Tags: "valstybininkai", Lietuva, politika, Saugumas, Seimas, Valstybė, VSD
Konservatoriams teks pasirinkti
Jan 30th, 2009 by Tomas Čyvas
Kaip mus saugo VSD
Jan 25th, 2009 by Tomas Čyvas
Riaušės vis baisesnės ir niekas nekaltas
Jan 22nd, 2009 by Tomas Čyvas
Lietuvos pareigūnų pasisakymai apie riaušes prieštarauja vienas kitam ir kelia abejonių valstybės gebėjimu apsiginti
Ir ko tik neprisiklausai šiomis dienomis apie tas nelemtas riaušes. Viskas taip greitai keičiasi, taip apauga didelėmis naujienomis – lyg sniego kamuolys ridentųsi nuokalnėn, aplipdamas ir pūsdamasis. Kuo labiau tolsta neramumų diena, tuo didesnių ir sunkiau paaiškinamų naujienų tenka išgirsti. Versijas bei vertinimus drąsiai keičia net ir patys jų autoriai. Kas pasakyta vakar – jau prieštarauja užvakarykštei versijai. Spėlioti apie rytoj atsirasiantį variantą net nepatogu.
Tądien, iš minios parėjęs Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto bosas Arvydas Anušauskas pareiškė: Seimas nebuvo apgintas. Suprask – nevykėliai arba piktavaliai tie policininkų ir saugumiečių vadai.
Praėjo kelios dienos ir viskas apsivertė. Policininkai, anot jo paties, viską, pasirodo, jau darė teisingai ir, kiek pagalvoję, prisiminė rusiškų ašarinių dujų „Čeriomucha“ kvapą. Iš tąsyk jo esą prisiuosčiusių aštuonių dešimčių vyrų niekam neatėjo į galvą – kuo gi jie čia nuodijami.
Matyt, būtent ši dujų ataka ir sutrukdė vykdyti aiškų ir konkretų įstatymo reikalavimą – neprileisti mitinguotojų arčiau, kaip per 50 metrų nuo parlamento rūmų. Bet ne… Kažkas čia ne taip. Jei viską gerai suprantu – pirma mitinguotojai priėjo prie pat, o paskui jau ėmėsi “dujų atakos”. O kodėl jiems leido prieiti? Neaišku. Dar mažiau aišku – kodėl “Čeriomucha” neapsinuodijo nei vienas civilis. Jų, greitosios pagalbos duomenimis, iš riaušių teritorijos išvežta vos 21 galvelė. Net jei tos dujos tikrai pasenusios ir uždelsto veikimo – įkandin pareigūnų turėjo rastis ir civilių, kurie prisiminė prisikvėpavę. Bet apie tai – tyla.
Generalinis policijos komisaras Vizgirdas Telyčėnas apie rusiškas dujas penktadienį taip[ pat nežinojo nieko. Tuomet jis žiniasklaidai teigė, jog pareigūnai ėmėsi visų būtinų priemonių – ašarinės dujos buvo (pačių policininkų) panaudotos tik tuomet, kai į pareigūnus iš minios atskriejo dūminiai užtaisai. Tada, matyt, jie dar niekuo nekvepėjo.
Ir apie pareigūnų klaidas jis tada nebuvo linkęs nieko net svarstyti. „Tvora nebuvo užtverta, nes nebuvo noro provokuoti mitingo dalyvius, juk mitingas buvo planuotas taikaus pobūdžio. Toks sprendimas buvo priimtas policijos vadovybėje be politikų žinios“, – tikino komisaras.
Kaip tądien skelbė portalas “Alfa.lt”, į klausimą, ar buvo galima išvengti žmonių sužeidimų bei Seimo nuniokojimo, generalinis komisaras atsakė: „Teoriškai buvo galima svarstyti įvairius dalykus, bet to išvengti buvo sudėtinga“. Vis dėlto V. Telyčėnas negalėjo pasakyti kuo būtų buvę blogiau, jei Seimas būtų buvęs apjuostas tvora.
„Blogiau nebūtų buvę, bet ir geriau nebūtų“, – trumpai tarstelėjo V. Telyčėnas. Filosofas tas komisaras. Išskyrus cheminio ginklo panaudojimo prieš pareigūnus versiją jis yra beveik nuoseklus – gina munduro garbę.
Tuo tarpu, aplinkui tirštėja drumzlina informacinė migla. Pranešama apie vis baisesnes naujienas ir vis didvyriškesnį pareigūnų darbą. Kažkas, kažkur jau randa ir mistinius autobusus su latviškais numeriais, kurie esą atvežė riaušininkus. Ir „Molotovo kokteilius“. Trūksta dar „juodųjų sraigtasparnių“…
Nei daug, nei mažai – tarptautinis sąmokslas. Tėvynė pavojuje. Nederėtų stebėtis, jei netrukus bus paskelbta, kad riaušininkai panaudojo ir kokią purviną – radioaktyviąją bombą.
Atmeskime ironiją. Viskas tikrai turėtų labai rimta ir svarbu. Juolab, kad ir be specialių, slaptų tyrimų, parlamentinių komitetų vadų, kasdien keičiančių nuostatas, buvo žinoma apie internete vykstančias lažybas dėl riaušių, kitus simptomus. Buvo žinoma apie įvykius Latvijoje. Pačiam vaikštant po minią, vos prasidėjus mitingui, teko girdėti potencialių riaušininkų nepasitenkinimą. Lietuviai jaunikaičiai skundėsi, kad situacija esanti ne tiek palanki, kaip Rygoje – aplink mažai siaurų, pabėgimui tinkamų gatvelių.
Dar įdomesni dalykai dedasi su Valstybės saugumo departamento darbu, pozicija ir . vertinimais. Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė sako, kad jos, kaip laikinai pavadavusios į Briuselį išvykusį Raimundą Palaitį, Povilas Malakauskas apie nieką neįspėjo. Generolas Povilas sako, kad įspėjo visus, ką reikia. Ministras pirmininkas Andrius Kubilius sako, kad nežino kaip ten buvo, bet pats nebuvo įspėtas niekieno. Ar kas nors mėgino įspėti į „Stiklių“ restoraną išvykusį Seimo pirmininką – neaišku. Vidaus reikalų ministras sako, kad padaryta buvo viskas, ką Lietuva sugebėjo. Šioje painiavoje galvą nusisuktų ne tik meška, bet ir atsparesni sutvėrimai.
Generolas Povilas mušasi į krūtinę – nieko jis nepramiegojęs. Jo turėta informacija, esą, buvusi pakankama ir visiems padėjusi. Tik neklauskite nei jo, nei jo atstovo spaudai – buvo ar nebuvo, kiek buvo sulaikyta iš anksto nustatytų riaušininkų. Niekas nieko nesakys – valstybės paslaptis yra labai geras dalykas.
Negeras dalykas yra kitas. Tiesą sakant, tai beveik siaubas. Negi visa valstybė – su visomis struktūromis ir pajėgomis – nėra pajėgi apsiginti nuo to, ką mačiau savo akimis – šimtinės pagėrusių ir apsirūkiusių mušeikų gaujos?
Ponai politikai ir pareigūnai, jei bent vienas iš Jūsų, nors viename iš savo pasisakymų yra teisus, tai visi kiti meluoja ir privalo būti atstatydinti. Priešingu atveju, visa tai, ką visi čia kartu ir kiekvienas atskirai teigiate bei išdarinėjate, yra visiems Jums priimtinas ir ciniškas spektaklis. Dangstote vieni kitus Tėvynės vardan?
Ką gi – dėl vieno mūsų išrinktieji ir jų paskirtieji yra teisūs. Riaušės tikrai gali pasikartoti – atrodo, kad jų veikla ir laikysena tikrai tam pasitarnauja. Piliečiams tai tik dar viena proga pamąstyti – ar tikrai valstybės saugumas teisingose rankose?
Operetinė valstybė – operetinės riaušės
Jan 20th, 2009 by Tomas Čyvas
Prezidentų slapstymasis 2009.01.17
Jan 19th, 2009 by Tomas Čyvas
Tags: "valstybininkai", partijos, politika, prezidentas, Saugumas, Seimas, Valstybė
Sąskaitos valdžiai
Jan 15th, 2009 by Tomas Čyvas
Yra valstybėje ir daugiau bėdų bei reikalų – ne tik šalies biudžetas. Galima be galo ir be krašto dabar aiškintis – gerai ar blogai yra visos valstybės finansinį gyvenimą, metams į priekį, planuoti vos kelias dienas ir naktis.
Praeis kiek laiko ir sužinosime – kas tiesa, o kas propaganda. Paaiškės netgi tai, ar tikrai nieko nekainuoja naujų ministerijų steigimas, jų numatomas kilnojimas po Lietuvą, staigus verslo sąlygų bloginimas ištisoms sritims. Nepraeis jau nė metai ir pamatysime ar skelbiami taupymo ir papildomų pinigų atiminėjimo iš „paskelbtųjų turtingais“ lozungai padės surinkti jau kitą biudžetą. Paaiškės – reikės ar ne tautai diržus ir prijuostes veržtis dar stipriau – vardan dar šviesesnės ateities.
Naujai valdančiajai koalicijai ir jos antikriziniam „kryžiaus žygiui“ galima padėkoti bent jau už tai, kad bene pirmą kartą per visą laikotarpį nuo 1990 – ųjų Kovo 11-osios biudžeto formavimo aptarimas išlipo į pirmąsias spaudos eilutes. Anksčiau jį goždavo kokie nors skandalai ar dar kokios nors – neva svarbesnės – temos. Parlamentinėse valstybėse biudžetas ir turi būti viena iš pagrindinių mūšio arenų, nors operacijos paprastai esti vykdomos dienos šviesoje. Tam parlamentai ir buvo sugalvoti.
Kaip ten bebūtų – mūšis baigtas – šalies finansinis planas patvirtintas ir prezidento pasirašytas. Belieka linkėti, kad viskas pavyktų.
Laikas prisiminti ką kita. Artimiausiu metu valdančiajai – krikštytų konservatorių, dviejų tipų liberalų ir prikelti iš anapilio mokančiųjų – koalicijai dera pateikti jau kitus klausimus bei sąskaitas.
Jei jau patys konservatoriai skelbiasi nežinoję apie tai, kaip viskas baisu su tautos finansais, tai leistina manyti, kad ir žmonės rinkimuose balsavo ne už pažadą suveržti diržus. Socialdemokratais pasivadinęs oligarchų aptarnaujantis personalas buvo iššluotas iš valdžios už melą ir apgaudinėjimą, akivaizdų darbą ne valstybei, o monopolijoms, siūlymus pabadauti pedagogams ir nacionalinės energetikos padovanojimą nė cento nemokėjusiam investuotojui-apsišaukėliui.
Ne kartą patys kėlę klausimus apie tikrą ar tariamą valstybės užvaldymą, prieš rinkimus žūtbūt mėginę išoriškai nutolti nuo ilgai ramstyto ir glėbesčiuoto Gedimino Kirkilo (kartu su visais jo Albinais, KGB rezervistais ir VSD komjaunuoliais) konservatoriai turi imtis veiksmų. Ilgai slėptis už netikusių, bet pačių pasirinktų koalicijos partnerių nepavyks – didžiausias mandatų kiekis reiškia ir didžiausią atsakomybę.
Šiose srityse koalicijai kol kas galima piešti kelis riebius minusus. Atominės energetikos parlamentinė kontrolė patikėta tik girtomis muštynėmis garsėjančiam klounui, energetikų monopolijoms, nepaisant akivaizdžių piktnaudžiavimų, leidžiama didinti kainas (nors ir mažiau, nei jos norėjo). Valstybės saugumo departamente įsitvirtinusiai šutvei, lyg vanduo nuo žąsinų, nuslydo dar keli skandalingi bandymai reguliuoti šalies viešąją erdvę.
Belieka paklausti – ar visos visuomenės neištiks tas pats, kas ištiko Gudijon išgrūstą ir pro viešbučio langą išprašytą VSD karininką Vytautą Pociūną? Tas pats, kas nutiko pačių konservatorių politinėse batalijose išnaudotiems ir apmulkintiems kitiems VSD pareigūnams? Juos tiesiog apgavo ir išdavė politinės konjunktūros vardan – taip politikams reikėjo.
Energetikos išvogimo, VSD išsigimimo, parlamento autoriteto smukimo reikalai neaptariami biudžeto eilutėse. 12-os nuslėptų saugumo pažymų, kurias perduoti tautos išrinktiesiems reikalaujantis Seimo nutarimas tebegalioja, klausimas taip pat laukia savo eilės. Pamiršti jį vardan galimybės įsteigti savą ministeriją arba apmokestinti automobilius, dviračius, slides ir riedučius – galima. Bet tai būtų kur kas niekingesnė apgavystė, nei parlamentarų atlyginimų „susimažinimas“ ir jos nepadėtų paslėpti jokie lipdukai, draudžiantys filmuoti Seimo restoranuose. Nebent – juos būtų nutarta klijuoti visiems sandėrio dalyviams ant kaktų.
Sausio 13-osios proga – niekalas 2009.01.14
Jan 14th, 2009 by Tomas Čyvas
Kakadu Respublika ir jos apsauginiai 2009.01.07
Jan 7th, 2009 by Tomas Čyvas
VSD veltėdžiavimo prielaidos 2008.12.18
Dec 23rd, 2008 by Tomas Čyvas
Auklėtojai
Dec 15th, 2008 by Tomas Čyvas
Vos tik politikai pristinga idėjų ir noro dirbti bei spręsti realias problemas – iškart imasi auklėti, doroviškai apdoroti rinkėjus, kuriems yra pašaukti dirbti. Turbūt tam, kad šie iš jų pačių neturėtų progos pareikalauti atsakomybės ir sveiko proto.
Naujieji metai su kariuomene
Sostinės merui Juozui Imbrasui nekaip sekasi pažaboti kokios nors „Rubicon Group“ apetito, tvarkyti šiukšlių išvežimo ir gatvių remonto reikalų. Tačiau advento laikotarpiu jį aplanko išganingos vizijos. Ponas kreipiasi į kariuomenę, kad ši padėtų būsimai Europos kultūros sostinei sutikti Naujuosius metus.
Tikrai, kaip smagu – einate prie eglutės pro spygliuotų vielų, smėlio maišų užkardas, šalia nekaltai stovi šarvuočiai, aprūpinti kulkosvaidžiais. Atrodote įkaušęs? Kareivišku batu jums – į paširdžius, veidu – į asfaltą, buože – per nugarą, o tada klausia pavardės? Neturite paso? Esate sulaikomas, kol bus nustatyta tapatybė. Tiems, kurie laimingai pasieks papuoštą rotušės eglutę, – prizas: J.Imbraso pasirašytas atvirukas, kuriame raginama būti doriems ir dar kartą patvirtinamas pažadas – „tvarka bus“.
Miesto meras į savivaldybę tikybos ir etikos mokytojus sukvietė vien tam, kad 10 minučių paaiškintų, jog moksleiviai per Naujųjų metų sutikimo šventę būtų atsargūs. Todėl prasižengėliai vėliau turėtų būti priverstinai siunčiami į mero paskaitas apie dekalogą ir drausmę.
Susireikšminimo bėdos
Kitų auklėjimo manija apsėdusi ne tik amžiną tvarką žadančios partijos deleguotą merą. Seimo vadovybei, anaiptol ne tik daugiau nieko nemokančiam jo pirmininkui, kuris kitados girtas „minavo“ viešbutį, irgi norisi auklėti. Be to, prasidėjo haliucinacijos.
Pamenate Astrid Lindgren pasakos personažą Karlsoną? O amerikiečių „Kur buvusį, kur nebuvusį Fredį“? Šios būtybės pasirodo dėmesio stokojantiems vaikams. Dar kitokie vaiduokliai persekioja susireikšminusius asmenis, kuriems nuolat vaidenasi, kad juos kažkas seka. Pasitaiko tokių, kurie net į saugumą kreipiasi – praneša, jog iš lygintuvo sklinda įtartini garsai, iš kabelio susiformuoja šnipai ir t. t.
Seimo valdybai, kaip reikia suprasti iš jos sprendimų, atrodo, kad parlamentarus nuolat filmuoja tualeto bakeliuose arba kabinų viduje užsimaskavę žurnalistai. Juk tikrai mums visiems be galo įdomu, kaip politikai kemša ir šalina iš organizmo visokius patiekalus. Nuolat apie tai ir kalbamės žurnalistų kambaryje, konkuruojame dėl tokių siužetų. Juk jei ne mes, nebūtų prisigėręs ir į balkoną per Vyriausybės ataskaitos svarstymą įlipęs Gintautas Mikolaitis. Jį tikriausiai irgi ištiko stresas – neištvėrė būti nuolat sekamas ir filmuojamas.
Ką čia dar sugalvojus?
Siekiant gerinti tautos gerovę pradėta ne tik klijuoti lipdukus ant maitinimo ir tuštinimosi įstaigų Seime. Sugalvota dar keletas smulkių kiaulysčių. Ne, tai nėra spaudos laisvės varžymas tikrąja šio žodžio prasme. Tai tiesiog iš dyko buvimo, idėjų, supratimo ir valstybiško mąstymo stokos išprakaituojamas marazmas.
Įeiti į Seimą tik pro vieną pusę, neturint akreditacijos tiksliai nurodyti, kur eini ir ką ketini kalbinti (kad pamatęs girtą Seimo narį, mojuojantį kirviu, to nenufilmuotum, jei iš anksto neparašei) ir galiausiai pats smagiausias sumanymas (kol kas projektas) – anot jo, visi turėsime deklaruoti pirkinius, brangesnius nei 2500 litų. Vienas kvailys pasiūlė, kad taip elgtųsi visi valdininkai, kitas išminčius nutarė, jog, pridėjus ir žurnalistus, iš spaudos dings užsakomieji straipsniai. Nesvarbu, kad to vis tiek niekas negalės patikrinti – „antikorupcinė“ priemonė bus užrašyta. Tą pačią dieną tauta pradės gyventi geriau. Tokias kvailystes krėsti daug lengviau, nei išreikalauti iš saugumo slepiamą pažymą apie tai, kas tikrai ir kiek mokėjo atitinkamoms žiniasklaidos priemonėms.
Pasikartosiu – kol kas nematau tame tikro kėsinimosi į spaudos laisvę. Matau kaip rinkėjas, tik tiek, kad valdžioje vėl yra žmonės, kurie neturi supratimo, kam jie ten reikalingi. Operetiniai išsidirbinėjimai, „tvarkos įvedimai“, auklėjimas neišsiauklėjus patiems – visa tai ėda laiką ir energiją, taip pat mokesčių mokėtojų pinigus. Jei tai artimiausiu metu nesiliaus, valdančiajai koalicijai bus galima diagnozuoti mažų mažiausiai bergždumą.
Tags: parlamentas, politika, propaganda, Seimas


