Tomas Čyvas

Imantas Melianas

Gyvenime būna smagių dalykų. Labai linksma, kai nenuvilia ir tavo įtarimus patvirtina oponentas. Visada įtariau, jog skandalo aplink Valstybės saugumo departamentą (VSD) ir jo sunaikinimą metu atsiskleidė visas intelektinis bei politologinis „valstybininkų“ menkumas.

Dar kartą tai patvirtino prieš kurį laiką „Bernardinai.lt“ pasirodęs Aloyzo Sakalo straipsnis. Net nepavadinčiau straipsniu, nes tai kas parašyta – panašiau į skelbimą arba pamfletą.

Na bet ne žanras svarbu. Rašinėlio esmė – jo pabaigoje paskelbta malda. Jei Irano mulos rytais prašo sunaikinti Ameriką, tai europarlamentaro prašymas aukščiausiajam – kuklesnis: apsaugoti profesorių, o gal ir visą pasaulį nuo vieno politikos apžvalgininko – Tomo Čyvo. Pastarasis pristatytas kaip labai galingas „Latvių gatvės“ šnipas ir mistinio politologų (?) klano vadeiva. Klano, sudaryto skriausti prieš visą Lietuvą apsijuokusiam ir savo nerišliuose meluose susipainiojusiam, „amžinai laikinajam“ VSD direktoriui Arvydui Pociui.

T. Čyvo kaltės: 1. Nepaskambino premjerui ir nepaklausė, ar buvo naudingos A. Pociaus pažymos; 2. Nepašlovino KGB rezervisto už tariamą V. Uspaskicho išvijimą.

Nežinau T. Čyvo motyvų, bet jo vietoje telefono nekankinčiau ir aš. Ką čia beskambinsi, kai visi mato ir supranta – kiek ir kaip galėjo būti naudingi A. Pociaus patarimai „Crown Plazza“ ir „Alitos“ istorijose. Konstitucijos dvasia – ir ta paragavo šampano. Patarė ar nepatarė – nesvarbu. Tauta didžiuojasi nauda ir laukia dividendų. Gal profesorius galėtų išduoti jų mokėjimo datas?

Antruoju atveju norėtųsi ponui A. Sakalui padėkoti. Ne kasdien profesoriai padeda taip fundamentaliai įsitikinti, kad ožys nėra garvežys. Jau prieš kelias savaites, kai visuomenė susipažino su paviešinta VSD medžiaga, tapo aišku, kad A. Pociaus kova prieš Viktorą Uspaskichą – pasaka. Daug kas ir dar anksčiau pastebėjo keistą sutapimą – „svarščiko“ bylą KGB rezervistas liovėsi marinuoti tik tuomet, kai postą prarado Artūras Paulauskas. Nesvarbu, kad daugelį kartų į jį apeliavo „kurmiais“ išvadinti pareigūnai. Ponas profesorius toliau kartoja tai, apie ką ir „Komjaunimo tiesos“ tradicijų tęsėjas, ir net pats A. Pocius jau pritilo. Pavydėtinas atkaklumas ir atvirumas. Matyt – „valstybininkų“ apkaba tuščia tiek, kad tinka net seni anekdotai.

Pagaliau, jei tikrai egzistuoja T. Čyvo klanas (nepatogu manyti, jog profesorius šneka „vėjus“), būtų smalsu žinoti daugiau: kas tas finansinis rėmėjas (klanai tokius tiesiog privalo turėti), kuris drįso susikauti su „Dujotekanos“ išpopintų, Raimundo Lopatos sertifikuotų, „valstybininkų“ išpraktikuotų „Gazpromo“ etatinių „rusofobų“ kompanija?

Galiausiai taip ir nesupratau, nuo ko būtent profesorius A. Sakalas gynė profesorę Vandą Zaborskaitę. Sovietinių represijų priminimas ir drąsos deklaracijos atrodo kiek komiškai, kai kalbama apie diskusijas Lietuvos spaudoje 2007 metais. Niekas čia lyg niekam negrasino, o nelabai ir galėtų.

Įdomus A. Sakalo straipsnyje tik teiginys apie šalies specialiąją tarnybą sugriovusius paslaptinguosius komjaunuolius. Sunku suprasti – apie ką kalba. T. Čyvas, kiek žinau, komjaunuoliu niekada nebuvo apskritai.

Tokiu būdu iš buvusių KGB darbuotojų aplinkos skleidžiamas šmeižtas. A. Sakalas, nemažai su jais bendravęs, bus bene „pakibęs“? Dar blogiau atrodo bandymai supiršti tam visiškai jokio polinkio nerodančius žmones. Tai jau „bulvarščinos“ lygis.

Tuos neįtikusius A. Pocui darbuotojus „kurmiais“ išvadino „Lietuvos rytas“, nors niekas neįrodė, kad kurmiai yra jie, o ne pats A. Pocius su savo statytiniais. Aiškėja, jog niekas iš konservatorių vadovybės jų asmeniškai iki skandalo net nepažinojo. Ir Vytauto Damulio skambutis J. Razmai buvo vienintelis – anksčiau jie nebuvo bendravę.

Labai simptomiškas yra bolševikų dainiaus Demjano Biedno paminėjimas europarlamentaro straipsnio pradžioje. Matyt, net posėdžiaujant Europos Parlamente, niekaip nepavyksta atsikratyti to, kas tikrai širdžiai artima ir miela – komunistinės „literatūros klasikų“ paveldo. Kitame profesoriaus opuse galime sulaukti citatų ir iš, pavyzdžiui, Suleimano Stalskio veikalų.

Bernardinai.lt

Aloyzas Sakalas.

„Ir kai aš ‚Pravdoje‘ perskaičiau Demjano netiesą apie Kristų, man pasidarė šleikštu, lyg būčiau išsivoliojęs girtuoklio vėmaluose“.

(Iš S. Jesenino atsakymo Demjanui Biednui)

Tokios emocijos gali apimti žmogų, kuris perskaito įkyriai juodomis spalvomis nudažytas kai kurių politologų ar kandidatų į juos publikacijas. Šiame straipsnyje nerūšiuosiu visų komentatorių į diplomuotus politologus, politologus mėgėjus, prie kurių priskirčiau ir tuos korespondentus, kurie teikia įvykių analizes, ir vadinsiu juos visus bendriniu vardu – politologai. Rimtas, dažniausiai diplomuotas politologas, norėdamas pateikti visuomenės teismui savo mintis, mato ne vieną juodą ar baltą spalvą, bet ir kitų spalvų bei atspalvių. Jis visapusiškai išanalizuoja reiškinį, jį įvertina, prognozuoja jo galimas pasekmes, ir tai padaro be emocinio užtaiso, nes nėra absoliučiai tamsių ir absoliučiai šviesių to reiškinio veikėjų, nes kiekvienas iš jų padaro ir gerų, ir apgailėtinų darbų.

Bet Lietuvoje pridygo kaip grybų po lietaus tokių politologų, kurie reiškinių analizę persunkia akla neapykanta tiek analizės subjektams, tiek ir visiems kitiems, kurie drįsta turėti kitokią nei jis pats nuomonę. Tačiau politologas, kurį užvaldė neapykanta, nebesugeba pateikti bent jau minimaliai nešališkų vertinimų. Paprastai jis pradžioje pasirenka ar jam kas nors parenka kokį nors asmenį, kurio reikia nekęsti ir renka apie jį tik tokias nuogirdas ar faktus, kurie pateisina tą neapykantą.

Štai pavyzdys iš nūdienos. Gabus, gražus ir jaunas politologas Tomas Čyvas parašė seriją straipsnių apie VSD buvusį šefą Arvydą Pocių, kurie profesorei Vandai Zaborskaitei pasirodė labai vienapusiški, todėl kritikuotini. Politologas T. Čyvas negalėjo praleisti pro ausis tokio negirdėto profesorės akibrokšto, todėl užsipuolė prof. Zaborskaitę už jos nuomonę apie VSD skandalą, kuri, deja, netilpo į p. T. Čyvo sumeistruotą Prokrusto lovą. Bet jis turėjo žinoti, kad profesorė savo nuomonės nebijodavo reikšti net ir sovietmečiu, ir buvo už tai represuota. Tai kodėl jai bijoti dabar laisvoje Lietuvoje? Bet palikime ramybėje garbaus amžiaus profesorę ir grįžkime prie temos.

T. Čyvo ir dalies kitų politologų publikacijų pagrindinė mintis – VSD sugriovė A. Pocius. Todėl visus šiuos bendraminčius galima sąlyginai pavadinti T. Čyvo ir Co klanu, nors nepadarytume jokios klaidos įrašę ir kito šio klano politologo pavardę. T. Čyvą pagerbiau dėl to, kad jo straipsniai savo maniera labai artimi Demjano Biedno kūrybai, kurią taip taikliai sukritikavo S. Jeseninas.

Kiti šio klano politologai parenka ramesnių posakių. Dar kitus politologus, kurių nuomonė skiriasi nuo klano nuomonės ir kurie mėgina pateikti visapusišką informaciją bei mato ne vien juodą, bet ir kitų spalvų, klanas jau apšaukė valstybininkais.

Aš ne teisėjas ir nesiimu spręsti, kas sugriovė VSD – ar A. Pocius ar Rusijos specialioji tarnyba komjaunimo veikėjų ir klano rankomis. Man neramu tik dėl to, kad dalis politologų pasidarė juodaisiais metraštininkais ir gieda unisonu darniame savo chore. Nė viename iš jų parašytų straipsnių nė su žiburiu nerasite bent mažiausios teigiamos savo neapykantos objekto savybės. Nesužinosite, gerai ar blogai A. Pocių vertina jo buvę kolegos – Marijampolės prokurorai. Nerasite ir to, kad jo vadovaujamos institucijos darbo dėka Viktoras Uspaskichas dabar vaikšto po Raudonąją aikštę. Nerasite nė žodžio apie VSD vadovo darbą Prezidento apkaltos metu. Nerasite sakinio apie tai, kad VSD šefas kiekvieną pirmadienį Ministrui pirmininkui teikdavo visapusišką informaciją apie padėtį Lietuvoje, ir tai padėjo premjerui išvengti klaidų. Galėjo ieškantis tiesos politologas paklausti premjero, ar ta informacija buvo vertinga. Galėjo, bet nepaklausė, nes gautas atsakymas būtų svetimkūnis darnioje klano sukurtoje sistemoje. Nematysite klano nusistebėjimo ir dėl to, kad aršiausi A. Pociaus teisėjai – tai ne kokie nors disidentai ar bent ne konformistai, bet nesusituokusi praeityje aršių komjaunuolių pora, kuri stojo į komjaunimą visiškai ne dėl to, kad jiems buvo į smilkinį įremtas Makarovas. Politologui neparūpo, ar turi jie moralinę teisę patys ką nors teisti, ar jiems geriau sėdėti ausis suglaudus?

Šitie klausimai nekyla ne tik šauniajam p. Tomui, bet ir kitiems, matantiems tik juodą spalvą klano nariams, todėl atsakymų jų straipsniuose nėra. Bet palikime ramybėje kitus, kurių genuose užkoduota informacija ko nors nekęsti, ir grįžkime prie T. Čyvo straipsnių, kurie persunkti neapykantos ir, sakyčiau, patologinės, nuo kurios išsivaduoti galima tik padedant specialistams.

Visi šie straipsniai parašyti tarsi pagal komandą iš Latvių gatvės: reikia „nuimti“ A. Pocių. O kadangi tikrai reikia, tai ir argumentų atsiranda. Ir bloga atmosfera VSD, ir VSD atsisakymas paklusti Seimo reikalavimui pateikti operatyvinę informaciją, pažeidžiant jo paties priimtą įstatymą ir kartu demokratijos kertinį akmenį – įstatymo viršenybės principą. Ir tai, kad A. Pocius sugriovė VSD, nors man ir dabar neaišku, ar A. Pocius tai padarė, ar tie du komjaunimo veikėjai, skambant politologų pritariančiam chorui. Kad būtų stipriau, tai pridedamas ir Marijampolės už investicinius čekius privatizuotas butas (bet klano nariai irgi taip pat elgėsi, ar ne?), ir privatizuotas tarnybinis butas, parodęs, kad VSD šefas ne ką daugiau nutuokia apie pareigūno etiką kaip anie J. E. Prezidento patarėjai.

Užkliuvo ir dešiniųjų politikų personalinių „kurmių“ paviešinimas – kam norisi prarasti informacijos šaltinį. Turi informaciją – valdai, neturi – esi tuščia vieta. Nepatiko ir tai, kad A. Pocius pasakė žinąs, kas susprogdino tiltą per Bražuolę ir nužudė Abromavičių, bet nepasakė pavardžių. Aš manau, jog A. Pocius nemelavo, nes iš turimos operatyvinės informacijos tikrai turi būti aiškūs ir vykdytojai, ir užsakovai. Bet net ir tas politologas, kuriam tik vakar išdygo ūsai, žino, kad operatyvinė informacija – tai dar ne įrodymas, kurį galima teikti teismui, bet tik nuoroda, kuria kryptimi reikia veikti, ieškant nepaneigiamų įkalčių.

Jeigu A. Pocius būtų paviešinęs anų nenaudėlių pavardes, tai jau kitą dieną atsidurtų teisme „dėl garbės ir orumo įžeidimo“ ar net dėl šmeižto. Ir būtų pralaimėjęs tas bylas, nes operatyvine informacija teismo neįtikinsi. Taigi, beūsis jaunuolis jau šiandieną žino operatyvinės informacijos teisinį svorį, o subrendęs politologas dar tik poryt sužinos.

Kaltas ar ne A. Pocius -jau praeitis. Jis – ne politikas, todėl šio interesų karo atmosferoje padarė rimtų politinių klaidų. Seimas parašė apkaltinamąjį verdiktą. Bet politologui vertėjo pasidomėti, kodėl prieš jį parašydama ta pati NSGK su tais pačiais komjaunuoliais prieš metus savo ataskaitoje apie VSD ir A. Pocių rašė liaupses, kurios vėliau, kaip burtų lazdele mostelėjus, pavirto esminiais priekaištais. Ir kada prasidėjo VSD vadovo tikra ar tariama degradacija, ir kodėl. Bet klanui tai nerūpėjo, nes jis stropiai vykdė užduotį: pašalinti A. Pocių. Ir šią užduotį klanas įvykdė su pagyrimu. Audringi plojimai.

Ši istorija man primena čekistų formulę: duokit tik žmogų, o straipsnį jam tai visados pritaikysime. Žmogus klanui buvo pasiūlytas, toliau buvo tik technikos reikalas.

Baigsiu apibendrinimu: politologų klanas nemėgsta ieškoti tiesos ir nekenčia tų, kurie jos ieško, todėl jiems taikytini šie du punktai: 1. Klanas visados teisus. 2. Jei kam nors atrodo, kad jis neteisus, tai tegu skaito pirmą punktą.

Tokia yra mūsų politologija, kurios nebegali pakeisti ir visų politologų tėvas profesorius Raimundas Lopata. Bet nekaltinkime jo, nes to nesugebėtų padaryti ir žymiausias pasaulyje politologas Zbignevas Brzezinskis, kuriam savigarba neleidž
ia rašyti straipsnių a la klanas.

Mano rytmetinė malda: apsaugok mane, Viešpatie, tik nuo tokių politologų, nes nuo priešų aš pats apsiginsiu.

Bernardinai.lt

Tomas Čyvas:

Kartais nutinka įdomių dalykų. “Kelio karuose” priežastis paaiškėjo. Pasirodo, keliuose siautėjantys ratuoti alkoholikai, tampa tokiais todėl, kad atsiranda rašeivų, drįstančių viešai deklaruoti, kad nepasitiki valdžios institucijose įsitvirtinusiais individais. Dar konkrečiau: Tomo Čyvo ar kito apžvalgininko straipsnių prisiskaitę piliečiai praranda viltį bei optimizmą, puola į depresiją, išlaka du butelius degtinės “ant galvos” ir varo keliuosna traiškyti pėsčiųjų bei užsimušti.

Už šią įžvalgą belieka mandagiai nusilenkti poniai profesorei Vandai Zaborskaitei. Ligi šiol daugelis manė, kad beprotiškiems įpročiams išgydyti prireiktų ilgametės didaktikos ir griežtų administracinių sprendimų, o ne vienadienio išsidirbinėjimo mokslo metų pradžioje. Manyta, kad polinkis, kad ir į nesąmoningą suicidą, yra daugiabriaunis ir nevienareikšmis reikalas. Pasirodo – nė velnio. Jei kada nebūčiau parašęs, jog koks nors Pocius ne kartą melavo iš tribūnos ir kėsinosi „prichvatizuoti“ butą – būtų išsaugota gyvybė. Gal net daugelis jų. Maža to – nebūtų nė paties negatyvo, nes jei apie jį neparašysi – jo nėra. Kaip sovietų laikais nebuvo nei sekso, nei politinių kailinių, nei korupcijos. Šiandien tas pats – jei niekas neparašytų apie premjero žento pirtyje esančią “sprendyklą”, berniukai ten tik nekaltai vanotųsi.

Jei neparašytum apie devynis šamanus, kurie patys sprendžia ko paklausti dvasių, V. Zaborskaitei nepasipirštų išvada, jog kalbama apie šventąjį Konstitucinį Teismą ir dar kokios trys dešimtys vardan autoriteto ir optimizmo nusižudyti pasiruošusių E. Kūrio fanų būtų išgelbėti.

Policijos akademijos, apsišaukusios universitetu ir “mokslu” pavertusios viešąjį administravimą, absloventai bei akademinė brolija tikriausiai taip pat arti savižudybės. Tiesa, būdami itin jautrūs, jie gali taip nusidėti ir pažiūrėję „Policijos akademiją“, pagal Holivudą.

Jei niekas neparašytų, kad velionis VSD karininkas buvo sistemingai šmeižiamas, o kažkas tai visgi darė, nei ši, nei kitas profesorius niekada net nebūtų priversti įtarti, kad jis išvis gyveno. Albinas gal net būtų vardu Petras, jei jo nebūtų išgalvoję klastingi negatyvistai ir tas vardas nebūtų juodu ant balto išrašytas paviešintoje Seimo NSGK atlikto tyrimo medžiagos paviešintoje MAŽOJOJE DALYJE.

Jei niekas nerašytų apie KGB etatinius ir rezervistus, jų taip pat nė nebūtų. Komunizmą, KGB-izmą ir panašius “prasimanymus” jau ne kartą buvo siūloma palikti istorikams. Mat, kaip kažkada taikliai ir ironiškai pastebėjo kolega V. Laučius, viso to nebuvo, “buvo tik istorija ir istorikai”.

Vienos kaltės prisiimti, tiesa, negaliu. Jei kas nors nusižudė dėl to, kad negerai parašiau apie Tėvynės Sąjungos bičiulystę su Sniečkaus ir Paleckio gaujos bei “partškolų” išugdytais “socdemais”, o taip pat todėl, kad neteisingai interpretavau formalus flirto nutraukimo motyvus – kaltas Seimo narys Jurgis Razma. Jis pats, manau būdamas visiškai sąmoningas, pasakė, kad tai pirmiausia “tampa viešųjų ryšių problema”.

Dar, kad ir labai žemai, iki sąnarių girgždėjimo, lenkdamasis optimizmą ir šviesią ateitį propaguojantiems profesoriams, negaliu prižadėti vieno dalyko. Negaliu pasižadėti, kad imsiu ir parašysiu, jog vienintelis kairiųjų ar dešiniųjų pažiūrų žmogaus (dar atsitiktinai dėl mano kaltės nenusižudžiusio) pasirinkimas tėra tik Kubilius arba Kirkilas, LSDP ar TSLK. Tokia “daugiapartinė” sistema, kaip žinia, egzistavo ir sovietų gadynės “artimajame užsienyje” – pvz., Rytų Vokietijoje. Nedrąsiai siūlau, kaip nors, bent „ant smėlio pamatų“ pasistatykite prielaidą, kad ne visi, kas nebalsuoja už „Gazpromo“ ar „Maximos“ partiją, išduoda socialdemokratiją. Ir kaip nors pasistenkit patikėti, kad ne visi, kas  abejoja jų biznio partnerių žygdarbiais, neturi teisės „aiškiai stovėti dešinėje“. Daugiau prašyti beveik nedrįstu.

Tik, dėl Dievo meilės – nesijaudinkite. Viskas juk Jūsų pusėje. Tėvynė auga, vystosi, klesti. Joje dinamiškai vystosi skaidri demokratija, kasdien didėja darbo ir nedarbo žmonių socialinė gerovė, pramonė, prekyba, primilžiai bei optimizmas. Pasak premjero, net mažėja korupcija (keista, kad ji išvis pripažįstama esanti). Mobiliųjų telefonų skaičius Lietuvoje, palyginus su 1992-aisiais išaugo 100 procentų. Laikini sunkumai ir atsitiktiniai neteisingų apžvalgininkų išsišokimai neišmuš iš vėžių laimingų darbo kolektyvų. Viskas gerai – Albinas juk ir toliau su Jumis. O ir Kirkilas ar AMB – duos Dievas – gegužės 1-ąją pamojuos iš Muzikos akademijos balkono.

Bernardinai.lt

Vanda Zaborskaitė

Lietuvos visuomenė pritvinkusi negatyvių emocijų : neapykantos, pavydo , agresijos. Apie tai šnekama įvairiuose kontekstuose. Dabar gal dažniausiai, aptariant situaciją Lietuvos keliuose. Ieškant išeities aptariamos įvairiausių sankcijų galimybės, galvojama apie įstatymų tobulinimą , bet galutinė išvada paprastai būna viena :situacija nepagerės, jeigu neišaugs bendra  žmonių kultūra ,kurios neišmokysi vairuotojų rengimo kursuose nei per tris mėnesius, nei per trejus metus , nes tam reikia žmogaus ugdymo nuo lopšio , nuo šeimos ,nuo mokyklos suolo. Tam , kad žmogus suprastų , kas yra pagarba, geranoriškumas , žmogiškasis orumas ,savo ir kitų gyvybės vertė, jis turi būti mokomas nuo mažumės  – ir ne tik žodžiais , bet ir gerais pavyzdžiais.

   Apie tą patį kalbama ir svarstant opias mokyklų bendruomenių problemas .Kai aptariama kraupi vaikystės situacija  – vaikų tarpusavio patyčios ,savižudybės , depresyvi jų  savijauta – , viso to šaknys įžvelgiamos pagaliau bendroje visuomenės  kultūros būklėje .Tas pats pasakytina ir apie alkoholizmo , visuotinės girtuoklystės galutines priežastis.

   Ta pati kalba, kai svarstomi valstybės, ypač jos valdymo reikalai, rinkimai. Demokratinėje visuomenėje už visa tai krinta didžiausia atsakomybė visuomenei , kuri išsirenka visų pakopų   vadžios institucijas, pradedant seimu ir baigiant savivaldybėmis. Jų  kokybė didžiąja dalimi irgi   priklauso nuo rinkėjų  – jų sąmoningumo , sugebėjimo kritiškai mąstyti, politinio išmanymo , bet ir nuo jų dorovinės kultūros , bendro kultūrinio akiračio ,nuo jų vertybinio apsisprendimo.

   Aišku, kad visuomenės sąmonės būklę lemia šeima, mokykla. O koks vaidmuo tenka žiniasklaidai, visoms jos formoms? Manau , jog tikrai nemažas. Jis labai veikia bendrąjį visuomenės klimatą, deja , ne į gerąją pusę. Kai iš laikraščio skilčių, iš televizijos ekranų arba radijo garsiakalbių sklinda pagieža ,tūžmastis , piktų įtarinėjimų ir nepagrįstomis prielaidomis paremti kaltinimai politikams ir valstybinėms institucijoms , tai paskleidžia visus veikiančią nuodingą  atmosferą. Pavyzdžių atrasti nesunku. Imkime kad ir neseniai pasirodžiusį straipsnį ,,Surogatų valstybė‘‘. Su kokia pagieža ir panieka čia kalbama apie Konstitucinį teismą !Suprantama , autoriui nepatiko vieni ar kiti jo sprendimai , ir jam valia savo požiūrį, kad ir labai kritišką, išsakyti.Bet vadinti jį  ,,teismu vis dar vadinamu šamanų devynetu‘‘ , kuris ,,pats sprendžia, ką jam kerėti‘‘! Arba kalba apie Riomerio,, universitetą‘‘( atseit , tariamą  universitetą) , vadindamas jį ,,surogatiniu’’. Kodėl ir kokiu pagrindu šitaip šnekama apie visuomenėje gerą vardą turinčią aukštąją mokyklą?

   Aiškioje dešinėje stovinčiam žurnalistui  dabar jau nebeįtinka ir TS ,kam ji vienaip ar kitaip palaiko mažumos vyriausybę .Jis nepripažįsta , kad to reikalauja valstybės politinė situacija , matydamas čia tik gudriai rezgamų ,,viešųjų ryšių problemą‘‘.

   Bet gražiausiai jo mąstymo būdas atsiveria ,kai jis bando aiškinti , kodėl NSGK pirmininkas, iki šiol taip aršiai reikalavęs VSD pavaduotojų galvų ir vienuolikos ar dvylikos slaptųjų pažymų , staiga leidosi įtikinamas naujojo VSD pirmininko ir savo kategoriškų reikalavimų atsisakė .Mes to nežinome , bet tikėtina , kad paties seimo patvirtintas P.Malakauskas rado argumentų , leidusių jais patikėti ir Alg. Matulevičiui ,kuris valstybės labui ir daugumos piliečių pasitenkinimui nutarė baigti skandalą ir ramiai tvarkyti ir reformuoti VSD. Tačiau ne !Žurnalistas rezga prielaidų grandinę .Esą po pokalbio su VSD vadovu   pasirodę  , jog parlamentarams svarbesnė negu jų matoma VSD ateitis esanti  ,,sprendyklos’’ nuomonė. O toji ,,sprendykla’’, kaip pranešusi žiniasklaida ,  galbūt egzistuojanti premjero žento pirtyje. ,,Jei nemeluoja minėtos publikacijos autorius’’,saugumo vadas  prieš paskyrimą ten buvęs instruktuotas , jog reiktų ,,primiršti skandalą’’. Naujasis saugumo vadas nesąs ,,toks beviltiškas klounas’’ ,kaip buvusysis , ir mažiau erzinsiąs žmones ,  o taip pirtyje tikriausiai   ir buvę planuota.O jeigu tas naujasis ir sugalvotų performuoti saugumo  tarnybą  iš naujo , kaip to norėtų žurnalistas ir jo vienminčiai Seime ,tai  šitai tebūtų puikios iniciatyvos pakaitalas , nes reformas darytų ,,tie patys.Iš demokratines institucijas pakeitusios ,,sprendyklos’’. Su tokia argumentacija ,,ant smėlio pamatų’’ žurnalistas  suabejoja viskuo – ir  Konstituciniu Teismu , ir Seimu , ir jo patvirtintu  ir Prezidento paskirtu VSD vadovu, ir premjeru.Žiūrėkit – Lietuvoje pasitikėti niekuo negalima !

   Ko tada benorėti iš keliuose siautėjančių chuliganų ,iš savižudžių ir alkoholikų , iš tūkstančių Lietuvą paliekančių emigrantų? Juk čia tik savanaudžių, apgavikų ir aferistų kraštas .

   Deja , tik šitoks yra poveikis neatsakingų rašinėjimų ir šnekų , iš kurių sklinda pagieža ir agresyvumas.

Bernardinai.lt

Kova dėl „Lietuvos“ kino teatro vėl sukėlė platesnės prasmės diskusijas apie nostalgiją sovietmečiui ir tos epochos kultūriniam paveldui.

Pirmiausia – dėl „Lietuvos“. Tik tas, kas nenori įsiklausyti į kalbančiųjų žodžius, gali nesuprasti, kad čia kovojama ne dėl sovietmečio  statinio, kuris, be abejo, turi ir savo architektūrinę vertę, bet dėl visuomenės teisės į viešąją kultūrinę erdvę. Pasirašiusieji sakosi norį pasijausti „laisvos valstybės laisvi piliečiai“, o ne beverčiai „runkeliai“(Aloyzas Sakalas).Visuomenė čia parodė daug iniciatyvos ir išradingumo, daug išmonės, kuri išjudino šiaip inertiškus žmones reikšti savo pažiūras ir ginti iš tikrųjų visuomeninį interesą, o ne privačias atskirų asmenų teises. Jau vien tuo ši akcija svarbi, nes  liudija, kad randasi laisvos ir iniciatyvios pilietinės visuomenės pradai. Aš neturiu pasakyti apie tai  ką nors labiau įtikinamo, negu  yra pasakęs Andrius Navickas savo straipsnyje.

Bet tenka, matyt, dar kartą sugrįžti prie sovietinio paveldo, nors yra labai keista, jog reikia tai daryti, praslinkus septyniolikai metų po Nepriklausomybės atkūrimo. Tiesa, tas paveldas yra labai įvairus ir raizgus: svarbiausia, kas mums trukdo ir į ką esame giliai įsipainioję, tai visuomenės mentalitetas, įpročiai, vertybių chaosas. Bet kalbėti apie tai šioje vietoje būtų per plati tema. Tikslingiau būtų apsiriboti tuo, apie ką kalba Tomas Čyvas straipsnyje „Lietuva kabutėse“.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jo straipsnio tema labai siaura, bet iš tikrųjų jis paliečia esminį klausimą. Jis kalba apie du skulptūrinius atvaizdus( kažkodėl jis juos vadina „memorialais“) sostinės centre – Petro Cvirkos ir Salomėjos Nėries. Visiškai nesupratęs dėl ko ir už ką piketuoja „Lietuvos“ kino gynėjai, jis nusistebi, kodėl jiems per septyniolika Nepriklausomybės metų neužkliuvo šie du „liaudies  seimo deputatai“. Jo minties eiga yra tiek primityvi, kad net nepatogu diskutuoti. Bet kadangi  straipsnis paskelbtas viešai, jo palikti be reakcijos negalima ir tenka aiškinti dalykus, kurie turbūt  didžiajai visuomenės daliai yra akivaizdūs.

Abu skulptūriniai atvaizdai yra labai skirtingi. Salomėjos Nėries lyrinių nuotaikų  beveik kamerinės galvutės autorius – V.Vildžiūnas, kurio sovietine orientacija niekaip neapkaltinsi: jis  irgi sovietmečiu yra sukūręs  puikų paminklą Čiurlioniui Druskininkuose, o Vilniuje prie katedros tebestovi jo „Baladė“, pastatyta ten beveik konspiratyviai, pasipriešinant anuomet kūriniu nepatenkintai miesto valdžiai. Jo S. Nėries svajingai palenkta galva su vėjuje plazdančiais plaukais  neturi net užuominos į kokį nors  oficialų vaidmenį ir yra puiki poetės lyrinės prigimties išraiška. Ji jautriai įsikomponuoja  tarp šv.Kotrynos bažnyčios ir poetės vardo gimnazijos  ir jokiam normaliam žmogui neateis mintis jos kaip nors susieti su vadinamuoju liaudies seimu.

Kitokia yra Juozo Mikėno sukurta Petro Cvirkos skulptūra. Ji  monumentali ir savo matmenimis bei išraiška iš tikrųjų  neatitinka to svorio ir vaidmens, kurį Cvirka vaidina lietuvių literatūroje – jis čia nėra tokia dominuojanti figūra, kaip galėtume įsivaizduoti, žiūrėdami į Mikėno kūrinį. Bet vis dėlto  jis nėra pavaizduotas ir kaip sovietinės valstybės veikėjas. Ta proga turėtume prisiminti kad J.Mikėno kūrinys yra ir puikioji Moteris su kregždėmis, kuri puošia Neries krantinę šalia  baigiamos rekonstruoti Dailės galerijos. Turbūt jos nesiūlytų nė Tomas Čyvas išgabenti į Grūto  parką, nors ji sukurta irgi sovietmečiu? Beje, kaip gaila, kad jo mentaliteto žmonės  Nepriklausomybės pradžioje nugriovė Kryžkalnio Lietuvaitę, bet juos nors galima pateisinti istorinio  virsmo situacija, kuri  kai kam buvo užtemdžiusi akis.

Kai kas galėtų paklausti: o jeigu talentingi skulptoriai būtų sukūrę Sniečkaus arba Paleckio paminklus – ar juos  irgi turėtume palikti savo aikštėse ir gatvėse? Tikrai ne. Jų vieta būtų Grūto parke, lygiai kaip visų leninų ir stalinų. Yra dalykų, kurie negali būti matuojami vien estetiniais kriterijais, nes juose  į pirmąjį planą iškyla meno kūrinyje glūdinti  politinė, visuomeninė prasmė. Sniečkus, Paleckis – tai grynai politinės figūros. Atveždami „Stalino saulę“, jie puikiai suprato, ką darantys, į kokios sistemos vergovę atiduodantys Lietuvą. Jų rankos ir sąžinė suteptos tūkstančių nekaltų žmonių krauju.

Kitaip Cvirka ar Salomėja Nėris. Jau nekalbant apie tai, kad jie visų pirma buvo ne politikai, o menininkai, į politiką jie pateko paveikti gudrios sovietinės propagandos, ne visai suvokdami savo poelgių pasekmes. Aišku, ir jie „parvežė Stalino saulę“, bet jų rankos nėra kruvinos, o  jų gyvenimo pagrindinis turinys – nepraeinančios vertės įnašas į lietuvių literatūrą.

Tad niekaip neįmanoma pateisinti tos bukos barbarybės, kuri veržte veržiasi iš Tomo Čyvo samprotavimų. Tekalba už save nedidelė jo straipsnio citata: ,,Dabar jau  sunku tikėtis, kad šių garbių personų (t.y.Cvirkos ir Salomėjos Nėries) atvaizdai bus pergabenti į sau deramą kompaniją Grūto parke, nes iškreiptą supratimą apie teisę, istoriją, paveldą ir sveiką protą demonstruojantys autorinių teisių sargai reikalauja sąžinę praradusiems panašių „vertybių“  kūrėjams mokėti rentas. Šia proga, matyt, reiktų pasiūlyti autorinį atlyginimą mokėti  KGB kankinimo rūsių projektuotojams ir  tobulintojams, nes ten irgi pasitaiko ekskursijų‘‘.

Palikime nuošaly autorinių honorarų klausimą, kuris irgi nelabai derinasi su sveiku protu. Bet jį atmetę,  turėsime T .Čyvo išvestą paralelę: V.Vildžiūno bei J.Mikėno skulptūros tiek pat vertos, kiek ir KGB kankinimo kamerų „architektūra“.

Bernardinai.lt