Tomas Čyvas

Prezidentės Dalios Grybauskaitės metų rezultatus tiek įstatymų leidybos iniciatyvose, tiek kadrų politikoje, tiek kitose srityse – dar paskaičiuosime. Tik bijau, kad niekas nepamirštų svarbios metų pergalės. Populiarioji tautos vadė sėkmingai sugebėjo apversti gaublį ir įrodyti, kad Lietuvos geopolitinė problema yra ne Rusija, o Amerika.

Mėžiant iš valdžios „valstybininkų“ klaną CŽV kalėjimų tema buvo pasitelkta tik todėl, kad reikėjo ko nors antiamerikietiško ir kažko neva „proeuropietiško“, o realiai prorusiško. Ko nors, kas patiktų vidutiniam statistiniam Marijos žemės buduliui, žinančiam, kad pasaulį valdo Amerikos žydai. Prezidentė niekada nebūtų taip lengvai laimėjusi rinkimų be šio visuomenės segmento. Atėjusi į valdžią „nesisteminė“ sistemos patriarcho Algirdo Mykolo Brazausko (pagaliau pati patvirtino) mokinė ir numylėtinė, pasirėmė ankstesnių darbų rezultatais.

Pirmasis ir vienintelis vertas dėmesio naujausioje Lietuvos istorijoje parlamentinis Valstybės saugumo departamento veiklos tyrimas atskleidė, kad grupė bičiulių sėkmingai „kovojo“ prieš Rusiją čiupinėdama GAZPROM tarpininkų pinigus. Po saugumiečio Vytauto Pociūno žūties, Daliai Grybauskaitei dar nediktuojant madų ir nesitaikant į kritikus pro šautuvo taikiklį, atliktas tyrimas buvo kur kas prasmingesnis, išsamesnis ir informatyvesnis už tą cirką, kurį mums suvaidino Amerikos kankinių beieškant. Ir rezultatai, tiems, kas moka skaityti, buvo konkretesni – su firmų pavadinimais, žiniasklaidos priemonių honorarais, iškiliomis pavardėmis. Antrasis tyrimas, verčiant rusišką problemą amerikietiška – negrabus plagiatas: niekšelių pavardės tos pačios, „aukos“ nesukeliančios užuojautos, o ir išvada, kad Lietuvos specialiosios tarnybos dirba be kontrolės, panaši į penkioliktą kartą atrytą kramtomąją gumą.

Kam, visgi, to reikėjo? Viskas buvo aišku ir be idiotiško antrojo tyrimo, tačiau išvaryti minėtą kompaniją tokia dingstimi prezidentė Dalia Grybauskaitė negalėjo. Tai tiesiog neatitiko mokytojo įskiepytų ar jaunystėje susigraibytų idealų. Gaublį reikėjo apversti – kalti dėl Lietuvos apvogimo ir nusiaubimo turėjo būti ne Vladimiro Putino, kurį žūtbūt norima prisikviesti, parankiniai, o amerikiečiai. Tam ir reikėjo niekuo nepasibaigusio, bet didelę smarvę paskleidusio „tyrimo“, ieškant kelių Talibano banditų kančių vietos Antavilių arklidėse ir padarant saliamonišką išvadą, kad ta vieta galėjo būti.

Ji, galiausiai, surasta nebuvo, tačiau, kaip ir dera tipiškai kagėbistinei operacijai, „žinia“ liko nei patvirtinta, nei paneigta – smarvė įsitvirtino. GAZPROM ėdžių vartotojai virto amerikietiškojo imperializmo šnipais – žinia, kad storas amerikonų žydas labiau erzina tautietį, nei pragmatiškas rusiškų „otkatų“ vartotojas. Elementarių gobšuolių, galinčių bet ką dirbti ir už dolerį ir už rublį, gauja buvo tautai parodyta kaip tas „Landsbergis, kuris sugriovė kolūkius“, kaip įrodymas, kad mums su amerikomis nepakeliui. Tai yra pagrindinis prezidentės Dalios Grybauskaitės metų laimėjimas, leidžiantis sunaikinti Lietuvos užsienio politiką, leidžiantis rusų saugumiečiams tardyti tegul ir ne pačias protingiausias Lietuvos mergiotes. Juk jų teisės nėra tiek svarbios, kaip barzdotų džihado kankinių nesugautų šmėklų.

Kiek simboliška, bet lygiai tą dieną, kai D. Grybauskaitė švenčia savo politinio šeimininkavimo metines, prieš 90 metų, buvo pasirašyta – Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutartis (1920 m. liepos 12 d.). nenorint lyginti dabartinės Lietuvos padėties su 1939—1940 metų situacija, kai blogas žodis apie bolševikinę Rusiją buvo autoriteto Smetonos uždraustas, galima prisiminti Lietuvos ir Kremliaus draugystės ištakas:

Sutartis, atnešusi nusivylimą I

Sutartis (ys) atnešusi (os) nusivylimą (us) II

Portalas “Balsas.lt” paskelbė dienos klausimą apie tai, kur būtų geriausia laidoti mirusį prezidentą Algirdą Mykolą Brazauską.

Pateikti tokie variantai:

Ten, kur jį palaidos šiandien  (51%)

Rokiškyje – gimtinėje (21%)

Kaišiadoryse, kur prabėgo jo vaikystėje  (9%)

Vilniaus arkikatedroje  (5%)

Valdovų rūmuose (14%).

Dėl nesuprantamų priežasčių, jei jau pateikiama tokia įstabi įvairovė, liko pamirštas Grūto parkas. Kadangi daugelis fanatiškų velionio gerbėjų myli jį labiau už Jėzų Kristų, o ir politinį kapitalą kraudamiesi jo karstu net beveik daužė Katedros duris, Grūto parko variantas tiktų ne tik dėl ideologinių sąsajų. Ideologijos velioniui gal ne tiek labai ir rūpėjo.

Tiesiog būtų nebloga vieta ištikimiems maldininkų žygiams ir sąskrydžiams, kas neabejotinai pasitarnautų regiono plėtrai.