Feed on
Posts
Comments

Tomas Čyvas

Sunku nuginčyti, kai sakoma, kad liustracija Lietuvoje vykdyta prastai ir vėlai pradėta. Ji selektyvi ir nenuosekli. Ja tarsi mėginama užgriebti vieną ar kitą sritį, kuria tuo metu labiau susidomi žiniasklaida arba kur išryškėja politikų reitingus nugramzdinti gresiantis problemų mastas.

Vėlai pradėjus, iškart neapsisprendus dėl aiškių proceso tikslų, dabar dar sunkiau ką nors reikšminga nuveikti, nes gabiems žmonėms keliolikos metų daugiau nei pakako, kad išmoktų demokratinės retorikos ir naujų poterių. Savaime jų laikysena nė kiek nestebina. Žmogiška. Kai ką net primena.
Per Niurnbergo procesą nacių vadeivos irgi buvo linkę be saiko apeliuoti, reikalauti savo teisių, nešališkumo, teisingumo, etc. Slobodano Miloševičiaus šutvė į CNN ir BBC mikrofonus irgi žėrė apeliacijas į nekenčiamų Vakarų, nekenčiamos demokratijos idealus.
Mūsiškė KGB rezervo istorija taip pat ne išskirtinė. Per visą VSD skandalą matėme, kad rezervininkai ir jų užtarėjai tikrai nuoširdžiai nekenčia prakeiktos parlamentinės demokratijos ir visokių ten spaudos laisvių. Užtat jie nė kiek nesibodi iš tos pačios sistemos sukurtų paragrafų šūsnies išsilupti net paskutinį figos lapelį – savo interesams pridengti.
Paskutine ir tvirčiausia KGB augintinių barikadų linija tampa, žinoma, žmogaus teisės. Teisininkai juokauja, kad „zekai“ geriausiai išmano Baudžiamąjį ir Baudžiamojo proceso kodeksus. Tas pat pasakytina apie etatinius ir atsarginius demokratijos nekentėjus bei naikintojus. Sau naudingą procedūrinę ar teisinę landą jie lengvai atranda net šieno kupetoje. Jei niekas nebegelbės, su tokia pat krištoline ašara akyje, kaip kitados Marksą ar Dzeržinskį, jie mums pacituos patogiai iškąstą ir tinkamai apkramtytą gabaliuką iš Kanto, Voltero ar Linkolno. O pagrasinti Strasbūro baubu tapo taip pat banaliai įprasta, kaip prieš 20 metų buvo žadama „nueiti iki Maskvos“.
Kai nepriklausomybės pradžioje buvo atsisakyta liustracijos idėjos, vienas jos priešininkų argumentų buvo itin saliamoniškas. Esą tada visi kompartijos šulai ir kagėbistai nueis į verslą ir jį užgrobs. Sunku pasakyti, kaip ten būtų buvę, bet rimtai liustracijai neįvykus, versle – ypač ten, kur dideli pinigai, – jie irgi neprastai jaučiasi. Juolab jog prireikus sulaukia ne tik kokio europarlamentaro, bet ir Konstitucijos „dvasios“ ar prezidento veto paramos.
Apskritai, turint galvoje mūsų „liustracinę“ logiką ir tautos mentalitetą, slėpti kagėbistinę praeitį galėjo sugalvoti tik patalogiškas bailys arba labai neprotingas žmogus. Lietuvos demokratiniuose rinkimuose gali nė kiek netrukdyti ne vien tai, kad buvai koks varganas skundikas. Tie, kam Lietuvos KGB į CK nešiodavo ataskaitas, – puikiausiai išrenkami, o prisipažinę KGB bendradarbiai gali daryti šalyje tokią karjerą, kokios geidžia jų taurios širdys.
Protingesni jų į valstybės tarnybą net nelenda. O kam? VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūros direktorius Saulius Jakštas – buvęs kadrinis KGB pareigūnas – niekada nebus iliustruojamas (Lietuva – ne Lenkija). Mat viešoji įstaiga – ne valstybės tarnyba. Be to, jis prisipažino, tad gali miegoti ramiai. Ar Lietuvai gerai, kad šis asmuo skirsto sau Europos Sąjungos milijonus? Turbūt gerai.
Juk procesą kontroliuoja Nacionalinė mokėjimų agentūra, kurioje dirba jo žmona Laima. Gal ir gerai kontroliuoja – kas ten žino. Pabandytų dabar kas nors suabejoti, jog ši sritis (Europos milijonai) yra per daug svarbi, o ir problemų dėl ES pinigų panaudojimo, kaip girdime, esama… Baisu net pagalvoti, kokia kiltų audra ir kokia demokratijos klasikų citatų lavina užplūstų viešąją erdvę.
Galiausiai metas būtų liautis šlubčioti. Manantiesiems, kad tvirta ir aiški politika šiuo klausimu negrįžtamai pavėluota, telieka pasiūlyti pradėti procesą nuo pačių sąmonės. Geriausia – imti ir apsispręsti: ar KGB yra nusikalstama, daugybę žalos Lietuvai padariusi organizacija, kuri buvo tam ir sukurta, o jos kadrai tam ir renkami? Manau – taip.
O jei ne, pasakykime sau, kad tai garbinga teisėsaugos organizacija, kurią galima prilyginti spaliukų ir pionierių žaidimams. Tuomet urmu reabilituokime jau iliustruotus žmones, paskelbkime, kad stribams priklauso tas pats, kaip ir partizanams, mokėkime kagėbistams valstybines pensijas (dabar gana nemenkas jiems moka Maskva) ir panaikinkime Liustracijos komisiją. Nuoseklumo, ponai.

„Lietuvos žinios“

Tomas Čyvas

Keletą metų Vyriausybei išsidirbinėjus, Seimus stebėjus ir nieko realaus nenuveikus Ignalinos atominės antrojo bloko darbo pratęsimo reikalu, dabar esą sužibo viltis, kad „Europos Sąjunga gali atsižvelgti į Lietuvos norus pratęsti Ignalinos atominės elektrinės darbą po 2009 metų, kuomet jėgainė turi būti uždaryta.” Apie tai šeštadienį pranešė ne bet kas, o šalies vadovas – Valdas Adamkus.

Žinia būtų visai nebloga, tik lieka kai kurių neaiškumų. Tiesa sakant – aiškumo nei kiek nepadaugėjo. Tiek jau to – neklauskime šalies vadovo – kas tai per padrąsinantys signalai, kieno jie ir kokia forma perduoti. Tebūnie tai “tyliosios diplomatijos”, kuria viską taip mėgsta aiškinti mūsų užsienio politikos architektai, laimėjimas. Kur kas įdomiau būtų pamatyti nors vieną oficialų šalies institucijų patvirtintą dokumentą, kur toks noras apskritai būtų išreikštas.

Kad uždaryti jėgainę vėliau, nei suderėjo derybininkai – spartuoliai, nori kai kurios neparlamentinės jėgos, mėginančios inicijuoti referendumą – tikrai žinome iš jų pareiškimų. Provokacinio pobūdžio (R. Pakso ir J. Veselkos) parėkavimai, raginantys tiesiog neuždaryti reaktoriaus (be jokių ten referendumų) arba paleisti dar ir jau sustabdytą pirmąjį – taip pat buvo pakankamai artikuliuoti. Iš Vyriausybės nieko panašaus ligi šiol taip ir negirdėjome. Tuo tarpu ir Seimo opozicija, ir pats šalies vadovas lyg ir yra kažkaip raginę G. Kirkilo ir dar A.M.Brazausko vyriausybę pamėginti derėtis su partneriais Europoje, bet darė tai vos girdimai. Atrodė, kad tai beveik formalumas. 2007-ųjų gegužės mėnesį Seime nepavyko priimti įstatymo, kuriuo mėginta įpareigoti Vyriausybę pradėti tokias derybas – štai ir yra tas vienintelis oficialus mėginimas kažką daryti. Beje, įdomumo dėlei – prisiminkime kas ir kaip balsavo.

Daryti, beje, reikia ne šiaip “kažką”. Reikia įtikinti ne tik Europos Komisiją, bet ir visas šalis nares, kuriose požiūris į branduolinę energetiką – labai nevienodas. Ir daryti reikia greitai. Kaip žinia, elektrinės vadovas V. Ševaldinas yra labai aiškiai  nurodęs įmanomą sprendimo pratęsti reaktoriaus darbą terminą – 2008-ųjų rugpjūtį.

Kad ir kaip norėtųsi vertinti jo ekscelencijos optimizmą ir jo turimų „signalų“ rimtumą, nelengva būtų patikėti, jog G. Kirkilo Vyriausybė ūmai imsis daryti tai, ko sąmoningai (tuo galima nė kiek neabejoti) nedarė ligi šiol. Juolab, kad dabar premjero ir jo strategų gležnus pečius slegia tokios milžiniškos naštos, kaip žūtbūtinis reikalas prastumti akcijų mainus „LEO LT“ projekte, suformuoti naują daugumą Seime ir „atstatyti tvarką NSGK“.  Kur dar artėjantys Seimo rinkimai ir visi su tuo susiję rūpesčiai. Antrojo IAE bloko darbo pratęsimas juk ne šiaip sau nežada tokių finansinių laimėjimų jokiai partijai kaip „liūtukas“. Jis pastarajam gali net rimtai kliudyti. Juk net patikėjus pažadais pastatyti naują elektrinę, lieka akivaizdu, kad pagrindinį pelną tikimasi susiskaičiuoti „pereinamuoju laikotarpiu“.

Pasak BNS pranešimo, „V.Adamkus pabrėžė, kad tarp 2009-ųjų ir to laiko, kai darbą pradės šiuo metu planuojama naujoji AE, regiono ir Lietuvos vystymuisi gali būti padaryta žala, kuri nutolintų šalį nuo europinių ekonomikos standartų.”

Tad kas gali priversti G. Kirkilą ir Lietuvos diplomatiją imtis šios daug sudėtingesnės problemos, nei rinkimų stebėsena Tbilisyje? Kas gali priversti Vyriausybę ir jos strategus padirbėti savo valstybei taip pat energingai, kaip jie parodė mokantys triūsti „dujotekanoms“?

Tai galėtų būti minėtos referendumo iniciatyvos sėkmė (ji negarantuota), o taip pat – galbūt – bent jau sėkmingai surinkti parašai jo organizavimui, jei tai pavyks padaryti. Šios iniciatyvos sėkmė, beje, padarytų menkai tikėtinomis ir visokias ten ES sankcijas, kuriomis taip mėgsta gąsdinti tie, kas ir turėtų derėtis – URM ir Vyriausybė. Tą, beje, gal dar net greičiau galėtų padaryti pats V. Adamkus. Bet tik tuo atveju, jei šalia „sužibusio“ ir kol kas tik jam vienam matomo „vilties žiburėlio“ sektų kategoriški reikalavimai Vyriausybei. O gal, jei net pats Ekscelencija netiki, kad pastaroji tam pajėgi, galėtų skirti kokį nors savo specialų atstovą šioms deryboms koordinuoti.

Deja, be minėtų ryžtingų paties prezidento veiksmų nėra nė vienos priežasties manyti, kad minėtos viltys ir samprotavimai tikrai reikia kažką daugiau nei žiniuonės užkalbėjimas arba minėtas, nors ir sunkiai įgyvendinamas, referendumo sumanymas.

Šaltinis: Balsas.lt

Tomas Čyvas.

Vargšas mūsų valstybės vadovas negali perskaityti Seimui eilinio metinio pranešimo. Šį kartą jis net nurodė tikrąją to priežastį – situacija susijusi su VSD. Tik nedetalizavo. O detalės aiškios. Paprastai šalies vadovas turėtų papasakoti ir apie nacionalines grėsmes bei jų prevenciją. Kaip dabar tai padaryti, jei jo ir Seimo „nei paleistas, nei pakartas“ institucijos šefas išvaikė tų grėsmių atradėjus bei rodytojus. Gal ką nors papasakotų pats Arvydas Pocius, bet neturi laiko. Daugiausia užsiima politine savigyna bei beviltiškais mėginimais nors kai kam sudaryti įspūdį, jog be jo Bražuolės tilto ir „Lietuvos ryto“ redakcijos sprogdinimai negali būti ištirti. Net Valstybės gynimo taryba virto susirinkimu, šaukiamu tik tam, kad pasiklausytų A. Pociaus postringavimų ir palaikytų už rankos „skriaudžiamą ir šmeižiamą“ žvalgybos bosą.

Gal būtų galima pasiklausti apie tai seno draugo Albino Januškos, bet šis nelabai draugiškai elgiasi. Tai Seimo komitetui pasakoja, kad Valdas Adamkus žinojo, kas toks KGB-istas Jakuninas, tai (Ekscelencijai paneigus) paaiškina, jog parlamentinį tyrimą vykdančioms komisijoms yra įpratęs pasakoti anekdotus apie šalies vadovą. Galėtų pagelbėti gausus Tarptautinių santykių ir politinių mokslų instituto deleguotų patarėjų būrys, bet ir jie mieliau linkę leisti laiką klausydamiesi tik A. Pociaus arba A. Januškos anekdotų.

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto patarimai ir informacija šalies vadovui nepatinka, nors vieną kartą, kaip pats teigė, juos ir „pavartė“. Bet, matyt, neradus spalvotų paveikslėlių ir kelių A. Pociaus pateikiamų komiksų antraščių, kaip „Abromavičius“, „Bražuolė“, „kurmis“ ir pan. – skaitalas pasirodė neįdomus ir varginantis.

Dar yra premjeras ir Seimo pirmininkas. Tačiau ir jie užsiėmę. G. Kirkilui ausyse turbūt netyla tie patys „strategijos pritvinkę“ anekdotai, o V. Muntianas apskritai nežino, kaip išlikti poste arba kam jis jam reikalingas. Vieną dieną A. Pociaus beletristika apie baisų A. Matulevičiaus „KGB-izmą“ jį įtikina, kitą dieną, prislėgtas nepakeliamos parlamento darbo moderatoriaus pareigų naštos, jis šį įtikėjimą pamiršta ir įtiki kažkuo visai kitu, bet to nesureikšmina, nes žino, kad vėl neilgam.

Su kuo gi dar pasitarti V. Adamkui? Rolandas Paksas turėjo bent jau nuosavą žiniuonę ir Jurijų Borisovą arba, kai pasidarydavo visai liūdna, pakildavo į paukščio skrydį, idant galėtų „panoramiškai“ apžvelgti Marijos žemės aktualijas. Dabartiniam šalies vadovui antrojoje kadencijoje daug blogiau.

Taigi, vienišas šalies vadovas liūdnai visus ragina nekelti sumaišties ir būti valstybininkais, o pranešimą jis tikrai perskaitys, kai tik tas VSD skandalas kaip nors baigsis ir į A. Pociaus vietą galbūt ateis tas, kuris galės skirti šalies vadovui (ir ypač jos saugumui) nors kelias laisvas minutes per savaitę. Nors galbūt tai dar galės ir pats A. Pocius. Jis tikrai galėtų. Tam tereikia kelių smulkmenų: a) kad būtų paskelbta, jog jis atskaitingas tik pats sau; b) kad prakeikti žurnalistai (išskyrus B. Vyšniauskaitę ir dar kelis) išskristų pas A. Januškos matomus žalius žmogeliukus; c) kad „kurmiai“ tylėtų įsirausę po žeme arba nukristų nuo palangių; d) kad A. Matulevičių pakeistų kas nors oficialiai stažavęsis „draugiškos“ šalies žvalgybos rezerve ir nebereikėtų gaišti laiko rašant politinius-fantastinius trilerius, kurie niekaip netampa bestseleriais.

Toks scenarijus tiktų ir A. Pociui, ir net šalies vadovui. Pastarajam dabar jau atrodo tiktų ir kokie nors kiti – kad tik baigtųsi ta siaubinga vienatvė.

Ar ne laikas skelbti konkursą? Priešlaikiniai Seimo rinkimai, kaip jo forma, visiškai tiktų. Tik nėra kam jų pareikalauti, nes netgi konservatorių partija savo „grėsmingų ultimatumų“  socdemams terminus nukelia vis tolyn (visai kaip A. Pocius – informacijos pateikimo laiką). O išvaduoti Tėvynės sąjungą nuo šių rūpesčių atrodo nusiteikę patys socialdemokratai. Kas jau kas, o jie moka iš „prorusiškų marginalų“ daryti „valstybininkus“. Pastarieji irgi pasirengę. Tik vargu ar atgimstanti Darbo partijos ir LSDP koalicija turės daugiau laiko Prezidentui ir tam nelemtam valstybės saugumui.

Bernardinai.lt

Tomas Čyvas

„… Net prezidentas sugebėjo pakritikuoti tokį elgesį kaip „moraliai ir ideologiškai nepriimtiną“. Tiesa – nežinia, ar liko išties lygiai teisingas visiems, kaip to reikalauja Konstitucija…“

Paporino ilgai galvojęs ir Seimo prašymą (savo paties prašymu) išgirdęs prezidentas Valdas Adamkus, kad Arvydą Pocių reikia atleisti. Netgi dekretas pagaliau pasiekė Seimą, kuris vakar galų gale pritarė atleidimui (bet dar neatleido). Norėtųsi nusižiovauti: naujiena įdomi tik tuo, kad daugiau nei pusmečiu pavėluota. Gal visai ir neturėtų būti aktualija, jei KGB rezervininkų į šias pareigas NATO šalyje neskirtų.

Bet ne. Yra Lietuvoje tokia partija, kuri, pasak draugo Stalino ir jo parankinių, „niekada neleis, kad Lietuva išstotų iš Sovietų Sąjungos“. Pastarosios nebėra, tačiau buvusių čekistų, kaip ir komunistų, beveik nebūna. Apie tai – žemiau.

Kažkaip atsitiktinai, visai netyčia – tarsi pašalinis akcentas – atsikartojo visiems žinoma banalybė: nuo sovietų KGB ir KPSS „šestiorkos“ iki vagies – labai jau netolimas kelias. Tautą tai užkabino. Tokia tauta – tokie prioritetai.

Kas kad KGB rezervininku tapo Sąjūdžio laikais? Kas kad šaipėsi iš parlamento ir melavo? Kas kad gyrėsi ištyręs visus pasaulio kriminalus ir nieko negalėjo įrodyti? Kas kad kurpė „bylas“ apie Seimo narius su loginėmis ir faktinėmis klaidomis? Smulkmena, kad per parlamentinį tyrimą gauti liudijimai rodė totalią nekompetenciją. O štai „butų klausimas“ (ačiū klasikiniams tekstams) – esminis.

Net prezidentas sugebėjo pakritikuoti tokį elgesį kaip „moraliai ir ideologiškai nepriimtiną“. Tiesa – nežinia, ar liko išties lygiai teisingas visiems, kaip to reikalauja Konstitucija. Mat neaišku (nebent padėtų Konstitucijos dvasios pašnekovai): ar kiekvienam galimai nukosėjusiam valstybės turto piliečiui (taip pasirodė Seimo audito komitetui) priklauso tolerantiška prezidento frazė: „Tai kiekvieno asmeninės etikos klausimas?“

Prezidentas ne vienintelis toks labai pakantus ir liberalus. Jei liberalizmą, demokratiją ir teisiškumą suvoksime kaip slapstymąsi už paragrafo, Lietuva – liberali šalis. Ir liberaliausieji joje tuomet komunistai. Negaliu vadinti socdemais, nes tai įžeistų kokio nors Willy Brandt’o atminimą. Geriausiai jiems tiktų Vytauto Radžvilo apibūdinimas: „Tautiškomis spalvomis persidažiusi A.Sniečkaus kolaborantų partijos išugdyta nauja prisitaikėlių karta.“

Ši kompanija – ponios Irenos Šiaulienės lūpomis – 2007 m. gegužės 8 d. paskelbė prisitaikanti ir prie Valstybės saugumo departamento butų privatizavimo. Anksčiau buvo prisitaikiusi ne tik prie sovietų okupacijos ir visų „pocizmų“, bet ir prie „paksizmo“. Tik pastarasis nebuvo pakankamai rafinuotas. KGB rezervas – kas kita, artima ir pažįstama. Negi gaila, be to? Juk Lietuvos LSDP – ne OBCHSS. Bus tų butų. Dar, sakoma, net liko kokie penki. Michailas Gorbačiovas žadėjo, kad visi gyvens atskiruose butuose (pamiršau, iki kada ten), o partijos lyderių priesakai išlieka aktualūs amžinai.

Ponios I.Šiaulienės ir kitų AMB sekėjų partija net žadėjo nebalsuosianti už A.Pociaus atleidimą tol, kol V.Adamkus neras kito kandidato. Įdomu ir net nepatogu klausti, ar kas būtų pasikeitę, jei nepakeičiamasis laikinasis rezervininkas būtų ką nors viešai papjovęs? Pasak ponios iš LSDP, įstatymas nenumato jokių išeičių. Kol nebus rastas kas nors, nesiverbavęs į KGB rezervą, nesąs rezervininko-privatizuotojo giminaitis, nesąs priimtinas premjero patarėjui patarinėjantiems ufonautams – A.Pocius galėjo būti. Taip sakė partija.

Tomas Čyvas

 

Naujuosius metus Lietuvos vadovai pradėjo su senomis problemomis ir jas lydinčiomis melodijomis. Prezidentas pats prisipažįsta mėginantis susapnuoti naują VSD vadovą, Gediminas Kirkilas maldauja, kad šis niekam nebūtų politiškai įsipareigojęs, o KGB rezervistas su kompanija toliau sau laikinai vadovauja iš esmės neribotą laiką. Kas kad nebėra parlamento pritarimo? Koks kieno reikalas?

Premjero primygtinai kartojamas užkeikimas kelia tam tikrą nuostabą. VSD vadovas įsipareigoja po slaptumo uždanga vykdyti tą patį, ką viešai turi vykdyti politinės institucijos – parlamentas ir Prezidentas – saugoti šalies konstitucinę santvarką ir jos interesus. Kad ir kas jis būtų, jis bus įsipareigojęs Seimui ir šalies vadovui tinkamai tai daryti. Jei seksis ne kaip – praras minėtų politinių institucijų pasitikėjimą, kaip ir nutiko Arvydui Pociui. Paradoksas, bet raginimai „išvaduoti“ minimas pareigas einantį asmenį nuo šios politinės atsakomybės, kaip ir bandymas elementarią parlamentinę priežiūrą vaizduoti „kišimusi į saugumo veiklą“ būtent ir kelia realią grėsmę valstybės demokratinei santvarkai. Bent jau tikrai rimtesnę nei „kurmių“ teisėtas liudijimas Seimo komitetui. Nuo politinės kontrolės nepriklausomo ginkluotos šnipų kontoros vado įsigalėjimas juolab kelia didesnį pavojų negu seimūnų domėjimasis pareigūnų kritimo pro langą aplinkybėmis. Tai būtų šiek tiek didesnė bėda negu neišsaugojimas didelės „valstybės paslapties“, jog kai kurie Lietuvos politikai naudojasi GAZPROM ir jų vietininkų pinigais.

„Politikų nesikišimo“ priesakas lyg tyčia primetamas kaip pagrindinis ir lemtingas kriterijus, tarsi žvalgybos darbo kokybės ženklas. Sunku pasakyti, ko čia daugiau – iš sovietinių laikų paveldėto supratimo, nežinojimo, kaip demokratinėse šalyse yra iš tikrųjų ar tiesiog noro pūsti miglą akis. Taip – KGB tikrai niekad nebuvo politiškai kontroliuojamas. Veikiau jau pats buvo ir tebėra politikos subjektas ir net dominuojantis. Tuo tarpu dešimčių JAV Centrinės žvalgybos veiklos ir net konkrečių operacijų  parlamentinio tyrimo medžiagą internete rasti gali ir premjeras, ir Prezidento patarėjai, ir užsikirtusią melagingą plokštelę sukantys apžvalgininkai.

Norėdamas vykdyti savo pareigas tinkamai, šalies žvalgų vadas neišvengiamai turės jausti ir suprasti šalies politinį gyvenimą, jo peripetijas, tendencijas, tarptautinį kontekstą ir mokėti prognozuoti padarinius. Priešingu atveju, tai bus tik dar vienas Policijos departamentas arba dar vienas STT – tik su kito dizaino uniformomis ir pažymėjimais. Jei VSD boso politinių procesų supratimą būtų siekiama kokybiškai prilyginti tam, kuris reikalingas Kelių policijos komisarui ar Radijo dažnių tarnybos viršininkui, institucija išvis rizikuotų pavirsti už instrukcijų tomų besislapstančių veltėdžių armija. Jau dabar dėl pastaraisiais metais vykdomų „reformų“ departamento pareigūnas, parnešęs kontorai kokios nors informacijos, turi palydėti ją skirtingais duomenimis – penkiais ar septyniais lydimaisiais raštais. Žodžiu – pats kaltas, kad prasidėjo. Pridėkim prie to Seimo komitetą pasiekusius signalus, kad vadovybė ar jai artimi valdininkų sluoksniai net ir tokiomis aplinkybėmis surinktą medžiagą pasilieka savo žinioje iki geresnių laikų. Pareigūnas, kuris yra kompetentingas ir nelinkęs tiesiog laukti pensijos nepažeisdamas reglamentų, yra tiesiog stumiamas būti „kurmiu“ (gerai, jei ne pro langą). Būtent ta situacija, o ne vadovo politinės pažiūros ir veja juos pas politikus ir žurnalistus.

Dar keisčiau ir liūdniau yra tai, kad Seimo NSGK atlikto tyrimo išvadas kaip „paviršutiniškas“ kritikavę premjeras ir Prezidentas anaiptol neliepsnoja noru inicijuoti struktūrinių šalies žvalgybos reformų. Valstybės vadovo net nedomina, kas toje žvalgyboje dedasi. Tai jis pademonstravo prieš porą mėnesių atsisakęs priimti parlamentinio komiteto narius, tai įrodė ir dabar, kai neva labai jam rūpėjusią medžiagą grąžino Seimui net neskaitęs. Kas čia nuostabaus, kad tinkamus kandidatus belieka tik susapnuoti. Esant tokiai padėčiai tikrai iškyla pavojus, jog vadovo pakeitimas, kaip perspėjo (o gal grasino?) KGB rezervisto užtarėjai, nieko nepakeis. Šiaip ar taip – tikrosios grėsmės visai ne tos, kad būsimajam VSD vadovui labiau patiks Kubilius negu Kirkilas ar atvirkščiai. Pavojingiausia yra sudaryti sąlygas tvarkytis neprižiūrimam ir po depolitizacijos iškaba eliminuoti iš šios įstaigos patį pilietiškumą. Nesant parlamentinės kontrolės, ją neišvengiamai pakeičia užkulisinių valdininkų ir rėmėjų globa. Pilietiškumo deficitą sėkmingai „kompensuoja“ merkantiliniai interesai ir politiškai sterilus, su instrukcijomis visada sutariantis mokėjimas prisitaikyti bei neišsišokti. Tik štai valstybei ir visuomenei tai nebūtinai būna labai naudinga.

Čia tarsi būtų galima laukti tolesnės iniciatyvos iš Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto, tačiau dabartinė – „laikinai nepajudinama“ VSD vadovybė dėl nerimtos Prezidento pozicijos gali toliau nekalta veido išraiška rašyti komitetui laiškus bei pamfletus su I. Kanto citatomis ar be jų.

Bernardinai.lt

Tomas Čyvas

 

„Ką veikia rusų kariuomenė Amerikoje?“, „…tegul vyriausybė mums pasiaiškina“, „tegul rusų kareiviai nešdinasi“, – tokiais ir panašiais šūkiais pratrūko kai kurie geografijoje pasiklydę amerikiečiai, kai žiniasklaidoje nugirdo apie rusų karines bazes šalyje, kuri angliškai vadinasi „Georgia“ – Gruzijoje. Mat taip vadinasi ir viena iš Amerikos valstijų. Šią žinią kaip linksmą pokštą perskaitė įvairiuose pasaulio kampeliuose, taip pat ir Lietuvoje. Visi pasijuokėme, nes tikrai smagu. Tai išties gera proga pasišaipyti iš nemokančiųjų politinės geografijos bei atsilikusių nuo tarptautinės politikos realijų Amerikos „runkelių“. Tik būtų neprošal pastebėti, jog žinių stoka ir apolitiškumas tokio štai eilinio amerikiečio sąmonėje ir šiuo atveju keistai sutarė su pilietiškumu ir patriotinės pareigos jausmais, taip pat ir į pačią visuomenės pasąmonę įsmigusia tradicija reikalauti valdžios atsakomybės.

Amerikietis intelektualas ar fermeris, verslininkas ar vairuotojas šalyje, kuri niekada nebuvo Rusijos okupuota, nepatyrė kokių nors NKVD represijų, žudynių, trėmimų ir buožinimų, suvokia, kad Jo Amerikoje negali būti jokių Rusijos pajėgų. Jis taip pat žino, kad leidusią tam įvykti valdžią reiktų „pakelti ant šakių“, jei ji nepasiaiškins tinkamai.

Tokia jau ta Amerika. Juokinga, labai įvairi ir nemokanti geografijos, vadovaujama nelabai intelektualaus ir visai nebepopuliaraus prezidento, giliai įklimpusi kruvinoje Irako košėje, bet vis vien varanti į marazmatinę isteriją  viso pasaulio raudonuosius, ruduosius, kamikadzes ir jų dvasinius tėvus arba bent jau sukelianti kiek impotentišką pavydą kai kuriose senstelėjusios Vakarų Europos sostinėse.

Apie JAV bręstantį žlugimą prirašyta kalnai propagandinių pamfletų ir mokslinių darbų. To žlugimo nekantraudami laukia tokie iškilūs personažai, kaip Chavesas, Kim Jong Ilas, Achmadinedžadas, Lukašenka, o ir Rusijos caras būtų visai nieko prieš. Tik ji nežlunga, ir galbūt viena iš to priežasčių – patriotizmo bei pilietiškumo užtaisas, leidžiantis galiausiai susitvarkyti su valdžią demokratijose kartais neišvengiamai pasiekiančiais ir darančiais įtaką niekšais bei idiotais, kurių atrastume kiekvienoje šalyje.

Atsigręžkime į Lietuvos realijas. Čia ne tik kad ūkininkui, pigaus aludario nuolatiniam klientui, turgaus prekeiviui ar vargstančiam pensininkui ima ir užsinori balsuoti už Viktorą Uspaskichą „todėl, kad Vytautas Landsbergis sugriovė kolūkius“. Čia solidūs dėdės su brangiais kaklaraiščiais, moksliniais ir politiniais bei valstybiniais titulais, diplomais klaidžioja arba apsimeta pasiklydę ten, kur, cituojant klasiką, „kelios pušelės apykreivės likę“. Niekaip nepavyksta ponams išspręsti „lygties“, kurioje nėra jokių nežinomųjų, o tik vienas – valstybės žvalgybą neaiškių intrigų lizdu pavertęs, meluojantis KGB rezervistas ir jo kompanija. Būtų galbūt jau pavykę, jei save ir vienas kitą išdidžiu valstybininko titulu krikštijantys mokslinčiai nebūtų priversti aritmetinio veiksmo 2×2 spręsti pasitelkiant integralus, o liaudiškai sakant – „mušti kvailį“.

Ar jie tikrai per daug mokėsi politinės geografijos ir aukštosios matematikos, kad bus pasimiršusi ir praleista vargšė daugybos lentelė? Nesinori tuo tikėti, nes jų diplomai turbūt tikresni už V. Uspaskicho faksimiles. Deja, jie dabar jau priversti taip elgtis, nes jų politinės argumentacijos logika stumia juos vis giliau į melo ir demagogijos labirinto centrą, o ne išėjimo link.

Kartais tai šen tai ten iš save valstybininkais vadinančių kalbėtojų lūpų išsprūsta mintis, kad jiems pavydime, todėl nepelnytai puolame. Įdomu, ko būtent reiktų pavydėti? Patirties, kaip tapti KGB rezervistu ir būti elegantiškai įkištu į pareigas, kurioms tinki ne labiau negu cukrus karbonadui ir paskui kankintis mėginant prisiminti, ką vakar melavai bei rišliai pabaigti naują melą? Dar svarbu pavydėti nemigo naktų svarstant, kaip čia teisėtai „išreorganizuoti“ asmeniškai nelojalius savo vadovaujamo departamento pareigūnus ir kad jie, gink Dieve, neliudytų Seimo komitetui. O gal reikia labiau pavydėti tam, kuris negali viešai pasistatyti pirties ir vanotis ten, kaip ir su kuo tinkamas be baimės būti pastebėtas?

Tikriausiai turi labai suimti pavydas, kai užsienio reikalų ministras, VSD šefas, pilietis Januška ir Prezidentūros valstybininkas V. Baliukonis pasikuždėti apie valstybės strategijas į sostinės Pilies g. barą renkasi ir išeina po vieną, kad nebūtų nužiūrėti blogos akies? Tada reikia pavydėti ir visiems nusikalstamų gaujų nariams bei pogrindininkams revoliucionieriams. Nepavydėtina ir tai, kad, atrodo, ponai nieko geresnio per tą slaptą vakarienę nesugalvojo, kaip eilinę viešųjų ryšių akciją – skubiai išsiųsti (ir garsiai tautai pasigirti) dar vieną neįvardytą Rusijos diplomatą šnipą, kuris labai jau laiku įkliuvo savo kolegai iš rezervo. Čia galima nepavydint pasufleruoti ponams „šnipgaudžiams“, kad su paskelbta formuluote turbūt būtų galima (ir dar kur kas efektingiau atrodytų) išsiųsti kokius du trečdalius Rusijos ambasados personalo.

Dar sunkiau pavydėti valstybininkų propagandininkams. Labai sunku išprakaituoti logišką apologetiką KGB rezervistui, kai ginti jį kažkodėl reikia nuo tos pačios – tik pavadinimą pakeitusios tarnybos kėslų. Jei yra šiek tiek padorumo likučių, tai turėtų būti sunku naudoti iki šiol patiems nė kiek nerūpėjusią velionio Juro Abromavičiaus pavardę tiktai siekiant nutildyti keliamus klausimus ir kritiką, neviešinant to, ką prokurorai ištyrė, o tik mėginant paskleisti kuo daugiau dvoko. Pagrindiniam šalies dienraščiui tokioje situacijoje vis sunkiau sekasi išleisti numerį, kuris būtų nors kiek įdomesnis už meksikietišką muilo operą ar aludės politikavimo dienoraštį. Labai sunkus darbas laukia ir politologo, mėginančio paaiškinti visuomenei, kad šalies politika Rusijos atžvilgiu, kurią jis moksliškai pliekė prieš kelis mėnesius, įrodo atsistatydinusio jos konstruktoriaus tobulumą.

Taip plūktis tikrai per sunku ir turėtų būti sunku atsipalaiduoti. Matyt, kad taip nenutiktų, valstybę ant savo titaniškų pečių laikantys, pervargę valstybininkai kartais pasitelkia pagalbininkų – valstybininkų „puse etato“ – iš Krekenavos, „Dujotekanos“ ar dar kokios garbingos verslo institucijos, o kartais neetatiniais kviečiami ir suvirintojai. Tačiau tik laikinai – kol pastarieji, ne taip persidirbę ir būdami geresnės formos, nepanūsta patys daryti didesnės karjeros, negu numatyta neoficialiam kontrakte. Tada jie vienu gracingu judesiu nuspiriami į paraštę ir padaromi kalčiausiais dėl visų bėdų.

Tie Marijos žemės ainiai, kurie nepatepti į valstybininkus, nesutinka dirbti „puse etato“, vis mažiau ir rečiau drįsta šią nepakeliamą naštą užsikrauti. Visai kitaip negu nemokyti amerikonų „runkeliai“, jie vis rečiau bedrįsta ko nors klausti. Tie, kurie drįsta, yra labai moksliškai ir solidžiai „išdurninami“ ir niekinamai išvadinami didžiai negarbingai nūnai skambančiu patrioto vardu. Dar leidžiant suprasti, kad patriotas – tai beveik teroristas ir griovėjas. Na taip. Kolūkius juk sugriovė? Ar ne? O ką – rasit bent vieną? Teorema įrodyta! Jei ne valstybininkai – būtų išvis riesta. Sužinom, kad jie ir nepriklausomybę iškovojo, ir į Europą integravo, ir šiaip saugojo, kad neužpūstų šiaurūs vėjai. Belieka vienas klausimas – ar greičiau žlugs vargšė Amerika, kuriai taip blogai su geografija, bet kur paskutinis beraštis žino, jog Rusijos karių ten nereikia, ir drįsta net ir neteisinga proga tai pasakyti savo valdžiai ar pervargusių nepakeičiamų valstybininkų talentingai vairuojamas į šviesią ateitį (be patriotų ir nereikalingų klausimų) politini
s stebuklas – Lietuvos Respublika. Juk jau turime savo politiniame folklore tylių valstybingumo pakasynų tradiciją su prezidentais – forsuojančiais upeliukus, valstybininkais – įžvalgiai ir talentingai prisitaikančiais prie „naujų sąlygų“ ir gan abejingai reaguojančiais, nereikalingų klausimų neužduoti įpratusiais „runkeliais“.

Bernardinai.lt

Tomas Čyvas.

 

Pastaruoju metu, bemaž per kiekvienas poilsio dienas, mūsų valstybininkai darbuojasi išsijuosę. Darbo savaitę ar jos likusią (po Vėlinių) pusę pasitinkanti tauta retokai nėra nudžiuginama kokiu nors nauju politiniu šedevru. Kreipimasis į Konstitucinį Teismą, kad šis apsaugotų VSD vadovybę nuo parlamentinės kontrolės, saulės nelabai bijančių „kurmių“ sumedžiojimas, o dabar štai ir autorystės neberandąs projektas, kuriuo Seime ketinta pasmerkti Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vykdomą VSD veiklos tyrimą. Pavydėtinas darbštumas. Kažkada jau rašiau, kad tai labai pervargę, bet, reikia pripažinti, valingi vaikinai.

Minėtame tekste komitetui sukraunami visi departamento vadovybei teisėtai priklausantys laurai – pasirodo, tai nevidonai tyrėjai bus begriauną VSD ir dezorganizavę jo darbą, taip pat – pakvimpa kriminalu – perėmę jo valdymą. Ten bemaž nieko negirdėto ir įdomaus: buvo sau toks visai nieko departamentas, dirbo kaip iš gaidų, darnus ir draugiškas kolektyvas saugojo valstybę nuo mašinų ūžimo, kol neatėjo Seimo komitetas ir visko nesugriovė.

Šio rezultatyvaus triūso atvejis įdomus tuo, kad niekas neskuba juo pasigirti. Seimo kanceliarijoje neregistruotas, frakcijų vadams tikrai ar tariamai nematytas dokumentas nėra ir niekieno pasirašytas.

Be reikalo. Tai būtų gera proga ponams valstybininkams atlikti netiesioginę išpažintį ir palengvinti Arvydo Pociaus dalią. Pasirašę tekstą asmenys tiesiog patvirtintų, kad VSD vadovo nuslėptose pažymose esančios informacijos paviešinimas yra labai nepageidautinas būtent jiems. Piliečiams viskas taptų dar šiek tiek aiškiau, o ponas A. Pocius ir jo kompanija galėtų taip ir nebesinerti iš kailio, saugodami šias paslaptis. Juk ši priedermė juos taip akivaizdžiai slegia.

Kad ir kur šis projektas būtų surašytas – VSD direktoriaus štabe, atnaujintose Prezidentūros pagalbinėse patalpose, Naujosios sąjungos ar Liberalų sąjūdžio frakcijoje, TSPMI strategų kabinetuose ar vienoje Varėnos rajono pirtyje – jis ir vėl per anksti išlindo viešumon. Daug anksčiau, nei buvo planuota. Vietoje netikėto agresyvaus demaršo iškart teišvydome neryžtingus kelių seimūnų pasvarstymus apie viską ir nieką bei rodymą pirštu vienas į kitą.

Nenoras prisiimti atsakomybę yra toks paplitęs, kad daugybė tikrai svarbių visai valstybei laimėjimų dar laukia nesulaukia savo laureatų.

Pasigirti savo lemiama įtaka ir sūriu prakaitu iškovojant mums nepriklausomybę (mūsų suįžūlėję biurokratai jau drįsta teigti ir taip), integruojant mus į NATO ir ES, auginant BVP, saugant nuo imperialistinių kitų šalių užmačių – norinčiųjų begalės. Tik nė vienas iš tų įtakingų ir daug lemiančių ponų nelinkęs sieti savęs su tokiais skaičiais, kaip bemaž pusė milijono emigravusiųjų (į ten, kur gal kiek mažiau tokių „valstybės ramsčių“, ir jų energinga veikla ne tiek juntama), didžiausias ES savižudybių rodiklis. Nelabai kas skuba pasakyti, jog patys išsiugdė protestuoti ir keršyti linkusį rinkėją, kurio dabar paniškai bijo. Tai ponai bus padarę „valstybės intereso vardan“, manipuliuodami demokratinėmis procedūromis bei institucijomis ir jas nuvertindami. Tik taip ir įmanoma paaiškinti tokių – greičiau pogrindinių, o ne parlamentinių – tekstų atsiradimą bei baimę pirmam prisiimti autorystę. Paskui – bandoj – būtų jau drąsiau. Vargu ar tiesmukas prisipažinimas, kad būtent tam, o ne kitam politikui labiausiai skauda galvą dėl tų „paslapčių“, labai šokiruotų ir išgąsdintų ar įskaudintų didesnę tautos dalį. Pernelyg daug prie ko ji jau priprato.

Šie „valstybiško mąstymo“ dangoraižiai patys jau kupini fobijų ir nebeatskiria keliasluoksnių įvaizdžių nuo tikrosios savo asmenybės likučių. Vargu ar net besugebėtų tiksliai įvardyti, ko labiau bijo, – tiesos politinių ir juridinių padarinių ar paties jos sakymo proceso. Turbūt todėl laurai ir lieka be šeimininkų, o tekstai – be autorių.

Bernardinai.lt

 

Tomas Čyvas

Artėja link atomazgos skandalas, susijęs su Valstybės saugumo departamento generaliniu direktoriumi Arvydu Pociumi. Dėl aršios pastarojo gynybos, kurią palaiko galingos politikų, valdininkų ir žiniasklaidos grupuotės, intriga turbūt išliks iki pat paskutinio momento – tai „nuims Pocių“, ar ne. Tolesni visų politinių jėgų veiksmai tikriausiai yra sumodeliuoti tiek vienam, tiek kitam atvejui.

Tačiau niekas labai nesuka galvos dėl grupės žmonių, kurie savo veiksmų jau planuoti negali, ir Seimo sprendimas tiesiogiai lems jų likimą. Tai VSD karininkai, kurie liudijo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui, išsakydami kritiką A. Pociaus vadovavimo atžvilgiu. „Lietuvos rytas“ ir kita A. Pocių besąlygiškai remianti žiniasklaida juos nedelsiant pakrikštijo „kurmiais“. Tai yra nelabai švarus propagandinis triukas, nes specialiųjų tarnybų žargonu „kurmis“ reiškia tarnybos viduje veikiantį infiltruotą ar iš esančių užverbuotą priešiškos tarnybos agentą, bet jokiu būdu ne pareigūną, kuris pateikė parodymus parlamentinę kontrolę vykdančiai institucijai. Na, bet tiek to čia su sąvokomis, ko tik dauguma Lietuvos žurnalistų nepadaro vardan gerai apmokėto užsakymo.

„Kurmių“ turėtų būti nemažai, nes komitetas gerus du mėnesius vykdė apklausas po porą kartų per savaitę. Taigi, buvo apklausta keliasdešimt pareigūnų, kurių nemaža dalis, kaip galima spėti iš komiteto tyrimo plėtros ir išsprūdusių jo narių užuominų, išsakė kritišką nuomonę A. Pociaus veiklos departamente atžvilgiu.

Kaip vertinti šiuos žmones? „Lietuvos rytas“ vertina labai paprastai – tai „kurmiai“, t. y., išdavikai ir kriminaliniai nusikaltėliai. Buvęs VSD vadovas Mečys Laurinkus, itin aistringai remiantis A. Pocių apie šiuos nusikaltėlius atsiliepia su neslepiamu sarkazmu: „jie mano, kad yra atsakingi ne VSD vadovybei, o Lietuvai“ („Kauno diena“, 2006 m. rugsėjo 16 d.). Iš tiesų, argi ne durneliai, jiems liepė tarnauti savo viršininkui ir jo klanui, o jie, matai, Lietuvai užsimanė dirbti. Iš tiesų juokdariai.

Tačiau jei atsiribosime nuo „Lietuvos ryto“, „Spaudos klubo“ ir panašaus agitpropo, turėsime pripažinti, kad „kurmiai“ parodė neeilinę drąsą. Visų pirma, apklausos vyko VSD patalpose, todėl tik labai naivus žmogus patikėtų, jog A. Pocius nežino, kas ką posėdžiuose liudijo. Paties A. Pociaus psichologinis portretas puikiausiai atsiskleidė tiek rezervistų skandalo, tiek dabartinio skandalo metu. Jis pastoviai melavo, kasdien keitė parodymus, šantažavo Seimo narius atvirais laiškais ir tiriamais telefonų numeriais, ir apskritai kažką nerišliai lemeno, apsipylęs šaltu prakaitu. Drąsiai galima teigti, jog nė vienas iš pastarąjį dešimtmetį susikompromitavusių pareigūnų neatrodė taip nykiai ir tragiškai. Paprastai tokie silpnadvasiai ir bailūs žmonės, pavojui praėjus negailestingai keršija už savo patirtą baimę ir pažeminimą.

Jei A. Pocius išliks savo pareigose, jis, be abejonės per kelis mėnesius atsikratys visų savo kritikų, kurie drįsta (o siaube) turėti savo nuomonę, ir VSD liks tiktai padlaižiai ir prisitaikėliai, besąlygiškai paklūstantys savo viršininkams, net jei jie įsako daryti nesąmonę arba niekšybę. Aišku, „valstybininkai“ pasakytų, kad čia tik prielaidos ir emocijos, o kurgi faktai? O faktas tai, kad represijos jau prasidėjo – ilgametis kontržvalgybos viršininkas Vytautas Damulis ir trys jo pavaldiniai jau praktiškai išmesti iš VSD – beliko tik sutvarkyti formalumus. Matyt, tas pats laukia ir kitų A. Pociaus kritikų, o represinių priemonių arsenalas yra nemenkas ir visiems dirbantiems žmonėms pažįstamas – žmogui galima pakišti ką nors kompromituojančio, o galima tiesiog „išėsti“, duodant neįvykdomas užduotis ar šiaip pastoviai terorizuojant. Šiuo atveju dar galima pasiūlyti a. a. Vytauto Pociūno vietą Gardine.

Netgi žinodami, kas jų laukia, V. Damulis ir jo vyrai išdrįso pasakyti savo nuomonę apie padėtį departamente. O kas jiems beliko daryti? Gal „Lietuvos ryto“ ir „Spaudos klubo“ korifėjai, iš Olimpo aukštybių smerkiantys „kurmius“ už nepaklusnumą, galėtų pasiūlyti kažkokią alternatyvą, kaip turi elgtis sąžiningas VSD pareigūnas, jei jam kilo sunkių, bet pagrįstų įtarimų dėl savo vadovybės galimos neteisėtos ar net antivalstybinės veiklos? Pranešti tai pačiai vadovybei? O gal ką nors kvailesnio patarsite?

Juo labiau, kad saugumiečiai pagrindą pasikliauti savo vadu prarado dar 2005 metų pavasarį, kai paaiškėjo jo bendradarbiavimo su KGB faktas. Visi kažkodėl pripažino, kad bendradarbiavimo nebuvo, nors šiaip jau antpečiais su žvaigždutėmis KGB nesisvaidė ir jas duodavo tik už didelius nuopelnus ir visišką patikimumą. Ir štai dabar įsivaizduokime būseną saugumiečio, kuris bando tirti buvusių kagėbistų veiklą Lietuvoje, kai vienas iš jų paskiriamas VSD vadovu. Manau, kad kažkas panašaus būtų, jei ONTT (Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnyba) imtų vadovauti „Vilniaus brigados“ atstovas – bet ne vadas, o vienas iš „torpedų“. Arba paskirkime FNTT (Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba) vadovauti ką nors iš EBSW, tik ne Petriką, o kokią nors „šestiorkę“. Nesinori? Baisu? O kad VSD vadovauja rezervistas, tai nieko?

Galbūt dėl šios priežasties saugumiečiai, negarsėjantys plepumu, ėmė bendradarbiauti su parlamentinės kontrolės komitetu. Ir tikėkimės, kad jų aukos nebus bergždžios – įsijautęs į „kurmių“ medžioklę, „valstybininkų“ klanas atidengė daugumą savo turimų pozicijų. Suveikė senas Antrojo pasaulinio karo laikų triukas. Kai reikdavo šturmuoti užslėptas priešo ugnies pozicijas, būdavo imituojama ataka nedidelėmis pajėgomis. Priešas atidengdavo ugnį, o užnugaryje generolai ir pulkininkai žemėlapiuose žymėjosi kulkosvaidžių lizdus ir į žemę įkastus tankus. Po to būdavo galima jais visais užsiimti rimčiau.

Panašiai buvo ir šio skandalo metu. Vos jam prasidėjus, sukaleno kulkosvaidžiai iš „Lietuvos ryto“ ir LRT, jiems pritarė sunkiųjų haubicų baterijos iš Prezidentūros ir Konstitucinio Teismo bei daugybė plačiai pasklidusių atskirų ugnies taškų.

Per visus pastarųjų metų politinius skandalus kažkodėl neapleido nuojauta, kad Rolandas Paksas ir Viktoras Uspaskichas nėra tikrosios grėsmės nacionaliniam saugumui. Kažkaip labai jau nerangiai ir atvirai jie dirbo lyg norėdami nukreipti dėmesį nuo kažko. Dabar mes matome, nuo ko jie turėjo atkreipti dėmesį – beviltiška ir daug aukų pareikalavusi bei dar pareikalausianti „kurmių“ ataka privertė klaną atskleisti daugumą savo pozicijų. Netrukus paaiškės, ar saugumiečiai, kurie, M. Laurinkaus pykčiui, dirba Lietuvai, o ne savo viršininkams, paaukojo savo darbą (o V. Pociūnas netgi gyvybę) ne veltui.

 

„Lietuvos žinios“

Tomas Čyvas

 

Po visų metų pabaigos ir pradžios linksmybių vėl minėsime Sausio 13-ąją. Ne jubiliejus, tad tokios didelės pompastikos nebus, tačiau prisiminti ir pagalvoti artėjant šiai datai visada yra apie ką. Kai kurie šiandien matomi procesai vyko jau ir tada, daugelis ne pačių maloniausių tendencijų išliko. Sausio 13-osios medalininkai vienu metu dauginosi itin sparčiai. Tikrus tų įvykių dalyvius neretai ima tai juokas, tai apmaudas matant, kiek jų buvo per keliolika metų „prigaminta“. Kai kurie dalykai nesikeičia. Tada, kaip ir dabar, buvo nemažas skaičius norinčiųjų už nepriklausomybę ir demokratiją verčiau pakovoti laikant kišenėje suraitytą trijų pirštų kombinaciją. Vėliau Petras patvirtino, kad Joną irgi matė autobuse, važiavusiame TV bokšto link, ir transporto lengvatos statusas ar dar kokia nors pašalpa atsidūrė kišenėje. Nesvarbu, kad jos nešiotojo sąjūdininku ir patriotu niekad nelaikė nei draugai, nei kaimynai, o tai, jog yra pragmatikas, matė visi. Netrūko, kaip vėliau paaiškėjo, ir dėl visa ko įsirašiusių į KGB rezervą arba entuziastingai keikusių „buržuazinius nacionalistus“ bei „Vakarų imperialistų pakalikus“. Vėliau tokiems personažams tai nėmaž nesukliudė tapti NATO šalies žvalgybos šefu ir jo pavaduotoju.

Tie, kas Sąjūdžio gadynėje dar nebuvo spėję įsitvirtinti nomenklatūroje, bet apie tai svajojo, greitai suprato, kad geriausios tam vietos tose institucijose, kurių Lietuva iš sovietų nepaveldėjo, kaip pvz., URM. Komjaunimo įdirbis nenuėjo veltui – tereikėjo komjaunuolišką retoriką pakeisti demokratine ir pasitobulinti anglų kalbos žinias. Jauni ir perspektyvūs berniukai bei mergaitės per keliolika metų tapo šiuo tuo daugiau, nei anksčiau buvo komjaunimas.

Gedimino Kirkilo gestas įdarbinant Albiną Janušką ir Socialdemokratų partijos tarsi savižudiška parama Arvydui Pociui žymi įtvirtintą senosios bei naujosios nomenklatūros sąjungą bei pastarosios galios pripažinimą. Ūkinės ir finansinės sritys daugiau ar mažiau liko senosios gvardijos monopolija, o tarptautiniai ryšiai, valstybės saugumas jiems visuomet buvo nepažįstamos ir kiek bauginamos sritys. Jas tvirtai įvaldė „naujieji“, savo statusą ir bendrybę įtvirtinantys „valstybininko“ sąvoka. Veikėjai, vienas kitą sugebantys iš nevykusių provincijos prokurorų ir URM klerkų paversti VSD direktoriais bei pavaduotojais, nepalankiuosius teisėtai „išreorganizuoti“ į kokius nors Seimo narius ar kažkokį ten prezidentą, žiūri, geriausiu atveju, ironiškai (jei, žinoma, jis nėra „saviškis“). Tokios sritys kaip politologija ir demokratinė žiniasklaida atrodo gan panašiai – cituodami save ir vienas kitą, minėti personažai net didžiausią absurdą sugeba pristatyti kaip dėsnį, paversti jį įprastu visuomeninio gyvenimo fonu ir išlaikyti kaip „stabilumo valstybėje“ atitikmenį, į kurį niekam nevalia kėsintis.

Vienas „strateguoja“, kitas jį politologiškai sertifikuoja, trečias suteikia tribūną ir pagiria, apgina nuo kritikų. Paskui strategas nepamiršta, kad teisingas yra tik tas politologas, ir tik tas žurnalistas nėra bulvarinis. Taip ratas ir sukasi. Informacijos nutekinimas per „Lietuvos rytą“ yra visuomenės informavimas, o pareigūno liudijimas Seimo komitetui – baisus nusikaltimas. „Lietuvos ryto“ šaltinis yra šaltinis, o tas, kuris drįso, kad ir visiškai legaliai, apeiti neoficialiai įprastą schemą – „kurmis“ ir nusikaltėlis. Jei koks varganas „Laisvas laikraštis“ rašo, kad „V. Pociūną užmušė VSD pareigūnai“ – jis bulvarinis (niekas tuo neabejoja), o jei minėto „valstybininkų“ laikraščio korespondentė, VSD vadovų kabinetuose naktimis praleidžianti po 10 valandų, parašo, kad velionis palangę supainiojo su tualetu – jos bulvariniu išsišokimu nė vienas „valstybininkas“ neapkaltins. Nacionalinio transliuotojo eteryje laidą vedantis Edmundas Jakilaitis, siekdamas pagelbėti A. Pociui, sykį netgi pasiryžo pakeisti savo laidos formatą – atsisakęs prieš savaitę nepalankai pasibaigusio balsavimo ir realių oponuojančių pusių. Vietoj to išvydome neformaliai V. Makauską laidoje pavadavusį stambiausios informacinės agentūros bosą. Žurnalistų sąjungos ir etikos komisijos, atrodo, nieko neįprasto neįžvelgė. Štai ką reiškia valstybininko statusas. Ką gi, belieka šio ar kito „kliento“ labui kada nors vietoj „Panoramos“ pamatyti „Gulbių ežerą“ – prisimenantys sovietinio eterio realybę, žino, ką tai reiškia.

Ar grįš fermeris Džonsas?

Tuo metu, kai Seimas antrą kartą balsavo dėl Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto tyrimo išvadų, prie Seimo būriavosi kokios trys dešimtys žmonių, kuriems buvo aišku, kokio masto dilema yra sprendžiama: parlamentinė demokratija ar apsišaukusiųjų „valstybininkais“ valdoma jos demonstracinė versija. Oras buvo ne koks, ir Piliečių santalkos bei kokio nors „Kito pasirinkimo“ aktyvistai pasirinko kitaip – palaikyti špygą kišenėje arba oriai skendėti „vidinėje rezistencijoje“. Iš žinomesnių Lietuvos politikos personažų prie parlamento pasirodė tik vienas vienintelis Kovo 11-osios akto signataras Romualdas Ozolas. Kas nutiko?

„Jei neklausysite – grįš fermeris Džonsas“. Tokiu sakraliniu ir universaliu bauginimu Dž. Orvelo „Gyvulių ūkyje“ valdantysis kiaulių klanas gąsdino kitus gyvulius, pastačiusius savo socializmą užgrobtoje fermoje. Taip ir pas mus – daugelis net ir labai apsišvietusių žmonių linkę mįslingai save ir kitus pagąsdinti: „O kas, jei grįš lakūnas arba suvirintojas?“ Ši fobija yra tapusi vengimo bet ką keisti ir daryti pamatine prielaida. Girdi, kas jei į KGB rezervisto vietą ateis dar blogesnis – lyg tai būtų neišvengiama duotybė ir koks mistinis prakeikimas.

„Keturios kojos gerai, dvi kojos blogai“, – taip valdančiųjų kiaulių įdarbintas kasdien fermoje bliauna socialistinis avių choras. Tol kol tai atitinka kiaulių ideologinę liniją. „Kriuksėms“ užsinorėjus privilegijų, kurias turėjo minėtas fermeris ir į jį panašūs, avelės keičia bliaunamą dvieilį: „Keturios kojos gerai, dvi kojos geriau“. Štai ir mūsų „valstybininkų“ avelės, per visus turimus žiniasklaidos ruporus rėkusios apie viešumo poreikį, su didžiausiu pasitenkinimu tiražavusios ir citavusios Rolando Pakso, Artūro Zuoko ir kt. pokalbius, su pasimėgavimu rypavusios apie „tapšnotoją“ ir „abonentą“, nūnai pakeitė skanduotę. Keturios kojos tapo vėl blogiau už dvi, o viešumas ar jo stoka jau vėl virto smulkmena prieš didžią valstybės paslaptį – GAZPROM‘o išlaikytinių buhalterinius ir politinius išdykavimus. Geresnio sargo kaip KGB rezervistas tokioms paslaptims nėra. Štai čia tikrai ir su avimis, ir su kiaulėmis būtų galima sutikti. Vienintelis ir pats svarbiausias sunkumas romano pabaigoje yra, anot rašytojo ir mūsų realybės, suvokti: kur čia, tiesą sakant, žmonės, o kur kiaulės? Padėti atsirinkti galėtų mūsų garbieji intelektualai, kurie, nominuojami šviesuoliais, turi daug vardų ir premijų. Deja, per kelis skandalo, susijusio su VSD ir „valstybininkais“ mėnesius, iš jų visų tik vienas kitas teikiasi praverti burną ir pamiklinti plunksną. Labai jau baisus tas fermeris, nesvarbu, kad gali būti jau ir miręs…

Šansas grįžti į demokratiją

Dar viena daug ką kankinanti haliucinacija yra tariama „nevaldomos runkelių revoliucijos“ grėsmė. Taip Algimantas Matulevičius gavo pylos nuo Prezidento patarėjo, kuriam politiko bendravimas su rinkėjais ir rinkėjų dėmesys politikų svarstomai problemai yra baisus košmaras. Girdi, gali kilti neramumų ir susidūrimų tarp dviejų stovyklų. Įsivaizduokite – prieš tai išgerkite bent puslitrį degtinės: minios darbininkų, valstiečių ir inteligentų traukia prie Seimo su transparantais: „Šalin rank
as nuo A. Pociaus“, „Šlovė valstybininkams“, „Grąžinkite mums Albiną“ ir pan. Čia atbėga pikti R. Pakso „runkeliai“ ir juos primuša. Prasideda pilietinis karas…

Būtų panašu į narkomano sapną, bet tai viešai sapnuoja Ekscelencijos patarėjas, kurio įžvalgas šalies vadovas girdi kasdien. Gal todėl pastarasis ir sako „nedalyvausiąs koncerte“ – taip vadindamas Seimo NSGK išvadų aptarimą. Įdomu, kur tada rengiasi dalyvauti? Pareikšti susirūpinimą dėl mažų pensijų, planetos atšilimo ir pasodinti eilinį ąžuoliuką? Prieš kelias savaites atsisakęs parlamentinio komiteto jam siūlomos informacijos ir pareikalavęs išvadų, Prezidentas dabar, kai tos išvados ant stalo, jomis vadovautis nebenori ir prašo medžiagos, kurios tada nenorėjo matyti. Įdomu, ką vis dėlto jam patars tie sapnų aiškintojai, jei Seimas galutinai pasakys, jog A. Pocius vadovauti netinkamas? Pasiūlyti pastarajam pasitarti su savimi ir palinkėti tautai linksmų šv. Kalėdų? Gali nutikti ir taip.

Tuomet, atšventus viską, kas priklauso, palydėjus Kasparą, Merkelį ir Baltazarą, galima būtų prisiminti ir tam tikras konstitucines galimybes, leidžiančias (jei kokia dvasia nepaaiškins kitaip) net ir „runkelių“ parašais inicijuoti tiek parlamento, tiek Prezidento reitingų priešlaikinį testavimą. Jei patarėjai ir strategai Valdo Adamkaus neinformavo, būtų galima priminti, jog labai jau nemažas nuošimtis žmonių lemtingąjį kryžiuką jam paskutinį kartą dovanojo tik todėl, kad visus kitus variantus laikė blogesniais. Apie vidutinio „valstybininko“ rinkimų šansus šiuo metu kalbėti apskritai neverta. Vienintelis dalykas, ko reikia, norint nutraukti įkyrėjusį tyčiojimąsi iš sveiko proto, jei Seimas ar Prezidentas imtųsi toliau jį tęsti, yra kabinetuose ir konferencijoje piliečiais išdidžiai besitituluojančių asmenų iniciatyva.

Bernardinai.lt

Tomas Čyvas

Apie Valstybės saugumo departamento (VSD), verslo grupuočių ir žiniasklaidos ryšius šnekama kiek mažiau (ak tas „žurnalistinis solidarumas“), nei apie kitus šio skandalingo sąmokslo aspektus. Po truputį apie tokias informacinių karų taktikas prabilta tik dėl Albino Naujoko apšmeižimo ir išstūmimo iš Telšių apskrities mokesčių inspekcijos viršininko pareigų.

Pažymėtina, kad prokurorai ir teismai iki šiol nemano, kad buvo apšmeižtas velionis pulkininkas Vytautas Pociūnas. Tų bjaurasčių priešistorė matyti paviešintoje Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) medžiagoje.

“Vyšnia”

Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto atlikto Valstybės saugumo departamento veiklos parlamentinio tyrimo 2006 m. lapkričio 10 d. 19 posėdžio stenogramos ištrauka (2 dalis).

“KL. Dar toks vienas, supraskite teisingai, čia labai svarbu yra ir tyrimui. Jūs tuomet minėjote ir gal galite detaliau atskleisti, mes irgi kalbėjome apie viešąją erdvę, kad labai nekaip atrodo, rodos, vadovai, kai jie kalba vienas vieną, kitas kitą, trečias trečią. Tai jūs paminėjote, kad jūs jau kai ką esate „Vyšniai“ pasakę, ta prasme departamentas.

ATS. To aš negalėjau pasakyti.

KL. Jūs tą pasakėte, apie „Vyšnią“ kalbėjote. Ką turėjote omeny?

ATS. Nes tikrai, aš pats kontaktų jokių neturėjau ir aš negalėjau nieko pasakyti jums. Arba aš nežinau.”

Su Seimo nariais nuolat bendraujantis pareigūnas šiek tiek painiojasi prisiminimuose, bet jei paskaitysite visą jo liudijimo stenogramą, paaiškės, kad žuvus Vytautui Pociūnui, Seimo narių ir žiniasklaidos “teisingo orientavimo” strategiją buvęs departamento direktorius Arvydas Pocius ir ligi šiol triūsiantis pavaduotojas Dainius Dabašinskas.

Ką jie sukūrė ir kur dygsta bei noksta “vyšnios”, aiškėja iš kitos ištraukos.

Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto atlikto Valstybės saugumo departamento veiklos parlamentinio tyrimo 2006 m. spalio 26 d. 15 posėdžio stenogramos ištrauka (1 dalis):

„KL. Sakykite, ar jūsų budėjimo metu, jau praktiškai po darbo valandų ar kaip čia suformuluoti, Saugumo departamente lankėsi kokie nors žurnalistai?
ATS. Buvo tokių atvejų.
KL. Gal galite pasakyti, pas ką jie lankėsi?
ATS. Buvo pas direktorių, mačiau pas direktorių būdavo žurnalistai, o darbo valandų dar būdavo, kad ir Makauskas bendraudavo su žurnalistais, o konkrečiai, būdavo, ateidavo ir pas direktorių.
KL. Sakykite, kai įvyko ta visa nemaloni Pociūno istorija, leiskite taip apibūdinti, jūs tomis dienomis budėjote?
ATS. Aš budėdavau, mes budime kas ketvirtą parą ( … )
KL. Ar tuo metu buvo toks atvejis, kad kokia nors žurnalistė būtų atėjusi į departamentą kurio nors iš vadovų, ar Makausko, ar generalinio, kvietimu ir išbuvus ten pakankamai ilgai, kaip sakant, atėjus vieną parą, o išėjus jau kitą parą?
ATS. Buvo.
KL. Gal galite smulkiau apie tai papasakoti, kada, kas, pas ką?
ATS. Tada aš budėjau ir, atrodo, kad septintą valandą atėjo „Lietuvos ryto“ žurnalistė Vyšniauskaitė.
KL. 7 valandą vakaro?
ATS. Vakaro. Atėjo žurnalistė Vyšniauskaitė, generalinis direktorius paskambino, įspėjo, kad ateis žurnalistė, ir nurodė palydėti iki jo kabineto. Ir ji atėjo, ir mes ją palydėjome.
KL. Gal dieną atsimenate? Reikėtų jūsų budėjimo grafiką pažiūrėti.
ATS. Reikia pažiūrėti budėtojų knygą. Budėtojų knygoje yra paminėta, yra įrašas kada ji atėjo ir kada išėjo.
KL. Valandos žymimo?
ATS. Taip.
KL. Kada ji išėjo? Apytikriai.
ATS. Aš dabar neatsimenu. Ta prasme, kažkur labai vėlai, jau buvo naktį, antra, trečia valanda.
KL. Sakykite ( … )
KL. Nuo 7 vakaro iki kažkur antros nakties?
ATS. Panašiai.
KL. Sakykite, ar tokie atvejai, kad žurnalistai lankytųsi pas departamento pareigūnus jau praktiškai po darbo, ir tokį neapibrėžtą laiką bendrautų, negaliu pasakyti kaip, ar čia yra tokia praktika, ar čia toks išskirtinis atvejis?
ATS. Aš to nežinau.
KL. Per jūsų budėjimą, ar čia vienintelis toks atvejis, ar dar tokių buvo?
ATS. Ateidavo tų žurnalistų, bet kad taip ilgai sėdėtų, tai nebūdavo. Būdavo, kad iki 22.00 valandos prasėdi, bet tai nestebindavo.

KL. Atsiprašau, užmiršau vieną klausimą. Jeigu galima, jūs nepastebėjote, kokiu maždaug momentu žiniasklaidoje, kokie buvo svarbūs dalykai spausdinami, ar nebuvo tos žurnalistės straipsnių po to išspausdintų „Lietuvos ryte“, po to apsilankymo, kokių nors nekrito jums į akį?
ATS. Žinoma, krito.
KL. Tai prašom pasakyti.
ATS. Po to apsilankymo ir buvo straipsnis dėl pono Pociūno santykių su kita moterim. Atsirado straipsnis.“

Ne tik apie kitą moterį, paltus, rašė „Lietuvos rytas“ ir jam artimas „L.T.“. Taip pat ir versija, kurią, jei ji ir būtų buvusi, galėjo žinoti tik prokurorai, apie tariamą velionio šlapinimąsi nuo palangės buvo sugebėta pateikti, nepamirštant kartais prikabinti ir jo šeimos nuotraukų.

Apie šiuos, ne pirmus ir ne paskutinius VSD vadovybės „verslo naktipiečius“ liudijęs pareigūnas, pasak šaltinių, neišvengė tarnybinių nemalonumų – pasiaiškinimų, kabinėjimosi ir pan. Tiesa, tai buvo daroma, kaip įprasta, kitomis dingstimis.

12-oji pažyma

Tuo metu dar neišvaikytų padorių pareigūnų pastangomis, jau tyrimo metu buvo rengiama atitinkama pažyma. Joje turėtų atsispindėti tai, kaip skandalo, metu buvo rengiamos atitinkamos pakraipos publikacijos ir atitinkamos žiniasklaidos priemonės buvo pajungiamos VSD vadovybės bei su „Dujotekana“ susijusios verslo grupuotės interesams ginti. Tačiau departamento vadovybė įsikišo naujai ir gan saliamoniškai. Būtent taip radosi 12-oji pažyma, kurios VSD nė už ką nenori pateikti komitetui ir visuomenei. Žemiau pateikiu medžiagos ištrauką, nurodančią, jog VSD vadovybė, kaip atrodo, ėmėsi manipuliuoti dokumentų žanrais, kad tik Seimo NSGK ši informacija nepatektų. Pažymą tyčia (?) nurodyta surašyti taip, kad joje atsispindėtų informacijos šaltiniai, padarant ją operatyviai įslaptinta ir neadaptuota politinei analizei.

Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto atlikto Valstybės saugumo departamento veiklos parlamentinio tyrimo 2006 m. spalio 20 d. 11 posėdžio stenogramos ištrauka (2 dalis).

“KL. Ačiū. Dabar norėčiau paklausti jūsų konkrečiau, nes vis tiek jūsų [ … ] skyrius rengė ir čia pastarosiomis dienomis, dviejų, trijų dienų pažyma atsirado, kur verslo įtaka žiniasklaidai. Jums žinoma tokia pažyma?

ATS. Žinoma, tik nežinoma, kaip jinai atsirado. Mes ją tik vakar parengėm.

KL. Jūs parengėte?

ATS. Taip.

KL. Jūsų manymu, mums reikėtų su ja susipažinti, jeigu mes norėtume susipažinti, ar vėl nebūtų sakoma, kad mes pakenksime tyrimui ir t.t.? Ar ta pažyma, kuri yra parengta, turėtų atsigulti pas Prezidentą ant stalo ir pas kitus pagal kompetenciją šalies vadovus?

ATS. Ta pažyma, kai buvo sudaryta tokia komisija, kuri tyrė šitas mūsų ankstesnes pažymas, tai po to kalbėjau su Tekoriumi, kad va, mes čia taip rašom, visur rašykime, kad galimai, kad visur matytųsi pažymoj informacijos vos ne gavimo šaltinis. Su kuo aš tikrai nesutinku. Tada jau ne analitinė p
ažyma. Šita pažyma, apie kurią jūs minėjote, ji surašyta taip, kur matosi, kokiu būdu gauta informacija. Tai ji, irgi pažyma ir tikrai rimta pažyma, bet aš nedrįsčiau, jeigu, pavyzdžiui, įstatymas neleidžia teikti informacijos, kur matosi priemonės, kokios buvo naudotos, tai taip. Bet ji normali, gera pažyma, tik mūsų vadovybės nurodymu įtraukti tokie dalykai, kur matosi priemonės. Tokios pažymos jau galima

KL. Ką jūs turite omeny, sakydamas, mūsų vadovybės nurodymu įtraukti tokie punktai? Aš teisingai supratau, turinys jus įtakojo, kad būtų toks turinys, per kurį išryškėja informacijos šaltiniai?

ATS. Panašiai.

KL. O kokiu būdu jus įtakojo? Liepė perrašyti?

ATS. Ne mane asmeniškai. Aš dar buvau komandiruotėje. Iš komandiruotės buvo iškviestas mūsų [ … ] skyriaus viršininkas, kuris buvo paskui kviečiamas į tą komisiją, kuri dirbo, kuri turėjo tai įvertinti.

KL. Čia tarpžinybinė?

ATS. Ne tarpžinybinė. Ir buvo jam tiesiai pasakyta, kad taip negalima rašyti, reikia rašyti štai taip ir taip. Vienu žodžiu, reikia rašyti kaip į prokuratūrą.

……………..

KL. Dar šiek tiek iš to paties, bet vis tiek jis susijęs su mano prieš tai buvusiu klausimu. Sakykite, ar toje pažymoje, kuri yra dėl verslo ir žiniasklaidos, taip pat egzistuoja Stonio grupuotė?

ATS. Ten Stonys faktiškai.”

O ponas Stonys, pasak šaltinių, dragiškoje kompanijoje skundėsi, kad skandalas jam “visai numausiąs” kelnes. Bet gal ne tik apie vargšą Rimandą ten kalba? Gal pasiskaičius šį gudriai įslaptintą dokumentą paaiškėtų ir kiti publikacijų, viešųjų ryšių akcijų bei TV laidų užkulisiai? Kita vertus, sekantis liudijimas patvirtina, jog jau tyrimo metu, žiniasklaida buvo intensyviai įtakojama.

Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto atlikto Valstybės saugumo departamento veiklos parlamentinio tyrimo 2006 m. spalio 20 d. 11 posėdžio stenogramos ištrauka (1 dalis).

“KL. Jūs paminėjote prieš dvi dienas vadovybei pateiktą pažymą apie verslo grupių įtaką žiniasklaidai. Sakykite, rengdami šią pažymą, jūsų motyvacija, kodėl manėt reikalinga informuoti vadovybę? Ar rengdami tą pažymą manėte ir tikėjotės, kad ta pažyma taip pat turi pasiekti tam tikrų valstybės institucijų vadovus? Ar manote, kad ta pažyma turėtų prasmės ir mūsų komiteto tyrimo darbe?

ATS. Kaip pavyzdį galiu pasakyti aš tokį. Kur Generalinėj prokuratūroje vyksta tyrimas dėl tam tikrų buhalterijų. Sakysime taip. Nuvažiuodavau pas giminaičius kažkur į Dzūkiją, Suvalkiją, ir man būdavo labai skaudu, kai jie sakydavo, na, žiūrėkit, surengiamas koncertas, vienoks ar kitoks, ar panašiai.

ATS. Ir balius. Vis tiek tai yra iš tikrųjų ir panašiai, ir rūpinasi žmonėmis, ir t.t. Tuo tarpu kai aš žinau, kai man ateidavo kiekvieną kartą žmonės ir rašydavo pranešimus, ir mes jau žinojome daug ką, už kokius pinigus ir kaip visa tai daroma. Panašiai ir su ta pažyma. Jeigu jūs perskaitytumėte, aš manau, kad jos neduos jums kažkodėl. Suprastumėte, kad tų žmonių, kuriuos aš myliu, myliu šitą šalį, iš jų taip išsidirbinėti negalima. Ir klausimas apie žalą buvo užduotas. Aš manau, kad ji jau padaryta, pakenkta. Ir jeigu dabar šito nesustabdysime, kažkokiais būdais nepristabdysime, ar imsimės kažkokių dalykų, tai yra, tiksliau, jūs imsitės, jūs esate tautos išrinkti ir jūs galite kažką spręsti. Mūsų priemonės jau baigtos, o toliau metai iš metų fiksuoti tą patį per tą patį, tą patį per tą patį, tą patį per tą patį, aš nežinau. Aš, kaip žmogus, atidirbęs 10 metų, nematau prasmės.

KL. Labai trumpai. Ar galėtumėte šitų verslo grupių įtaką žiniasklaidai įvardyti datą ir dar kažkokių? Negalite įvardinti datos, kada ji buvo parengta?

ATS. Negaliu.

KL. Aš prie to paties. Dėl tos pažymos. Ar jūs manote, kad ta pažyma, apie kurią užsiminėte, nauja pažyma dėl verslo grupuočių įtakos žiniasklaidai, aš taip ją vadinu, ar ji yra taip pat priskirtina prie būtinų žinoti mūsų komitetui ir gal valstybės vadovui?

ATS. (Negirdėti)

KL. Tada patikslinsiu klausimą. Ar ta informacija, kuri yra toje pažymoje, ar bent dalis tos informacijos yra būtina žinoti mūsų tyrimui ir valstybės vadovui?

ATS. Taip.

KL. Aš norėjau patikslinti. Ar ta verslo grupių įtaka žiniasklaidai dabar yra susijusi su tuo tyrimu? Ar jau yra dabar bandoma tai daryti?

ATS. Taip.”

Laukite tęsinio

« Newer Posts - Older Posts »

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos