ausys nekyšo iš už „Leo lt“ priešininkų Seime pečių. Keista, kodėl apsiribojama Seimu? Nors gal tai tik pradžia. Gal kai kas patikrins ir visus 25 000 žmogelių, drįsusių pasirašyti po peticija, kurią gal irgi užsakė „tamsios jėgos“.
Galimas scenarijus:
Jei kokia P. Malakausko (taip pat D. Jurgelevičiaus ir kitų nepakeičiamų įžymybių) kontora atitemps „valdžiavojančių“ paršiukų komisijai telefoninių pokalbių išklotines, tai netrukus paaiškės, kad sąmokslas tikrai egzistuoja. Tiesa, Gazpromo nelabai išeis iškapstyt, bet slaptas įtakas ir įtartinus kontaktus TV3 ir „Komsamolkė“ galės demaskuoti kokį pusmetį. Mat pažįstu ne vieną kolegą, kurie, kaip ir aš, neretai skambinam politikams. O dar pats prie karininkų ramovės esančioje kavinėje susitinku Imantą Melianą (tokį buvusį saugumietį, kurį išėsdino KGB rezervo auklėtinis ir Co). Pastarasis, mano žiniomis, R. Juknevičienę pasveikino gimtadienio proga – pasiųsdamas atitinkamą sms. Kas paneigs, kad pranešimas galėjo būti šifrograma, reiškianti, jog pasaulinė „judomasonerija“ įsako stabdyti „Leo“? Sąmokslas bus paskelbtas įrodytu.
Su tokia medžiaga galima ne tik garsiai kriuksėti kokioje nors komisijoje, galima, kaip praktika byloja, pažvygauti ir Valstybės gynimo taryboje (prisiminkite „dešiniojo terorizmo baubą).
p.s Prisiminkite ir kai kurias pavardes, kai gausite sąskaitas už komunalines paslaugas.
Aktyviai atakai prieš Lietuvos pilietinę visuomenę ryžosi:
1. Irena Šiaulienė
2. Bronius Bradauskas
3. Juozas Palionis
4. Gintautas Mikolaitis
5. Albertas Sereika
6. Vytautas Saulis
7. Algis Rimas
8. Viačeslav Škil
9. Mindaugas Subačius
10. Juozas Olekas
11. Kazimiera Prunskienė
12. Viktoras Rinkevičius
13. Birutė Vėsaitė
14. Rimvydas Turčinskas
15. Jonas Lionginas
16. Andrius Baranauskas
17. Antanas Valionis
18. Artūras Paulauskas
19. Vaclovas Karbauskis
20. Alvydas Sadeckas
21. Gediminas Jakavonis
22. Alvydas Ramanauskas
23. Vaclav Stankevič
24. Algirdas Ivanauskas
25. Vytas Navickas
26. Vilija Vertelienė
27. Roma Žakaitienė
28. Milda Petrauskienė
29. Jonas Jagminas
30. Alfredas Pekeliūnas
31. Irina Rozova
32. Violeta Boreikienė
33. Justinas Karosas
34. Jonas Juozapaitis
35. Vilija Blinkevičiūtė
36. Bronius Pauža
37. Algimantas Salamakinas
Tags: "valstybininkai", Balsas, partijos, politika, Seimas, Uspaskichas, Valstybė
Prie valdančiosios koalicijos prisidėjus Naujajai Sąjungai (NS), jos atstovams buvo planuota perduoti ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) kontrolę. Tokie ketinimai įvertinti nevienareikšmiai.
Pasigirdo nuomonių, jog taip siekiama susidoroti su dabartiniu primininku. Taip pat reiškiamos nuomonės, jog siekiama galutinai eliminuoti bet kokias galimybes toliau aiškintis klausimus, iškilusius NSGK tiriant Valstybės saugumo departamento (VSD) veiklą (dalis tyrimo medžiagos yra paviešinta). Prieš kelias dienas A. Matulevičius Seime pareiškė atsistatydinąs, nes su juo, esą, susidorojama. Parlamentarai atsistatydinimo nepriėmė, tad klausimas tikriausiai bus svarstomas pavasario sesijoje. Apie tai su NS kandidatu į NSGJK pirmininko postą – Vaclavu Stankevičiumi kalbėjosi “Balsas.lt” spec. korespondentas Tomas Čyvas.
– Pareigos, kurias ketinate eiti, yra visuomenės dėmesio centre. Buvo VSD skandalas, kalbos apie “valstybės užvaldymą”. Kiek Jūs ligi šiol asmeniškai pats gilinotės į šias peripetijas: NSGK, specialiųjų tarnybų veiklą, VSD skandalą, pagaliau ir A. Matulevičiaus darbą?
– Galėčiau pasakyti daugiau, jei jau būčiau paskirtas ir bent vieną dieną padirbėčiau su to komiteto dokumentais. Aš dabar net nesu jo narys – dirbu užsienio reikalų komitete. Kalbant apie NSGK nesutarimus su VSD ir kitomis institucijomis, tai aš žinau apie tai tiek, kiek eilinis Seimo narys.
Apie kontrolę. Jei VSD vadovu būtų kas nors kitas, o ne Povilas Malakauskas, tai aš dar galėčiau sakyti, kad kažkokia kontrolė reikalinga. Aš tą žmogų asmeniškai pažįstu daug metų. Dirbom kartu NATO reikalų srityje. Jis buvo Krašto apsaugos ministerijos sekretoriumi, atsakingu už integraciją į NATO, o aš buvau atsakingas už šią integraciją Seime. Tai labai padorus, puikus žmogus – sakyčiau, kad tai mūsų valdininkijos auksinio fondo grynuolis. Kai P. Malakauskas, už kurį lengva ranka balsavau, yra paskirtas šios svarbios tarnybos direktoriumi, dar jam patarinėti ar abejoti dėl jo pavaduotojų ar jo paties veiksmų yra tiesiog neleistina.
– Pone Stankevičiau, bet juk ši persona, tebūnie ji auksinė ar deimantinė, nevadovaus departamentui amžinai. Gali nutikti, jog vėl vadovaus koks Arvydas Pocius ar kas nors dar įdomesnis. Kas tada? Ar tikrai nereikalingi jokie parlamentinės kontrolės, net tarpinės – specialistų kontrolės mechanizmai, elgsenos su specialia informacija, asmens duomenimis, atitikimo demokratinės visuomenėms principams priežiūra? Tą siūlo daryti A. Matulevičiaus vis dar vadovaujamas NSGK.
– Ne. Nemanau, kad to reikia. Nereikia jokių tarpinių institucijų. VSD normaliai veikia, jei yra kokių smulkių trūkumų, reikia kažką pataisyti, tai dėl to galima susitarti kolegialiai. Juo labiau nemanyčiau, kad kontroliuoti turėtų komitetas, kuris yra politinio pobūdžio institucija. Norim to ar ne, o P. Malakauskas vadovauja VSD. Žmonėmis reikia pasitikėti. Negalima imti ir įtarinėti, kad jis su kažkuo susijęs, neištikimas ir panašiai. Prezidentas pasiūlė tokią kandidatūrą ir jei jau šiai institucijai vadovauja toks žmogus, tai reikia juo tikėti. Aš ir tikiu, kad jis eina teisingu keliu ir tik nereikia reikalauti, kad viskas būtų gerai per vieną dieną.
Kitas dalykas, kad mano nuomone, turi pilnaverčiai pradėti veikti Liustracijos komisija, kurios net pirmininko ligi šiol neturime.
– Ar susipažinote su NSGK vykdyto VSD veiklos tyrimo medžiaga, taip pat ir su ta dalimi, kuri dar nepaviešinta?
– Taip.
– Ten yra svarbių dalykų, kurių visuomenė dar nežino?
– Ne. Viskas, kas svarbu – aprašyta Lietuvos žiniasklaidoje.
– O tai, kas aprašyta, Jūsų nuomone, yra svarbu, nereikšminga, svarstytina? Kaip vertinate tai, kas ten parašyta apie VSD vadovo pavaduotojus, kitus šalies pareigūnus?
– Tai reikalauja gilesnės analizės. Vien iš to, kas parašyta neišeina padaryti jokių išvadų apie pavaduotojus ar dar kažką. Reikalingas išsamesnis nagrinėjimas, tačiau čia atsiremiam į vadovą.
Vadovas yra labai patikimas. Jei vadovas nutars, kad reikia keisti pavaduotojus po mėnesio – keisim po mėnesio. Jei pasakys, kad po pusmečio – po pusmečio. Kažkieno asmeninės ambicijos, jei jis nori, kad pavaduotojas turi būt atleistas iškart – nieko nereiškia ir yra nepriimtinos.
– Kaip vertinate nuomonę, jog dabartinis koalicijos išplėtimas, įtraukiant ir Naująją Sąjungą, yra diktuojamas siekio perimti NSGK kontrolę.
– Ne. Aš taip nemanau. Koalicija buvo išplėsta todėl, kad Lietuvoje ir Seime dabar jau per daug opozicijos ir nėra kam dirbti. Yra tik kam kritikuoti. Opozicija tik kritikuoja, gauna atlyginimą ir laukia rinkimų. Vyriausybė per daug laviravo ir ją reikėjo sustiprinti.
Jei koalicija nutars, kad A. Matulevičius gali likti – tegu lieka. Ne tame reikalas.
– Bet šiandien sunku pasakyti – kas yra pozicijoje, kas opozicijoje. Antai – Darbo partija lyg ir neprisidėjo prie koalicijos, bet dėl „Leo LT“ balsavo kartu su valdančiaisiais.
– Sunku pasakyti, kodėl jie taip balsavo šiuo klausimu. Čia reikia jų klausti. Aš pats balsavau „už“ todėl, kad mes tik plepam, o niekas nevyksta, nors klausimų, kurie man neaiškūs, liko. Turim pakankamai kontroliuojančių valstybės institucijų, kurios gali prižiūrėti tolesnę eigą ir jomis reikia pasitikėti.
Kalbant apie NSGK darbą, pasakysiu štai ką. Yra trys pagrindiniai „stulpai“. Pirmiausia, tarptautiniai ryšiai, darbas su užsienio partneriais saugumo srityje, ko komitetas dabar visai nedaro. Šalia to reikia dirbti su visomis institucijomis Lietuvoje, pradedant Švietimo ministerija ir baigiant Žemės ūkio. Reikia stebėti emigracijos ir ypač imigracijos procesus, juk Lietuvoje atsiranda vis daugiau ne lietuvių ir tai silpnina nacionalinį saugumą. Čia gimusiam lietuviui, kuris paskui išvažiuoja į Airiją, Lietuva svarbi, o atvykusiam rusui, baltarusiui ar dar kažkam yra svarbu tik užsidirbti karvei ar akordeonui. Na ir galiausia lieka bendradarbiavimas su specialiosiomis tarnybomis. Bendradarbiavimas, o ne kontrolė ir santykių aiškinimasis, kuo užsiimama dabar.
Šaltinis: Balsas.lt
Tags: "valstybininkai", partijos, Paulauskas, politika, Seimas, Valstybė, VSD
Tikėjimai ir haliucinacijos, 2008 02 04
Feb 4th, 2008 by Tomas Čyvas
Tags: "valstybininkai", partijos, Paulauskas, politika, Seimas, Uspaskichas, Valstybė
Ministeris 2008 02 01
Feb 4th, 2008 by Tomas Čyvas
Tags: "valstybininkai", partijos, politika, Seimas
Kviečiame į pilietinio solidarumo akciją “Lik su tauta!”
Feb 1st, 2008 by Tomas Čyvas
2008 01 05
Rytoj, trečiadienį, vasario 6 dieną, 12 valandą, kviečiame Lietuvos likimui neabejungus piliečius išsakyti moralinę paramą Respublikos Prezidentui – paraginti jį atsispirti neskaidriam oligarchiniam valstybės valdymui ir likti su savo tauta.
Susirinkę prie Respublikos Prezidento rūmų pakviesime mūsų valstybės vadovą nepasirašyti Seimo priimto Atominės elektrinės įstatymo viešai neatsakius į visuomenei rūpimus klausimus.
Mums ne vis vien, kas ir kaip tvarkys visą šalies elektros ūkį, nuo kieno valios priklausys ūkinė ir politinė tautos nepriklausomybė.
Ateik į Vilniaus Simono Daukanto aikštę, paremk savo Prezidentą – pasakyk jam: Lik su tauta!
Ateitininkų federacija
Jaunųjų mokslininkų sąjunga
Lietuvos moksleivių parlamentas
Lietuvos moksleivių sąjunga
Lietuvos Sąjūdis
Lietuvos studentų atstovybių sąjunga
Lietuvos studentų sąjunga
Piliečių Santalka
Baltas pavydas 2008-01-30
Feb 1st, 2008 by Tomas Čyvas
Kai girdi naujienas iš JAV apie prezidentinės kampanijos eigą, imi pavydėti tenykščiam rinkėjui. Ne todėl, kad Amerika – būtinai svajonių šalis arba patinka McDonalds ir Coca Cola. Ir ne todėl, kad tenykštė politinė sistema būtų tobula.
Tiesiog, tie, kam reikės balsuoti prezidento rinkimuose, jau porą metų stebi pagrindinių kandidatų politinę veiklą, mato, kaip jie renka lėšas ir gali žinoti ko tikėtis balsuojant už tą ar aną. Obama ar Clinton, Guliani ar McCainas apie savo norus ir politinius siekius stengiasi informuoti kuo daugiau.
Neseniai, po vienu straipsniu – apie lietuviškosios prezidentinės intrigos ypatumus – vienas komentatorius užsipuolė mane, pykdamas: kodėl aš nesiūlau konkrečių kandidatų.
O kaip ir kam reikia siūlyti tuos, kurie nesisiūlo patys? Teko girdėti, jog vienai tokiai, kurią siūlo kiti, damai, nūnai tvarkingai vykdančiai Briuselio generalinę liniją ir gaunančiai gerą atlyginimą, kažkokie verslininkai kažką siūlė. Ana, sako, pareikalavo šimtaprocentinių garantijų į Daukanto a. ir pokalbis nepavyko.
Apie visus kandidatus girdime dar mažiau. Ir esu beveik tikras, kad iki pat registracijos terminų apie juos ne ką težinosime. Rinkėjui, kaip visada, liks pora mėnesių oficialių kampanijų, transparantų, skrajučių, televizinių klipų spazmo ir dar galimybė švystelėti monetą arba kitaip ištraukti burtus balsavimo kabinoje.
Paskui, kai rinkimai bus jau įvykę ir nugriaudėjus bei nutilus inauguracijų salvėms, vėl sužinosime, kad pinigus paaukojo toks ar anoks dėdė, per tokius ar anokius, šitokios tai firmos darbuotojus ir pan. Pagrindinis rūpestis – kuo geriau pasidarbuoti „po kilimu“, gudriau apgauti visus kitus, palaukti, kol bus, jei ne 100 proc., tai bent įsivaizduojamos 80 proc. sėkmės garantijos, kažkokie konkurentai susikompromituos. Ir tikėkis paskui iš taip išrinktos personos ko nors daugiau, nei fantastinių pažadų, kad tvarka kada nors bus arba graudžių senoliškų maldavimų „neklibinti valstybės pamatų“.
Tags: prezidentas
