Tomas Čyvas

Tomas Čyvas.

Vargšas mūsų valstybės vadovas negali perskaityti Seimui eilinio metinio pranešimo. Šį kartą jis net nurodė tikrąją to priežastį – situacija susijusi su VSD. Tik nedetalizavo. O detalės aiškios. Paprastai šalies vadovas turėtų papasakoti ir apie nacionalines grėsmes bei jų prevenciją. Kaip dabar tai padaryti, jei jo ir Seimo „nei paleistas, nei pakartas“ institucijos šefas išvaikė tų grėsmių atradėjus bei rodytojus. Gal ką nors papasakotų pats Arvydas Pocius, bet neturi laiko. Daugiausia užsiima politine savigyna bei beviltiškais mėginimais nors kai kam sudaryti įspūdį, jog be jo Bražuolės tilto ir „Lietuvos ryto“ redakcijos sprogdinimai negali būti ištirti. Net Valstybės gynimo taryba virto susirinkimu, šaukiamu tik tam, kad pasiklausytų A. Pociaus postringavimų ir palaikytų už rankos „skriaudžiamą ir šmeižiamą“ žvalgybos bosą.

Gal būtų galima pasiklausti apie tai seno draugo Albino Januškos, bet šis nelabai draugiškai elgiasi. Tai Seimo komitetui pasakoja, kad Valdas Adamkus žinojo, kas toks KGB-istas Jakuninas, tai (Ekscelencijai paneigus) paaiškina, jog parlamentinį tyrimą vykdančioms komisijoms yra įpratęs pasakoti anekdotus apie šalies vadovą. Galėtų pagelbėti gausus Tarptautinių santykių ir politinių mokslų instituto deleguotų patarėjų būrys, bet ir jie mieliau linkę leisti laiką klausydamiesi tik A. Pociaus arba A. Januškos anekdotų.

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto patarimai ir informacija šalies vadovui nepatinka, nors vieną kartą, kaip pats teigė, juos ir „pavartė“. Bet, matyt, neradus spalvotų paveikslėlių ir kelių A. Pociaus pateikiamų komiksų antraščių, kaip „Abromavičius“, „Bražuolė“, „kurmis“ ir pan. – skaitalas pasirodė neįdomus ir varginantis.

Dar yra premjeras ir Seimo pirmininkas. Tačiau ir jie užsiėmę. G. Kirkilui ausyse turbūt netyla tie patys „strategijos pritvinkę“ anekdotai, o V. Muntianas apskritai nežino, kaip išlikti poste arba kam jis jam reikalingas. Vieną dieną A. Pociaus beletristika apie baisų A. Matulevičiaus „KGB-izmą“ jį įtikina, kitą dieną, prislėgtas nepakeliamos parlamento darbo moderatoriaus pareigų naštos, jis šį įtikėjimą pamiršta ir įtiki kažkuo visai kitu, bet to nesureikšmina, nes žino, kad vėl neilgam.

Su kuo gi dar pasitarti V. Adamkui? Rolandas Paksas turėjo bent jau nuosavą žiniuonę ir Jurijų Borisovą arba, kai pasidarydavo visai liūdna, pakildavo į paukščio skrydį, idant galėtų „panoramiškai“ apžvelgti Marijos žemės aktualijas. Dabartiniam šalies vadovui antrojoje kadencijoje daug blogiau.

Taigi, vienišas šalies vadovas liūdnai visus ragina nekelti sumaišties ir būti valstybininkais, o pranešimą jis tikrai perskaitys, kai tik tas VSD skandalas kaip nors baigsis ir į A. Pociaus vietą galbūt ateis tas, kuris galės skirti šalies vadovui (ir ypač jos saugumui) nors kelias laisvas minutes per savaitę. Nors galbūt tai dar galės ir pats A. Pocius. Jis tikrai galėtų. Tam tereikia kelių smulkmenų: a) kad būtų paskelbta, jog jis atskaitingas tik pats sau; b) kad prakeikti žurnalistai (išskyrus B. Vyšniauskaitę ir dar kelis) išskristų pas A. Januškos matomus žalius žmogeliukus; c) kad „kurmiai“ tylėtų įsirausę po žeme arba nukristų nuo palangių; d) kad A. Matulevičių pakeistų kas nors oficialiai stažavęsis „draugiškos“ šalies žvalgybos rezerve ir nebereikėtų gaišti laiko rašant politinius-fantastinius trilerius, kurie niekaip netampa bestseleriais.

Toks scenarijus tiktų ir A. Pociui, ir net šalies vadovui. Pastarajam dabar jau atrodo tiktų ir kokie nors kiti – kad tik baigtųsi ta siaubinga vienatvė.

Ar ne laikas skelbti konkursą? Priešlaikiniai Seimo rinkimai, kaip jo forma, visiškai tiktų. Tik nėra kam jų pareikalauti, nes netgi konservatorių partija savo „grėsmingų ultimatumų“  socdemams terminus nukelia vis tolyn (visai kaip A. Pocius – informacijos pateikimo laiką). O išvaduoti Tėvynės sąjungą nuo šių rūpesčių atrodo nusiteikę patys socialdemokratai. Kas jau kas, o jie moka iš „prorusiškų marginalų“ daryti „valstybininkus“. Pastarieji irgi pasirengę. Tik vargu ar atgimstanti Darbo partijos ir LSDP koalicija turės daugiau laiko Prezidentui ir tam nelemtam valstybės saugumui.

Bernardinai.lt

Tomas Čyvas

Naujuosius metus Lietuvos vadovai pradėjo su senomis problemomis ir jas lydinčiomis melodijomis. Prezidentas pats prisipažįsta mėginantis susapnuoti naują VSD vadovą, Gediminas Kirkilas maldauja, kad šis niekam nebūtų politiškai įsipareigojęs, o KGB rezervistas su kompanija toliau sau laikinai vadovauja iš esmės neribotą laiką. Kas kad nebėra parlamento pritarimo? Koks kieno reikalas?

Premjero primygtinai kartojamas užkeikimas kelia tam tikrą nuostabą. VSD vadovas įsipareigoja po slaptumo uždanga vykdyti tą patį, ką viešai turi vykdyti politinės institucijos – parlamentas ir Prezidentas – saugoti šalies konstitucinę santvarką ir jos interesus. Kad ir kas jis būtų, jis bus įsipareigojęs Seimui ir šalies vadovui tinkamai tai daryti. Jei seksis ne kaip – praras minėtų politinių institucijų pasitikėjimą, kaip ir nutiko Arvydui Pociui. Paradoksas, bet raginimai „išvaduoti“ minimas pareigas einantį asmenį nuo šios politinės atsakomybės, kaip ir bandymas elementarią parlamentinę priežiūrą vaizduoti „kišimusi į saugumo veiklą“ būtent ir kelia realią grėsmę valstybės demokratinei santvarkai. Bent jau tikrai rimtesnę nei „kurmių“ teisėtas liudijimas Seimo komitetui. Nuo politinės kontrolės nepriklausomo ginkluotos šnipų kontoros vado įsigalėjimas juolab kelia didesnį pavojų negu seimūnų domėjimasis pareigūnų kritimo pro langą aplinkybėmis. Tai būtų šiek tiek didesnė bėda negu neišsaugojimas didelės „valstybės paslapties“, jog kai kurie Lietuvos politikai naudojasi GAZPROM ir jų vietininkų pinigais.

„Politikų nesikišimo“ priesakas lyg tyčia primetamas kaip pagrindinis ir lemtingas kriterijus, tarsi žvalgybos darbo kokybės ženklas. Sunku pasakyti, ko čia daugiau – iš sovietinių laikų paveldėto supratimo, nežinojimo, kaip demokratinėse šalyse yra iš tikrųjų ar tiesiog noro pūsti miglą akis. Taip – KGB tikrai niekad nebuvo politiškai kontroliuojamas. Veikiau jau pats buvo ir tebėra politikos subjektas ir net dominuojantis. Tuo tarpu dešimčių JAV Centrinės žvalgybos veiklos ir net konkrečių operacijų  parlamentinio tyrimo medžiagą internete rasti gali ir premjeras, ir Prezidento patarėjai, ir užsikirtusią melagingą plokštelę sukantys apžvalgininkai.

Norėdamas vykdyti savo pareigas tinkamai, šalies žvalgų vadas neišvengiamai turės jausti ir suprasti šalies politinį gyvenimą, jo peripetijas, tendencijas, tarptautinį kontekstą ir mokėti prognozuoti padarinius. Priešingu atveju, tai bus tik dar vienas Policijos departamentas arba dar vienas STT – tik su kito dizaino uniformomis ir pažymėjimais. Jei VSD boso politinių procesų supratimą būtų siekiama kokybiškai prilyginti tam, kuris reikalingas Kelių policijos komisarui ar Radijo dažnių tarnybos viršininkui, institucija išvis rizikuotų pavirsti už instrukcijų tomų besislapstančių veltėdžių armija. Jau dabar dėl pastaraisiais metais vykdomų „reformų“ departamento pareigūnas, parnešęs kontorai kokios nors informacijos, turi palydėti ją skirtingais duomenimis – penkiais ar septyniais lydimaisiais raštais. Žodžiu – pats kaltas, kad prasidėjo. Pridėkim prie to Seimo komitetą pasiekusius signalus, kad vadovybė ar jai artimi valdininkų sluoksniai net ir tokiomis aplinkybėmis surinktą medžiagą pasilieka savo žinioje iki geresnių laikų. Pareigūnas, kuris yra kompetentingas ir nelinkęs tiesiog laukti pensijos nepažeisdamas reglamentų, yra tiesiog stumiamas būti „kurmiu“ (gerai, jei ne pro langą). Būtent ta situacija, o ne vadovo politinės pažiūros ir veja juos pas politikus ir žurnalistus.

Dar keisčiau ir liūdniau yra tai, kad Seimo NSGK atlikto tyrimo išvadas kaip „paviršutiniškas“ kritikavę premjeras ir Prezidentas anaiptol neliepsnoja noru inicijuoti struktūrinių šalies žvalgybos reformų. Valstybės vadovo net nedomina, kas toje žvalgyboje dedasi. Tai jis pademonstravo prieš porą mėnesių atsisakęs priimti parlamentinio komiteto narius, tai įrodė ir dabar, kai neva labai jam rūpėjusią medžiagą grąžino Seimui net neskaitęs. Kas čia nuostabaus, kad tinkamus kandidatus belieka tik susapnuoti. Esant tokiai padėčiai tikrai iškyla pavojus, jog vadovo pakeitimas, kaip perspėjo (o gal grasino?) KGB rezervisto užtarėjai, nieko nepakeis. Šiaip ar taip – tikrosios grėsmės visai ne tos, kad būsimajam VSD vadovui labiau patiks Kubilius negu Kirkilas ar atvirkščiai. Pavojingiausia yra sudaryti sąlygas tvarkytis neprižiūrimam ir po depolitizacijos iškaba eliminuoti iš šios įstaigos patį pilietiškumą. Nesant parlamentinės kontrolės, ją neišvengiamai pakeičia užkulisinių valdininkų ir rėmėjų globa. Pilietiškumo deficitą sėkmingai „kompensuoja“ merkantiliniai interesai ir politiškai sterilus, su instrukcijomis visada sutariantis mokėjimas prisitaikyti bei neišsišokti. Tik štai valstybei ir visuomenei tai nebūtinai būna labai naudinga.

Čia tarsi būtų galima laukti tolesnės iniciatyvos iš Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto, tačiau dabartinė – „laikinai nepajudinama“ VSD vadovybė dėl nerimtos Prezidento pozicijos gali toliau nekalta veido išraiška rašyti komitetui laiškus bei pamfletus su I. Kanto citatomis ar be jų.

Bernardinai.lt

Tomas Čyvas

„Ką veikia rusų kariuomenė Amerikoje?“, „…tegul vyriausybė mums pasiaiškina“, „tegul rusų kareiviai nešdinasi“, – tokiais ir panašiais šūkiais pratrūko kai kurie geografijoje pasiklydę amerikiečiai, kai žiniasklaidoje nugirdo apie rusų karines bazes šalyje, kuri angliškai vadinasi „Georgia“ – Gruzijoje. Mat taip vadinasi ir viena iš Amerikos valstijų. Šią žinią kaip linksmą pokštą perskaitė įvairiuose pasaulio kampeliuose, taip pat ir Lietuvoje. Visi pasijuokėme, nes tikrai smagu. Tai išties gera proga pasišaipyti iš nemokančiųjų politinės geografijos bei atsilikusių nuo tarptautinės politikos realijų Amerikos „runkelių“. Tik būtų neprošal pastebėti, jog žinių stoka ir apolitiškumas tokio štai eilinio amerikiečio sąmonėje ir šiuo atveju keistai sutarė su pilietiškumu ir patriotinės pareigos jausmais, taip pat ir į pačią visuomenės pasąmonę įsmigusia tradicija reikalauti valdžios atsakomybės.

Amerikietis intelektualas ar fermeris, verslininkas ar vairuotojas šalyje, kuri niekada nebuvo Rusijos okupuota, nepatyrė kokių nors NKVD represijų, žudynių, trėmimų ir buožinimų, suvokia, kad Jo Amerikoje negali būti jokių Rusijos pajėgų. Jis taip pat žino, kad leidusią tam įvykti valdžią reiktų „pakelti ant šakių“, jei ji nepasiaiškins tinkamai.

Tokia jau ta Amerika. Juokinga, labai įvairi ir nemokanti geografijos, vadovaujama nelabai intelektualaus ir visai nebepopuliaraus prezidento, giliai įklimpusi kruvinoje Irako košėje, bet vis vien varanti į marazmatinę isteriją  viso pasaulio raudonuosius, ruduosius, kamikadzes ir jų dvasinius tėvus arba bent jau sukelianti kiek impotentišką pavydą kai kuriose senstelėjusios Vakarų Europos sostinėse.

Apie JAV bręstantį žlugimą prirašyta kalnai propagandinių pamfletų ir mokslinių darbų. To žlugimo nekantraudami laukia tokie iškilūs personažai, kaip Chavesas, Kim Jong Ilas, Achmadinedžadas, Lukašenka, o ir Rusijos caras būtų visai nieko prieš. Tik ji nežlunga, ir galbūt viena iš to priežasčių – patriotizmo bei pilietiškumo užtaisas, leidžiantis galiausiai susitvarkyti su valdžią demokratijose kartais neišvengiamai pasiekiančiais ir darančiais įtaką niekšais bei idiotais, kurių atrastume kiekvienoje šalyje.

Atsigręžkime į Lietuvos realijas. Čia ne tik kad ūkininkui, pigaus aludario nuolatiniam klientui, turgaus prekeiviui ar vargstančiam pensininkui ima ir užsinori balsuoti už Viktorą Uspaskichą „todėl, kad Vytautas Landsbergis sugriovė kolūkius“. Čia solidūs dėdės su brangiais kaklaraiščiais, moksliniais ir politiniais bei valstybiniais titulais, diplomais klaidžioja arba apsimeta pasiklydę ten, kur, cituojant klasiką, „kelios pušelės apykreivės likę“. Niekaip nepavyksta ponams išspręsti „lygties“, kurioje nėra jokių nežinomųjų, o tik vienas – valstybės žvalgybą neaiškių intrigų lizdu pavertęs, meluojantis KGB rezervistas ir jo kompanija. Būtų galbūt jau pavykę, jei save ir vienas kitą išdidžiu valstybininko titulu krikštijantys mokslinčiai nebūtų priversti aritmetinio veiksmo 2×2 spręsti pasitelkiant integralus, o liaudiškai sakant – „mušti kvailį“.

Ar jie tikrai per daug mokėsi politinės geografijos ir aukštosios matematikos, kad bus pasimiršusi ir praleista vargšė daugybos lentelė? Nesinori tuo tikėti, nes jų diplomai turbūt tikresni už V. Uspaskicho faksimiles. Deja, jie dabar jau priversti taip elgtis, nes jų politinės argumentacijos logika stumia juos vis giliau į melo ir demagogijos labirinto centrą, o ne išėjimo link.

Kartais tai šen tai ten iš save valstybininkais vadinančių kalbėtojų lūpų išsprūsta mintis, kad jiems pavydime, todėl nepelnytai puolame. Įdomu, ko būtent reiktų pavydėti? Patirties, kaip tapti KGB rezervistu ir būti elegantiškai įkištu į pareigas, kurioms tinki ne labiau negu cukrus karbonadui ir paskui kankintis mėginant prisiminti, ką vakar melavai bei rišliai pabaigti naują melą? Dar svarbu pavydėti nemigo naktų svarstant, kaip čia teisėtai „išreorganizuoti“ asmeniškai nelojalius savo vadovaujamo departamento pareigūnus ir kad jie, gink Dieve, neliudytų Seimo komitetui. O gal reikia labiau pavydėti tam, kuris negali viešai pasistatyti pirties ir vanotis ten, kaip ir su kuo tinkamas be baimės būti pastebėtas?

Tikriausiai turi labai suimti pavydas, kai užsienio reikalų ministras, VSD šefas, pilietis Januška ir Prezidentūros valstybininkas V. Baliukonis pasikuždėti apie valstybės strategijas į sostinės Pilies g. barą renkasi ir išeina po vieną, kad nebūtų nužiūrėti blogos akies? Tada reikia pavydėti ir visiems nusikalstamų gaujų nariams bei pogrindininkams revoliucionieriams. Nepavydėtina ir tai, kad, atrodo, ponai nieko geresnio per tą slaptą vakarienę nesugalvojo, kaip eilinę viešųjų ryšių akciją – skubiai išsiųsti (ir garsiai tautai pasigirti) dar vieną neįvardytą Rusijos diplomatą šnipą, kuris labai jau laiku įkliuvo savo kolegai iš rezervo. Čia galima nepavydint pasufleruoti ponams „šnipgaudžiams“, kad su paskelbta formuluote turbūt būtų galima (ir dar kur kas efektingiau atrodytų) išsiųsti kokius du trečdalius Rusijos ambasados personalo.

Dar sunkiau pavydėti valstybininkų propagandininkams. Labai sunku išprakaituoti logišką apologetiką KGB rezervistui, kai ginti jį kažkodėl reikia nuo tos pačios – tik pavadinimą pakeitusios tarnybos kėslų. Jei yra šiek tiek padorumo likučių, tai turėtų būti sunku naudoti iki šiol patiems nė kiek nerūpėjusią velionio Juro Abromavičiaus pavardę tiktai siekiant nutildyti keliamus klausimus ir kritiką, neviešinant to, ką prokurorai ištyrė, o tik mėginant paskleisti kuo daugiau dvoko. Pagrindiniam šalies dienraščiui tokioje situacijoje vis sunkiau sekasi išleisti numerį, kuris būtų nors kiek įdomesnis už meksikietišką muilo operą ar aludės politikavimo dienoraštį. Labai sunkus darbas laukia ir politologo, mėginančio paaiškinti visuomenei, kad šalies politika Rusijos atžvilgiu, kurią jis moksliškai pliekė prieš kelis mėnesius, įrodo atsistatydinusio jos konstruktoriaus tobulumą.

Taip plūktis tikrai per sunku ir turėtų būti sunku atsipalaiduoti. Matyt, kad taip nenutiktų, valstybę ant savo titaniškų pečių laikantys, pervargę valstybininkai kartais pasitelkia pagalbininkų – valstybininkų „puse etato“ – iš Krekenavos, „Dujotekanos“ ar dar kokios garbingos verslo institucijos, o kartais neetatiniais kviečiami ir suvirintojai. Tačiau tik laikinai – kol pastarieji, ne taip persidirbę ir būdami geresnės formos, nepanūsta patys daryti didesnės karjeros, negu numatyta neoficialiam kontrakte. Tada jie vienu gracingu judesiu nuspiriami į paraštę ir padaromi kalčiausiais dėl visų bėdų.

Tie Marijos žemės ainiai, kurie nepatepti į valstybininkus, nesutinka dirbti „puse etato“, vis mažiau ir rečiau drįsta šią nepakeliamą naštą užsikrauti. Visai kitaip negu nemokyti amerikonų „runkeliai“, jie vis rečiau bedrįsta ko nors klausti. Tie, kurie drįsta, yra labai moksliškai ir solidžiai „išdurninami“ ir niekinamai išvadinami didžiai negarbingai nūnai skambančiu patrioto vardu. Dar leidžiant suprasti, kad patriotas – tai beveik teroristas ir griovėjas. Na taip. Kolūkius juk sugriovė? Ar ne? O ką – rasit bent vieną? Teorema įrodyta! Jei ne valstybininkai – būtų išvis riesta. Sužinom, kad jie ir nepriklausomybę iškovojo, ir į Europą integravo, ir šiaip saugojo, kad neužpūstų šiaurūs vėjai. Belieka vienas klausimas – ar greičiau žlugs vargšė Amerika, kuriai taip blogai su geografija, bet kur paskutinis beraštis žino, jog Rusijos karių ten nereikia, ir drįsta net ir neteisinga proga tai pasakyti savo valdžiai ar pervargusių nepakeičiamų valstybininkų talentingai vairuojamas į šviesią ateitį (be patriotų ir nereikalingų klausimų) politini
s stebuklas – Lietuvos Respublika. Juk jau turime savo politiniame folklore tylių valstybingumo pakasynų tradiciją su prezidentais – forsuojančiais upeliukus, valstybininkais – įžvalgiai ir talentingai prisitaikančiais prie „naujų sąlygų“ ir gan abejingai reaguojančiais, nereikalingų klausimų neužduoti įpratusiais „runkeliais“.

Bernardinai.lt

Tomas Čyvas.

Pastaruoju metu, bemaž per kiekvienas poilsio dienas, mūsų valstybininkai darbuojasi išsijuosę. Darbo savaitę ar jos likusią (po Vėlinių) pusę pasitinkanti tauta retokai nėra nudžiuginama kokiu nors nauju politiniu šedevru. Kreipimasis į Konstitucinį Teismą, kad šis apsaugotų VSD vadovybę nuo parlamentinės kontrolės, saulės nelabai bijančių „kurmių“ sumedžiojimas, o dabar štai ir autorystės neberandąs projektas, kuriuo Seime ketinta pasmerkti Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vykdomą VSD veiklos tyrimą. Pavydėtinas darbštumas. Kažkada jau rašiau, kad tai labai pervargę, bet, reikia pripažinti, valingi vaikinai.

Minėtame tekste komitetui sukraunami visi departamento vadovybei teisėtai priklausantys laurai – pasirodo, tai nevidonai tyrėjai bus begriauną VSD ir dezorganizavę jo darbą, taip pat – pakvimpa kriminalu – perėmę jo valdymą. Ten bemaž nieko negirdėto ir įdomaus: buvo sau toks visai nieko departamentas, dirbo kaip iš gaidų, darnus ir draugiškas kolektyvas saugojo valstybę nuo mašinų ūžimo, kol neatėjo Seimo komitetas ir visko nesugriovė.

Šio rezultatyvaus triūso atvejis įdomus tuo, kad niekas neskuba juo pasigirti. Seimo kanceliarijoje neregistruotas, frakcijų vadams tikrai ar tariamai nematytas dokumentas nėra ir niekieno pasirašytas.

Be reikalo. Tai būtų gera proga ponams valstybininkams atlikti netiesioginę išpažintį ir palengvinti Arvydo Pociaus dalią. Pasirašę tekstą asmenys tiesiog patvirtintų, kad VSD vadovo nuslėptose pažymose esančios informacijos paviešinimas yra labai nepageidautinas būtent jiems. Piliečiams viskas taptų dar šiek tiek aiškiau, o ponas A. Pocius ir jo kompanija galėtų taip ir nebesinerti iš kailio, saugodami šias paslaptis. Juk ši priedermė juos taip akivaizdžiai slegia.

Kad ir kur šis projektas būtų surašytas – VSD direktoriaus štabe, atnaujintose Prezidentūros pagalbinėse patalpose, Naujosios sąjungos ar Liberalų sąjūdžio frakcijoje, TSPMI strategų kabinetuose ar vienoje Varėnos rajono pirtyje – jis ir vėl per anksti išlindo viešumon. Daug anksčiau, nei buvo planuota. Vietoje netikėto agresyvaus demaršo iškart teišvydome neryžtingus kelių seimūnų pasvarstymus apie viską ir nieką bei rodymą pirštu vienas į kitą.

Nenoras prisiimti atsakomybę yra toks paplitęs, kad daugybė tikrai svarbių visai valstybei laimėjimų dar laukia nesulaukia savo laureatų.

Pasigirti savo lemiama įtaka ir sūriu prakaitu iškovojant mums nepriklausomybę (mūsų suįžūlėję biurokratai jau drįsta teigti ir taip), integruojant mus į NATO ir ES, auginant BVP, saugant nuo imperialistinių kitų šalių užmačių – norinčiųjų begalės. Tik nė vienas iš tų įtakingų ir daug lemiančių ponų nelinkęs sieti savęs su tokiais skaičiais, kaip bemaž pusė milijono emigravusiųjų (į ten, kur gal kiek mažiau tokių „valstybės ramsčių“, ir jų energinga veikla ne tiek juntama), didžiausias ES savižudybių rodiklis. Nelabai kas skuba pasakyti, jog patys išsiugdė protestuoti ir keršyti linkusį rinkėją, kurio dabar paniškai bijo. Tai ponai bus padarę „valstybės intereso vardan“, manipuliuodami demokratinėmis procedūromis bei institucijomis ir jas nuvertindami. Tik taip ir įmanoma paaiškinti tokių – greičiau pogrindinių, o ne parlamentinių – tekstų atsiradimą bei baimę pirmam prisiimti autorystę. Paskui – bandoj – būtų jau drąsiau. Vargu ar tiesmukas prisipažinimas, kad būtent tam, o ne kitam politikui labiausiai skauda galvą dėl tų „paslapčių“, labai šokiruotų ir išgąsdintų ar įskaudintų didesnę tautos dalį. Pernelyg daug prie ko ji jau priprato.

Šie „valstybiško mąstymo“ dangoraižiai patys jau kupini fobijų ir nebeatskiria keliasluoksnių įvaizdžių nuo tikrosios savo asmenybės likučių. Vargu ar net besugebėtų tiksliai įvardyti, ko labiau bijo, – tiesos politinių ir juridinių padarinių ar paties jos sakymo proceso. Turbūt todėl laurai ir lieka be šeimininkų, o tekstai – be autorių.

Bernardinai.lt

Tomas Čyvas

Po visų metų pabaigos ir pradžios linksmybių vėl minėsime Sausio 13-ąją. Ne jubiliejus, tad tokios didelės pompastikos nebus, tačiau prisiminti ir pagalvoti artėjant šiai datai visada yra apie ką. Kai kurie šiandien matomi procesai vyko jau ir tada, daugelis ne pačių maloniausių tendencijų išliko. Sausio 13-osios medalininkai vienu metu dauginosi itin sparčiai. Tikrus tų įvykių dalyvius neretai ima tai juokas, tai apmaudas matant, kiek jų buvo per keliolika metų „prigaminta“. Kai kurie dalykai nesikeičia. Tada, kaip ir dabar, buvo nemažas skaičius norinčiųjų už nepriklausomybę ir demokratiją verčiau pakovoti laikant kišenėje suraitytą trijų pirštų kombinaciją. Vėliau Petras patvirtino, kad Joną irgi matė autobuse, važiavusiame TV bokšto link, ir transporto lengvatos statusas ar dar kokia nors pašalpa atsidūrė kišenėje. Nesvarbu, kad jos nešiotojo sąjūdininku ir patriotu niekad nelaikė nei draugai, nei kaimynai, o tai, jog yra pragmatikas, matė visi. Netrūko, kaip vėliau paaiškėjo, ir dėl visa ko įsirašiusių į KGB rezervą arba entuziastingai keikusių „buržuazinius nacionalistus“ bei „Vakarų imperialistų pakalikus“. Vėliau tokiems personažams tai nėmaž nesukliudė tapti NATO šalies žvalgybos šefu ir jo pavaduotoju.

Tie, kas Sąjūdžio gadynėje dar nebuvo spėję įsitvirtinti nomenklatūroje, bet apie tai svajojo, greitai suprato, kad geriausios tam vietos tose institucijose, kurių Lietuva iš sovietų nepaveldėjo, kaip pvz., URM. Komjaunimo įdirbis nenuėjo veltui – tereikėjo komjaunuolišką retoriką pakeisti demokratine ir pasitobulinti anglų kalbos žinias. Jauni ir perspektyvūs berniukai bei mergaitės per keliolika metų tapo šiuo tuo daugiau, nei anksčiau buvo komjaunimas.

Gedimino Kirkilo gestas įdarbinant Albiną Janušką ir Socialdemokratų partijos tarsi savižudiška parama Arvydui Pociui žymi įtvirtintą senosios bei naujosios nomenklatūros sąjungą bei pastarosios galios pripažinimą. Ūkinės ir finansinės sritys daugiau ar mažiau liko senosios gvardijos monopolija, o tarptautiniai ryšiai, valstybės saugumas jiems visuomet buvo nepažįstamos ir kiek bauginamos sritys. Jas tvirtai įvaldė „naujieji“, savo statusą ir bendrybę įtvirtinantys „valstybininko“ sąvoka. Veikėjai, vienas kitą sugebantys iš nevykusių provincijos prokurorų ir URM klerkų paversti VSD direktoriais bei pavaduotojais, nepalankiuosius teisėtai „išreorganizuoti“ į kokius nors Seimo narius ar kažkokį ten prezidentą, žiūri, geriausiu atveju, ironiškai (jei, žinoma, jis nėra „saviškis“). Tokios sritys kaip politologija ir demokratinė žiniasklaida atrodo gan panašiai – cituodami save ir vienas kitą, minėti personažai net didžiausią absurdą sugeba pristatyti kaip dėsnį, paversti jį įprastu visuomeninio gyvenimo fonu ir išlaikyti kaip „stabilumo valstybėje“ atitikmenį, į kurį niekam nevalia kėsintis.

Vienas „strateguoja“, kitas jį politologiškai sertifikuoja, trečias suteikia tribūną ir pagiria, apgina nuo kritikų. Paskui strategas nepamiršta, kad teisingas yra tik tas politologas, ir tik tas žurnalistas nėra bulvarinis. Taip ratas ir sukasi. Informacijos nutekinimas per „Lietuvos rytą“ yra visuomenės informavimas, o pareigūno liudijimas Seimo komitetui – baisus nusikaltimas. „Lietuvos ryto“ šaltinis yra šaltinis, o tas, kuris drįso, kad ir visiškai legaliai, apeiti neoficialiai įprastą schemą – „kurmis“ ir nusikaltėlis. Jei koks varganas „Laisvas laikraštis“ rašo, kad „V. Pociūną užmušė VSD pareigūnai“ – jis bulvarinis (niekas tuo neabejoja), o jei minėto „valstybininkų“ laikraščio korespondentė, VSD vadovų kabinetuose naktimis praleidžianti po 10 valandų, parašo, kad velionis palangę supainiojo su tualetu – jos bulvariniu išsišokimu nė vienas „valstybininkas“ neapkaltins. Nacionalinio transliuotojo eteryje laidą vedantis Edmundas Jakilaitis, siekdamas pagelbėti A. Pociui, sykį netgi pasiryžo pakeisti savo laidos formatą – atsisakęs prieš savaitę nepalankai pasibaigusio balsavimo ir realių oponuojančių pusių. Vietoj to išvydome neformaliai V. Makauską laidoje pavadavusį stambiausios informacinės agentūros bosą. Žurnalistų sąjungos ir etikos komisijos, atrodo, nieko neįprasto neįžvelgė. Štai ką reiškia valstybininko statusas. Ką gi, belieka šio ar kito „kliento“ labui kada nors vietoj „Panoramos“ pamatyti „Gulbių ežerą“ – prisimenantys sovietinio eterio realybę, žino, ką tai reiškia.

Ar grįš fermeris Džonsas?

Tuo metu, kai Seimas antrą kartą balsavo dėl Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto tyrimo išvadų, prie Seimo būriavosi kokios trys dešimtys žmonių, kuriems buvo aišku, kokio masto dilema yra sprendžiama: parlamentinė demokratija ar apsišaukusiųjų „valstybininkais“ valdoma jos demonstracinė versija. Oras buvo ne koks, ir Piliečių santalkos bei kokio nors „Kito pasirinkimo“ aktyvistai pasirinko kitaip – palaikyti špygą kišenėje arba oriai skendėti „vidinėje rezistencijoje“. Iš žinomesnių Lietuvos politikos personažų prie parlamento pasirodė tik vienas vienintelis Kovo 11-osios akto signataras Romualdas Ozolas. Kas nutiko?

„Jei neklausysite – grįš fermeris Džonsas“. Tokiu sakraliniu ir universaliu bauginimu Dž. Orvelo „Gyvulių ūkyje“ valdantysis kiaulių klanas gąsdino kitus gyvulius, pastačiusius savo socializmą užgrobtoje fermoje. Taip ir pas mus – daugelis net ir labai apsišvietusių žmonių linkę mįslingai save ir kitus pagąsdinti: „O kas, jei grįš lakūnas arba suvirintojas?“ Ši fobija yra tapusi vengimo bet ką keisti ir daryti pamatine prielaida. Girdi, kas jei į KGB rezervisto vietą ateis dar blogesnis – lyg tai būtų neišvengiama duotybė ir koks mistinis prakeikimas.

„Keturios kojos gerai, dvi kojos blogai“, – taip valdančiųjų kiaulių įdarbintas kasdien fermoje bliauna socialistinis avių choras. Tol kol tai atitinka kiaulių ideologinę liniją. „Kriuksėms“ užsinorėjus privilegijų, kurias turėjo minėtas fermeris ir į jį panašūs, avelės keičia bliaunamą dvieilį: „Keturios kojos gerai, dvi kojos geriau“. Štai ir mūsų „valstybininkų“ avelės, per visus turimus žiniasklaidos ruporus rėkusios apie viešumo poreikį, su didžiausiu pasitenkinimu tiražavusios ir citavusios Rolando Pakso, Artūro Zuoko ir kt. pokalbius, su pasimėgavimu rypavusios apie „tapšnotoją“ ir „abonentą“, nūnai pakeitė skanduotę. Keturios kojos tapo vėl blogiau už dvi, o viešumas ar jo stoka jau vėl virto smulkmena prieš didžią valstybės paslaptį – GAZPROM‘o išlaikytinių buhalterinius ir politinius išdykavimus. Geresnio sargo kaip KGB rezervistas tokioms paslaptims nėra. Štai čia tikrai ir su avimis, ir su kiaulėmis būtų galima sutikti. Vienintelis ir pats svarbiausias sunkumas romano pabaigoje yra, anot rašytojo ir mūsų realybės, suvokti: kur čia, tiesą sakant, žmonės, o kur kiaulės? Padėti atsirinkti galėtų mūsų garbieji intelektualai, kurie, nominuojami šviesuoliais, turi daug vardų ir premijų. Deja, per kelis skandalo, susijusio su VSD ir „valstybininkais“ mėnesius, iš jų visų tik vienas kitas teikiasi praverti burną ir pamiklinti plunksną. Labai jau baisus tas fermeris, nesvarbu, kad gali būti jau ir miręs…

Šansas grįžti į demokratiją

Dar viena daug ką kankinanti haliucinacija yra tariama „nevaldomos runkelių revoliucijos“ grėsmė. Taip Algimantas Matulevičius gavo pylos nuo Prezidento patarėjo, kuriam politiko bendravimas su rinkėjais ir rinkėjų dėmesys politikų svarstomai problemai yra baisus košmaras. Girdi, gali kilti neramumų ir susidūrimų tarp dviejų stovyklų. Įsivaizduokite – prieš tai išgerkite bent puslitrį degtinės: minios darbininkų, valstiečių ir inteligentų traukia prie Seimo su transparantais: „Šalin rank
as nuo A. Pociaus“, „Šlovė valstybininkams“, „Grąžinkite mums Albiną“ ir pan. Čia atbėga pikti R. Pakso „runkeliai“ ir juos primuša. Prasideda pilietinis karas…

Būtų panašu į narkomano sapną, bet tai viešai sapnuoja Ekscelencijos patarėjas, kurio įžvalgas šalies vadovas girdi kasdien. Gal todėl pastarasis ir sako „nedalyvausiąs koncerte“ – taip vadindamas Seimo NSGK išvadų aptarimą. Įdomu, kur tada rengiasi dalyvauti? Pareikšti susirūpinimą dėl mažų pensijų, planetos atšilimo ir pasodinti eilinį ąžuoliuką? Prieš kelias savaites atsisakęs parlamentinio komiteto jam siūlomos informacijos ir pareikalavęs išvadų, Prezidentas dabar, kai tos išvados ant stalo, jomis vadovautis nebenori ir prašo medžiagos, kurios tada nenorėjo matyti. Įdomu, ką vis dėlto jam patars tie sapnų aiškintojai, jei Seimas galutinai pasakys, jog A. Pocius vadovauti netinkamas? Pasiūlyti pastarajam pasitarti su savimi ir palinkėti tautai linksmų šv. Kalėdų? Gali nutikti ir taip.

Tuomet, atšventus viską, kas priklauso, palydėjus Kasparą, Merkelį ir Baltazarą, galima būtų prisiminti ir tam tikras konstitucines galimybes, leidžiančias (jei kokia dvasia nepaaiškins kitaip) net ir „runkelių“ parašais inicijuoti tiek parlamento, tiek Prezidento reitingų priešlaikinį testavimą. Jei patarėjai ir strategai Valdo Adamkaus neinformavo, būtų galima priminti, jog labai jau nemažas nuošimtis žmonių lemtingąjį kryžiuką jam paskutinį kartą dovanojo tik todėl, kad visus kitus variantus laikė blogesniais. Apie vidutinio „valstybininko“ rinkimų šansus šiuo metu kalbėti apskritai neverta. Vienintelis dalykas, ko reikia, norint nutraukti įkyrėjusį tyčiojimąsi iš sveiko proto, jei Seimas ar Prezidentas imtųsi toliau jį tęsti, yra kabinetuose ir konferencijoje piliečiais išdidžiai besitituluojančių asmenų iniciatyva.

Bernardinai.lt