Tomas Čyvas

Tomas Čyvas.

Svetainės „Bernardinai.lt“ redaktorius savo straipsniu „Dar kartą apie piliečius ir partijas“ pratęsė diskusiją apie partijų ir ne partijų dalyvavimą rinkimuose, to naudas ir žalas. Nenoriu kartotis ir cituoti tos dalies, kur kalbama apie dabartinės Lietuvos politinės sistemos ir partijų ar taip pasivadinusių darinių veiklos ydas – viskas čia yra aišku, ir mes dėl visko sutariame. Privalau tik kiek patikslinti gerb. Andriaus interpretaciją, neva nepartinių piliečių dalyvavimą politikoje laikau kažkuo pavojingu. Jokiu būdu. Pavojų Konstitucinio Teismo sprendimai (ne tik šis vienas) kelia visai kitur, bet apie tai vėliau.

Aš laikyčiau šį sprendimą iš esmės pernelyg sureikšmintą, jei neatsižvelgtume į jo datą ir kai kurias kitas aplinkybes. Nei A. Navickas, nei kuris kitas iš „nepartinės“ politikos entuziastų man paprasčiausiai neįrodė, jog piliečių susivienijimu, nepartinių bloku, tauragiškių ar vilniečių asociacija pasivadinusi grupuotė negali turėti visų nūnai partijoms teisėtai priskirtų bėdų.

Pažiūrėkite į bene naujausią (ne ką geresni ir kiti) – Darbo partijos pavyzdį – šita kompanija tikrai nesureikšmina ideologinių krypčių vaidmens, ko, pasak A. Navicko, nereikia daryti. Ji atvirai susirinko, kaip kažkoks atamano gaujos ir asocijuotų verslininkų kuopelių hibridas, viliojęs rinkėjus ne „sureikšminta ideologija“, o skaičių magija 1, 11, 111 etc. Na, vadintųsi ji ne partija, o nepartine alternatyva „Piliečiai už darbą ir neapykantą“ ir kas iš to? Niekas konkrečiai nepasakė, kodėl vadinamieji piliečių sąrašų sudarytojai bus a priori mažiau linkę į korupciją, neskaidrius sandorius ir politinį turizmą? Juk regis taip vadiname po partijas lakstančių ir postų ieškančių personažų nuotykius? Tai ir puiku – paskelbkim, kad renkame šiaip piliečius ir neklauskim, kokios jų pažiūros – nebereikės nerišliai veblenti, kodėl pakeitei frakciją, kodėl taip arba anaip balsavai. Nereikės net labai tam tikrų pažiūrų ir deklaruoti keliant kandidatūrą. Kai kam tikrai labai palengvės.

Partija ar ne partija, asociacija ar konglomeratas, o eidami per sąrašą arba net vienmandatėse apygardose deklaruodami tam tikrą bendrumą, o net ir pateigdami save, kaip nepriklausomus nuo viso pasaulio individus, ponai neįgis jokio imuniteto nuo viso to, už ką pagrįstai kalame prie kryžiaus mūsų „partinukus“. Tai iliuzija ir kažin ar ne sąmoningas akių dūmimas. Kad ir kaip vadintųsi tie politiniai dariniai, daug svarbiau yra įstatymiškai reglamentuoti jų sukūrimo, veiklos ir kandidatų iškėlimo principus, kurių niekas senokai neperžiūrėjo ir mažai kas aptarinėjo.

Dabar grįžtu prie to, kuo būtent pavojingas KT sprendimas. Net ne sprendimas, o pastaruoju metu jo vykdomi politiniai viražai. Taip – jie jau tapo būtent politiniais, nes tokie yra jų padariniai ir, kas dar blogiau, galbūt net tikslai. Jau per VSD skandalą, kosminiu greičiu iškepdamas vieną KGB rezervistą pridengiantį savo „išaiškinimo išaiškinimą“, nepakaltinamasis devynetas paniekino ne tik Seimą ir patį parlamentarizmą, bet ir parlamentą rinkusią tautą, kaip Konstitucijos subjektą bei suvereną.

Pastarasis sprendimas, kuriuo KT paskelbė artėjančius rinkimus kažkaip „dalinai neteisėtais“ (čia kaip „truputį nėščia“ moteris?), būtent ir kelia ne ką kita, o sumaištį, chaosą ir visiškai teisėtą mulkiais laikomų rinkėjų pasipiktinimą. Įdomiausia, kad šio absurdiško sprendimo padarinių negali pakoreguoti niekas, nes pats KT išaiškino, kad tai būtų labai blogai. Atidėjęs rinkimus ar keisdamas įstatymus, pats Seimas nusižengtų šventam ir neskundžiamam Konstitucijos dvasios šnekintojų (ar prievartautojų?) verdiktui.

Tokiame kontekste iečių laužymas, koks Ragauskas būtų labiau Ragauskas (perėjęs per partijos ar ne partijos sąrašą) – nelabai įdomu ir net kiek juokinga. Galima rinktis iš partijų, paskui gal galėsime ir ne iš partijų. Jokio esminio skirtumo. Ką jie turi daryti jūsų išrinktiesiems bet kada galės nurodyti naujai išaiškintas išaiškinimas.

Andrius Navickas. Piliečiai, partijos ir politinė ideologija

Diskusijos Lietuvoje tiek retas dalykas, todėl drįsiu dar kartą atsakyti Tomui Čyvui. Beje, diskusija su Tomu smagi ir tuo, kad tenka ne kumščiuotis, bet būtent tikslinti pozicijų atspalvius.

Pirmiausia turiu sutikti dėl to, kad Konstitucinio Teismo sprendimai pastaraisiais metais tampa vis mažiau vertingi. Turiu galvoje jų vertę teisinės minties plėtotei. Palyginkite KT sprendimus, priimtus, pavyzdžiui, prieš penketą metų, ir dabartinius. Mano įsitikinimu, anksčiau KT preciziškai siekė laikytis savo kompetencijos ir jo įžvalgos tikrai prisidėjo prie teisinės valstybės pagrindų stiprinimo. Tačiau tam tikru laiku KT ambicijos keistai išaugo, bet, deja, to negalima pasakyti apie KT sprendimų kokybę. Šiuo atveju svarbu ne tai, ar patinka, ar nepatinka man kuris nors KT sprendimas. Didžioji problema yra ta, kad vis stiprėja įsitikinimas, kad sprendimai skelbiami, atsižvelgiant į tam tikros grupės draugų politinius interesus, juos apgaubiant „galutinio verdikto“ skraiste.

Kalbant apie KT sprendimą dėl Savivaldos rinkimų įstatymo atitikimo Konstitucijos nuostatoms, keisčiausia man atrodė ta jo dalis, kai teisėjai ėmė samprotauti apie tai, apie ką nebuvo klausti: ar tikslinga atidėti rinkimus? Pasigirdo ne teisinė, bet politinė argumentacija.

Visgi mano pozicija labiausiai nuo T. Čyvo ginamosios skiriasi ne vertinant Konstitucinio Teismo veiklą, bet kalbant apie piliečių teisę pretenduoti į savivaldos tarybas, aplenkiant partijų sąrašus.

Mano įsitikinimu, T. Čyvas neteisingai interpretuoja mano poziciją, kai tvirtina, jog esu politikos be ideologijos šalininkas. Veikiau esu deklaratyvios politikos priešininkas, kai ideologija suprantama tik kaip rinkimų šūkiai. Kitas dalykas – mano įsitikinimu, šiandien Lietuvos politinės partijos politinėmis vertybėmis remiasi net mažiau nei, pavyzdžiui, Žvėryno ar Alantos bendruomenės.

Žinoma, būtų puiku, jei partijos sugebėtų mums atskleisti politines alternatyvas, tačiau, pripažinkime, jog jos to nesugeba padaryti. Taigi didžiausias partijų pranašumas prieš vietos bendruomenę yra tai, kad pastarosios nesivadina „partijomis“. Beje, siūlau pasidomėti, kaip plėtojasi vietos partijų skyrių veikla regionuose. Ar daug čia liko ideologijos? Į koalicijas jungiasi krikdemai ir darbiečiai, konservatoriai ir socialdemokratai, valstiečiai liaudininkai ir liberalai. Taigi, kuo vietos partijų skyriai ideologiškai pranašesni už nepartines piliečių bendruomenes?

Neatmetu galimybės, kad nepartiniai sąrašai ilgainiui įsilietų į kurią nors partiją ar taptų naujos partijos pagrindu ir nesuprantu, kodėl tai blogai. Tai tik sustiprintų politinę konkurenciją ir galbūt priverstų keistis dabar egzistuojančias partijas.

Dar vienas dalykas – T. Čyvas, mano įsitikinimu, visai ne vietoje pateikia Darbo partijos pavyzdį. Ši partija, beje, nėra koks nors išskirtinis darinys Lietuvoje. Tai veikiau kiek suprimityvintas tipinis Lietuvoje veikiančių partijų atvaizdas veidrodyje. Ši partija buvo kuriama vienam žmogui įgyti valdžią, kaip išskirtinai komercinis projektas. Šiuo atžvilgiu ji neturi nieko bendro su vietos bendruomenių noru spręsti savivaldos problemas.

T. Čyvas klausia: ar partijoms nepriklausantys piliečiai nepaklius į korupcinių ryšių žabangas? Keistas klausimas. Kaip žinoma, partijos šiandien tikrai nėra kovos su korupcija avangardas. Taigi tai, jog vienas ar kitas žmogus priklauso partijai, visai nereiškia, kad jam lengviau atsispirti korupcijos pagundoms. Tai, jog nepartiniai piliečiai, kaip ir priklausantys partijoms, gali daryti klaidų ir nusidėti, tikrai nėra argumentas užginti jiems kelią į politines institucijas.

Noriu dar kartą pakartoti šioje diskusijoje jau išsakytą teiginį – dabartinio politinio chaoso šaltinis yra  politinių partijų negalios ir arogancija, o ne piliečių noras prisidėti prie teisingesnės valstybės kūrimo.

Suprantu, kad partijos sąraše esantis ir atsietai nuo partijos kandidatuojantis Petras Ragauskas yra vienas ir tas pats asmuo. Tačiau, prisipažįstu, už Petrą Ragauską ar Tomą Čyvą per savivaldos rinkimus balsuočiau daug mieliau nei už  Vilniaus Tėvynės sąjungos sąrašą. Vytautas Domaševičius ar Danutė Jokubėnienė, mano įsitikinimu, Vilnių tvarkytų kur kas sėkmingiau nei Artūras Zuokas ar Rolandas Paksas.

Bernardinai.lt

Andrius Navickas.

Tomas Čyvas komentare „Ar verta depolitizuoti politiką?“ į svarstymų lauką sugrąžino temą, kuri kėlė itin karštų diskusijų prieš porą metų. Diskusijos dalyviai dalijosi svariais argumentais, jog Lietuvos partinė sistema sunkiai serga, partijų veikloje politikos teliko pavadinimuose ir dekore, o partijų lyderiai nepatenkinti kalbėjo, kad tokios diskusijos esą yra smūgis partijoms į nugarą ir… toliau nieko nekeitė.

T. Čyvą tikrai sunku kaltinti, jog jis neįžvelgia partijų problemų. Apie jas jis rašo atvirai ir vaizdingai. Kita vertus, tikrai nesutinku su užplūdusia gąsdinimų banga, jog Konstitucinio Teismo sprendimas, kad dabartinė Savivaldos rinkimų tvarka prieštarauja Konstitucijai, tėra tik sumaišties kėlimas Lietuvos politiniame gyvenime. Prieš pateikdamas argumentus savo pozicijai, noriu priminti, mano įsitikinimu, skandalingą Lietuvos premjero pareiškimą.

Gediminas Kirkilas, likus kelioms dienoms iki Konstitucinio Teismo sprendimo, tvirtino, kad jam nesuprantama, kodėl piliečiai galiojantį rinkimų įstatymą torpeduoja, jau prasidėjus kandidatų registracijai. Daugiau nei veidmainiškas teiginys. G. Kirkilas tikrai žino, kad kitokios galimybės piliečiams atkreipti Konstitucinio Teismo dėmesį paprasčiausiai nebuvo. Tik prasidėjus kandidatų registracijai ir VRK atsisakius įregistruoti nepartinį sąrašą, buvo galima apskųsti šį sprendimą teismui ir tikėtis KT dėmesio. Aišku, visada buvo kitas variantas – tiek Prezidentas, tiek Seimas galėjo Savivaldos rinkimų įstatymų atitikimą Konstitucijai patikrinti kur kas anksčiau, tačiau jie tai padaryti kažkodėl nepanoro.

Lygiai taip pat Lietuvos politinės partijos praktiškai ignoravo įvairių pilietinių organizacijų kvietimą įvesti mišrią Savivaldos rinkimų sistemą. Partijų bosai liko kurti piliečių iniciatyvoms. Taip atsitiko jau keliasdešimtą kartą. Apie visa tai G. Kirkilas puikiai žinojo. Jo pasisakymas dar kartą atskleidė, jog šiuo metu partijų lyderiai apie nepartinius piliečius kalba iš aukšto, tarsi apie antrarūšius. Deja, tai, kad šiandien Lietuvoje partijoms priklauso bene mažiausias nuošimtis visuomenės visoje ES, liudija ne mūsų partijų elitiškumą (gerąja prasme), bet jų sunkią krizę.

Keistas ir kai kurių parlamentinių partijų lyderių perspėjimas, jog po KT sprendimo politikoje įsivyraus chaosas. Jiems, jei teisingai suprantu, pritaria ir T. Čyvas. Pasak jo, nepartinių piliečių dalyvavimas savivaldos rinkimuose – tai pavojingas žingsnis toliau nuvertinant politiką. Visiškai su tuo nesutinku. Mano įsitikinimu, tai veikiau nauja galimybė politiniam gyvenimui atgaivinti.

1. Nors esu įsitikinęs, kad politinės vertybės yra politinio gyvenimo stuburas, tačiau neteisinga sureikšminti ideologijų reikšmės savivaldos lygmeniu. Ką bendro turi metro ir krikščioniškoji demokratija, tramvajus ir liberalizmas arba – kiek konservatyvus raginimas – „laikas keistis“? Didžiausia problema ne ta, kad savivaldos lygmeniu veikiantys politikai per menkai susigaudo ideologinėse perskyrose, bet ta, jog jie dažniausiai realiai neatstovauja gyventojų rūpesčiams ir interesams. Vietos bendruomenės, geriausiai galinčios atstovauti gyventojams, šiandien yra priverstos belstis į partijų duris, įtikti partiniam elitui, idant jų atstovams būtų suteikta galimybė dalyvauti rinkimuose.

Tiesa, čia galimas kontrargumentas – esą partijos atlieka naudingą kandidatų filtravimo darbą ir tuo palengvina mūsų dalią. Tačiau ar toks filtravimas realiai mums naudingas? Pažvelkime įdėmiau į rinkimuose dalyvaujančių politikų sąrašus, ypač didesniuose miestuose, ir paklauskime savęs: ar tikrai juose labiausiai mums atstovauti ir miesto problemas spręsti sugebantys žmonės? Ar šou žvaigždė, mokanti vaipytis prieš kamerą, sugebės būti miestelėnų deramų atstovu? Ar statybos bendrovių bonzos atstovaus miestelėnų ar savo verslo interesams? Kodėl, pavyzdžiui, Vilniuje partijų sąrašuose nėra tų aktyvistų, kurie nebe pirmus metus kovoja su savivale mieste? Gal jie neįtiko partijoms? Gal visgi dabartinis filtras ydingas?

2. Praktiškai visos dabartinės Lietuvos partijos kūrėsi nuo galvos. Jos veikia kaip klubas ištikimiausių draugų ir mažesnis ar didesnis šio klubo sirgalių būrys. Nemanau, jog Lietuvoje reikalingos naujos politinės partijos, tačiau esu įsitikinęs, kad dabartinės partijos – tai milžinai molinėmis kojomis. Nepartiniai pilietiški veikėjai, įgiję realią politinę atsakomybę, mano įsitikinimu, tikėtina, dreifuos kurios nors politinės ideologijos link. Atsiras reali galimybė partijoms įgyti stiprias kojas, o galbūt ir atnaujinti galvas.

3. Būtent politinių partijų ligos ir ydos yra didžiausias politinio chaoso šaltinis. Tad nereikia mūsų gąsdinti ir įrodinėti, jog tik partijos sugeba veikti politiškai. Pripažinkime, kad dažniausiai dabartinės partijos veikia ne politiškai, bet nomenklatūriškai. Politika – tai įsipareigojimas bendrajam gėriui, įvairių perspektyvų derinimas, dialogo puoselėjimas. Šiuo atžvilgiu ji tikrai nėra partijų nuosavybė. Kiekviena pilietiška bendruomenė formuoja politiką. Dažnai net daug labiau nei partijos.

4. Partijos – labai svarbus demokratinės sistemos elementas. Tačiau tai, kas šiandien vadinasi partijomis, dažniausiai tėra karikatūra, diskredituojanti pačią partijų idėją. Kiekvieno piliečio tikslas turėtų būti realiai veikiančių partijų, kaip svarbaus tarpininko tarp visuomenės ir politinės valdžios, siekis. Tačiau šis siekis niekada nebus realizuotas vien tik šlovinant dabartines karikatūras ar naiviai tikintis, kad kažkada iš bjauriojo ančiuko išaugs nuostabi gulbė.

Bernardinai.lt

Tomas Čyvas. Ar verta depolitizuoti politiką?

Tomas Čyvas.

Neketinau rašyti savivaldos rinkimų tema, nes prirašyta, regis, daugiau, nei reikia. Paskatino skaitytojos laiškas (http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/58284/DESC/1), į kurį negalėjau neatsiliepti.

Pirmiausia noriu pasakyti, jog patarti šioje situacijoje labai sunku jau vien todėl, kad net nežinau, kur būtent gyvenate bei balsuojate. Savivaldos rinkimai yra specifiški dar ir tuo, jog suteikia daugiau galimybių pažinoti tuos, už kuriuos balsuoji, ar bent jau žinoti apie juos pakankamai daug. Ponia Irena, rašiusi komentarą, teigia norinti balsuoti prieš visus. Tai tokia pat rinkėjo teisė, kaip ir teisė (bei pilietinė pareiga) balsuoti apskritai. Čia galiu pasakyti tik viena – svarbu tokio sprendimo motyvas. Jei nerandate prekybos centre reikiamos prekės – išeinate nieko nepirkusi. Jei motyvacija tokia – viskas gerai. Blogai, jei tai yra agitacijos padiktuota pozicija. Žmonių grupė, vadinanti save „Kitu pasirinkimu“, kaip tik ir siūlo tokį sprendimą. Tik ji neįsipareigoja spręsti kasdienių komunalinių problemų – nuo šiukšlių išvežimo iki geriamojo vandens kokybės. Ji taip pat nepaaiškina, kuo tiesioginis vyriausybės valdymas (jei siūloma „alternatyva“ laimėtų visuotinai) yra geresnis už savivaldą.

Daug įdomesnis ir tikrai svarbiausias klausimas, kurį kelia ponia Irena, yra, kaip balsuoti. Tai yra vienas svarbiausių klausimų, ir jis nepelnytai ignoruojamas. Vienas dailininkas mokė atrasti žmogų minioje ir medį miške. Lygiai taip pat, manau, galima atrasti net ir tose mūsų varganose partijose žmonių, kuriais galima bent mėginti pasitikėti. Tai vargas – reikia nagrinėti sąrašus, reitinguoti, gilintis. Dar didesnis vargas – eiti į tuos rinkimų susirinkimus ir žiūrėti į realybę. Bet jei tikrai piktina (o ir turi piktinti) pasisakymai politikų, kurie drįsta skatinti rinkėjus nedalyvauti, tai pats geriausias „kerštas“ yra aktyvus dalyvavimas. Tokia jau tos demokratijos kaina – gaišti laiką, domėtis, rinktis atsakingai… Sunku, bet kitaip neišeina.

Aptarkime kelis bendrus aktualius niuansus, kuriuos atspindi ir gerb. Irenos komentaras.

Nemažai žmonių nepasitiki nė viena partija. Nenuostabu. Partijos pačios padarė pakankamai daug, kad žmonės būtent taip galvotų. Nomenklatūrizacija, uždarumas, arogancija ir pažadų nesilaikymas bei „atidirbinėjimas“ finansiniams rėmėjams išugdė rinkėją, linkusį keršyti.

Visiškai šia situacija nepatenkinti žmonės su politine institucija verčiamo Konstitucinio Teismo pagalba ieško būdų reformuoti pačią rinkimų sistemą. Deja, siūlomi sprendimai nėra labai vykę.

Neaišku, kodėl tos organizacijos ar sąrašų sudarytojai, kurie bus „nepartiniai“, negalėtų lygiai taip pat priimti tik „savus“, sudarinėti sandėrius, meluoti ir apgaudinėti. Einantis į rinkimus sąrašas neišvengiamai turės bendrą politinę programą ir kažką tarsi įsipareigos daryti, o patekęs į atitinkamą instituciją, dalyvaus formuojant daugumą ar opoziciją – derėsis. Rezultatas – „nepartinė“ partija ir „depolitizuota“ politika. Šiaip – absurdas. Tačiau ar ne tai ir yra šiandien mūsų didžiausia politinės sistemos liga – partijų pavadinimai ir deklaruojamos ideologijos nė iš tolo neatspindi jų tikrųjų ketinimų ir veiksmų. Numatomos reformos rezultatas dar smagesnis – to nebereikės net deklaruoti, o rinkėjams – tikėtis. Į rinkimus ateis piliečiai, kurie yra tiesiog geri ir nori į valdžią, nes jie geri. Labai geri yra geresni už gerus, o patys geriausi už labai gerus geresni dar labiau. Kas dar kvailiau ir absurdiškiau: jie – piliečiai, nes susitarę sudarė savo sąrašą ne per partiją, o partijose visi piliečiais vadintis nebeturi teisės arba jie „netikri“ piliečiai.

Sąrašo „blogis“ yra itin paplitęs mitas, eskaluojamas metų metais. Kažkodėl šis „blogis“ netrukdo klestėti Skandinavijai ir didžiajai daliai Europos. Pažvelkime, kokio tipo veikėjai patenka į Seimą mažoritarinėse (nesąrašinėse) apygardose. Žavu, nors verk – daugiausia rėkiantys populistai ir pinigingi papirkinėtojai. Nusipirkti vienmandatę parapiją iki gyvos galvos nėra tokia jau didelė problema, pvz., V. Uspaskicho tipo veikėjui. Tebūnie jis nepartinis. Tai vėlgi nereiškia, kad jis neis tvarkytis savo, o ne visuomenės reikalų. Rinkdami vien tik asmenybes, veikiau turėsime dar labiau sustiprintą oligarchų valdžią, o anaiptol ne anglosaksišką demokratiją. Taip yra todėl, kad sovietmetis ir anos santvarkos žlugimas paliko visuomenę tiek suskaldytą, jog bendruomeninės iniciatyvos bei tradicijos ilgai dar iš tolo neprilygs anglosaksiškoms tradicijoms. Net partijų atrankas ir filtrus (kad ir labai nekokybiškus) perėję personažai užsiima politiniu valkatavimu (partijų keitimu). Ką kalbėti apie vien „savo tobulam atvaizdui“ atstovaujantį deputatą…

Kažkaip neretai atrodo, jog, eskaluojant sąrašo ir asmenybės „alternatyvą“, yra apeinamas kitas svarbus klausimas – pati kandidatų iškėlimo procedūra, kurios aiškus įstatyminis reglamentavimas reikalingas nė kiek ne mažiau, nei rinkimų reklamos priežiūra. Tai, beje, galioja ir partijoms, ir būsimiems „nepartiniams“ rinkimų susivienijimams.

Gal paskutinė pastraipa bus ir banali, bet ji nėra paremta fantazijomis. Sąrašinės, vienmandatės ir mišrios sistemos egzistuoja daugybėje šalių, ir ne sistemos nulemia demokratijos brandą. Svarbiausias kriterijus – rinkėjo pilietiškumas. Jei jis politikus erzina – tai geras ženklas. Ko ir belieka visiems palinkėti.

Bernardinai.lt