Tomas Čyvas

Nuo 1904 metų savo tradicijas menanti Lietuvos krikščionių demokratų partija praėjusių metų gruodžio mėnesio 15 d. formaliai nutarė liautis savarankiškai egzistavusi. Už sąjunginę partiją su konservatoriais balsavo 201 visuotinės LKDP konferencijos delegatų iš 293 dalyvavusiųjų. Prieš balsavo 81 delegatas, 4 susilaikė, o likę balsavimo teise nepasinaudojo. Nepaisant aiškios persvaros, diskusijos dėl šio sprendimo tęsiasi.

Toli gražu ne visi partijos nariai su tokiu sprendimu sutinka. Tarp jų – buvęs partijos valdybos pirmininkas, Europos Sąjungos teisės katedros vedėjas Mykolo Romerio universitete Ignas Vėgelė.

Neseniai įvykusioje LKDP konferencijoje nutarta prisidėti prie Tėvynės sąjungos kuriamos Dešiniosios alternatyvos ir net tapti bendros, naujai kuriamos partijos dalimi. Kiek teko girdėti, turite savo nuomonę apie tokio sprendimo politinį tikslingumą ir net teisėtumą?

Nemanau, kad tai tikslinga – ir ne tik dėl to, jog nebus sulaukta to konsoliduoto balsų rezultato, kurio tikimasi. Kalbant apie juridinį aspektą, turiu pabrėžti, jog norint išregistruoti LKDP, kaip juridinį asmenį, reiks 2/3 jos narių pritarimo. Jo reikalauja tiek Civilinis Kodeksas, tiek partijos Statutas. Mano manymu, jo negauta. Be to, nereikėtų mechaniškai taikyti partijai tų pačių kriterijų, kaip kokiai nors UAB. Mano žiniomis, priimtam sprendimui nepritaria daugiau nei trečdalis žmonių. Su jais reikia kalbėti, įtikinėti, o dabar vadovaujamasi buldozeriniu principu. Apie pastarąjį, kai net nebuvo leista konferencijoje išdėstyti priešingo požiūrio, jau sakiau, kad tai nedemokratiška, o taip besielgiantieji yra, jei dar ir krikščionys, tai ne demokratai.

Kaip išvis įsivaizduojate krikščionių demokratų vietą Lietuvos politiniame gyvenime?

Centro dešinėje, kaip ir visur Vakaruose. Pagrindiniai ideologijos elementai visiškai aiškūs – tai krikščioniškasis socialinis mokymas, kurio pagrindu turi būti siekiama sukurti kuo stipresnį vidurinįjį sluoksnį, mažinti socialinę atskirtį. Kitas svarbus elementas – asmens orumas. Asmuo neturi būti žeminamas ir verčiamas gyventi neadekvačiomis socialinėmis sąlygomis. Šioje vietoje turime padaryti ir tai, ko nedrįsta socialdemokratai, kurie iki šiol bijo net įvesti progresinius mokesčius. Būtent išvardinti dalykai skiria mus nuo kitų dešiniųjų partijų – konservatorių ir liberalų.

Kodėl manote, kad susivienijus su konservatoriais to įgyvendinti nepavyks?

Nemačiau naujai kuriamo darinio programinių dokumentų, kur tai būtų įvardyta. Be to, ne tik konservatorių ideologija, tačiau ir šiandieninė politinė praktika vargiai teleidžia tikėtis, jog būtų vadovaujamasi krikščioniškąja socialine doktrina.

Jei ir bus įgyvendinti atskiri politikos elementai, pvz., šeimos politikos srityje, tai pati krikščioniškosios demokratijos ideologija, kuri Lietuvoje gyvuoja virš 100 metų – išnyks.

Jei dabartinių partijos vadovų norą vienytis su konservatoriais lemia ne ideologiniai ir ne vertybiniai motyvai, ne viešai deklaruojami tikslai sukurti realią politinę jėgą, kuri bus atsvara valstybę užvaldžiusiai nomenklatūrai, tai tuomet kokie yra tikrieji siekiai?

Žinau, kad už tai, ką pasakysiu, mane gale svarstyti ir partijoje, bet kaip laisvas žmogus ir krikščionis demokratas galiu drąsiai teigti, jog tikrieji motyvai yra labai jau pragmatiški. Tai noras be didelio darbo patekti į Seimą. Užuot nuosekliai dirbus su konservatoriais, derinus “dešiniosios alternatyvos” klausimus vienmandatėse apygardose ir pan., einama primityviu mechaniniu keliu. Tikimasi, jog taip bus lengviau patekti į parlamentą. Derybininkai taiko šią schemą, nes ji lengviausia ir reikalauja mažiausiai pastangų.

Dar patikslinkit – kur matot teisės ir procedūrų pažeidimus, kai kalbama apie priimtą sprendimą jungtis su konservatoriais.

Bent 30 konferencijos dalyvių, mano skaičiavimais, konferencijoje dalyvavo neteisėtai. 9 žmonės dalyvavo nuo sekcijų, o to nenumato statutas. Dalis skyrių net nesurengė rinkimų į konferenciją, tad tai ir yra maždaug tas ribinis skaičius, norint sukurti du trečdalius, kurių surinkti nepavyktų. Jei partijos vadovybė elgtųsi pagal sąžinę ir teisę,  LKDP kaip juridinio asmens išregistruoti nepavyktų. Kaip bus – matysime, nors vilties neprarandu.

Kokių veiksmų Jūs ir Jūsų vienminčiai galėtų imtis, jei vis tik bus einama keliu, kurį įvardijat, kaip buldozerinį? Kas tai galėtų būti? Skilimas? Nauja partija? Bylinėjimasis?

Įmanomas ir aptariamas išties platus veiksmų spektras. Vienas sprendimas tikrai nėra pasirinktas. Galiu pasakyti tik tiek, kad minėtam sprendimui nepritariantys skyriai, kurių yra 20 (iš 52), konsolidavosi. Skiriasi ir skyrių primininkų ir partijos narių pozicijos. Vieni kalba niekad iš krikdemų nevirsiantys kažkuo kitu, o politiškai pasilaidosiantys pasilaidojant partijai. Kiti kalba apie naujos organizacijos kūrimą, teisinę kovą. Kai kas siūlo steigti frakcijos pavidalo darinį partijos viduje. Kalbama apie “Vienybės” vardo frakciją. Yra siūlymas alternatyvai šlietis prie kokių nors kitų darinių. Liko du mėnesiai iki numatomo partijos išregistravimo. Iki tol kažkokia pozicija susiformuos. Pirmiausia sieksime dialogo su partijos vadovybe. Pabrėšiu – neprarandame vilties būti išgirsti.

Be kita ko, noriu pasakyti, kad neturiu nei didelių asmeninių ambicijų, taip pat nesu, kaip mėginama parodyti, nusiteikęs prieš konservatorius ar dar prieš kažką. Esu, kaip ir kiti partijos žmonės, tiesiog krikščionis demokratas jau daug metų.

Valentinas Stundys: Skilimo grėsmės nesureikšminčiau

Lietuvos Krikščionių demokratų pirmininkas Valentinas Stundys portalui “Balsas.lt” sakė minėtų problemų nematąs.

Buvęs partijos valdybos pirmininkas I. Vėgelė teigia, jog esama abejonių dėl galimybės įgyvendinti LKDP pamatines vertybes bendrame su konservatoriais politiniame darinyje. Ką manote apie tai?

Programinėse derybose su Tėvynės sąjunga yra sutarta dėl pagrindinio vertybių rinkinio pačiame aukščiausiame – konstituciniame lygyje. Čia problemų, manau, nekils, o tai ir yra svarbiausia. Derybų eigą apibūdinčiau kaip vienų ir kitų pastangas keistis.

Ką atsakytumėte į priekaištą, jog tikrasis susijungimo motyvas yra vadovybės narių siekis lengvai ir greitai patekti į Seimą?

Tai, mano nuomone, kaltinimas tuo, kuo serga pats kaltintojas. Matyt, jis pats įsivaizduoja savo politinę karjerą ir prioritetus būtent taip.

Ką manote apie maždaug 30-ties žmonių neva neteisėtą dalyvavimą konferencijoje ir juridinio asmens išregistravimo problemas, apie kurias kalba ponas I. Vėgelė?

Manau, kaip teisininkas, jis painiojasi. Konferencijos ir jos priimtų sprendimų teisėtumą patvirtino partijos mandatų ir etikos komisija, kaip tai ir numato partijos Statutas. Surinkta gerokai daugiau negu 2/3 reikalingų balsų, tad visos pretenzijos yra nepagrįstos.
Ką manote apie partijos skilimo galimybę? Kaip galėtų elgtis partijos įsiliejimu į konservatorius nepatenkinti nariai? Gali kurti naują partiją? Bylinėtis?

Manau, esame persirgę tokio pobūdžio ligomis ir į viską žiūrim gan išmintingai. Naujos jėgos kūrimasis dažnai yra neišvengiamas, bet noriu pabrėžti, kad sprendimui pritarė daugiau nei 2/3 konferencijos delegatų. Dialogas, aišku, vyks ir toliau, o kažkokio skilimo grėsmės nesureikšminčiau.

Kalbėjosi „Balsas.lt“ spec. korespondentas Tomas Čyvas

Balsas.lt

Šalies aukščiausiajai vadovybei niekaip nepajėgiant išspręsti Valstybės saugumo departamento vadovybės klausimo ir pradėti institucijos reformų, situaciją šalies žvalgyboje komentuoja vis daugiau buvusių jos pareigūnų. „Balsas.lt“ apžvalgininkas  Tomas Čyvas šia tema kalbina Mindaugą Valiukevičių.

– Kiek žinoma, iš tarnybos departamente pasitraukėte visai neseniai – kilusio skandalo metu. Kokiame padalinyje dirbote ir kokia buvo Jūsų veiklos sritis?

– Iš departamento pasitraukiau galima sakyti skandalo įkarštyje. Deja, į antrą klausimo dalį atsakyti negaliu.

– Ar jūsų sprendimas išeiti buvo tiesiogiai ar netiesiogiai susijęs su pačiu skandalu?

– Departamentą palikau dėl kitų priežasčių – nelabai pavyko derinti profesinę ir mokslinę veiklas. Rašau disertaciją, o tokiam užsiėmimui, kaip žinoma, reikia skirti nemažai laiko. Taigi atsidūriau kryžkelėje ir teko rinktis. Atvirai šnekant, nežinau kaip būčiau pasielgęs, jei departamento nebūtų sukrėtęs skandalas. Tačiau galiu drąsiai teigti, jog susiklosčiusi situacija padėjo apsispręsti. Juolab, kad jau kurį laiką jaučiau diskomfortą tarnaudamas institucijoje, kuriai vadovauja nusikalstama organizacija pripažintos struktūros karininkas.

– Ar skandalo metu buvo daugiau pasitraukusių pareigūnų?

– Iš mano padalinio – ne.

– Ką pasakytumėt apie atmosferą ir nuotaikas departamente?

– Atmosfera visiškai nesveika. Aukštesnioji vadovybė yra praradusi bet kokį pasitikėjimą, o varomoji departamento grandis nebeturi motyvacijos (nekalbu apie palaižūnus ir karjeristus, pastariesiems bet koks sukrėtimas tik į naudą). Paskutiniu metu departamentas dirbo „laisvomis apsukomis“ – vadovybė buvo užsiėmusi konjunktūriniais reikalais, tuo tarpu iš žemesniojo rango pareigūnų reikalauta rezultatų ir iniciatyvos. Prie viso to dar reikėtų pridėti ir vadovybės nenorą laikytis savo pačių išleistų įsakymų.

Įsivyravo totali darbo imitacija, vis labiau panašėjanti į biurokratinį „atsirašinėjimą“. Kai kas iš pareigūnų surado išeitį – užsimetė cinizmo skraistę, kiti – perdegė. Taip pat daug neigiamos įtakos padorumą išlaikiusių pareigūnų moralinei būklei padarė buvusių vadovų pareiškimai apie tai, kam iš tikrųjų turėtų tarnauti saugumietis. Gal ir sunku patikėti, tačiau departamente dar liko tokių pareigūnų, kurie priesaiką laiko šventa. Jie buvusio direktoriaus repliką apie „nesusipratusius idiotus, galvojančius, kad jie tarnauja Lietuvos Respublikai, o ne vadovybei“ priėmė kaip spjūvį į veidą.

– Iš VSD yra išmesti keli pareigūnai: kontržvalgybininkai ir apie VSD vadovybės susidorojimą taip pat kalbantis I. Melianas. Kaip galėtumėte  pakomentuoti jų teiginius VSD vadovybės atžvilgiu?

– Nereikia būti saugumiečiu kad suprastum, jog su jais buvo susidorota.

– Prieš kelias savaite I. Melianas savo interviu minėjo vieną personažą, kurį įvardijo „Pipkumi“. Žinot apie ką kalba? Kiek teisybės tame, jog šio pono veikla žlugdė ištisų padalinių veiklą, bet tiko VSD vadovybei?

– Taip, aš žinau kas yra „Pipkus“, ir galiu patvirtinti visus teiginius apie jo veiklą.

– Iš visko labai panašu, kad „Pipkus“ yra ne kas kitas, o žiniasklaidoje jau keletą kartų linksniuotas Ričardas Rupkus. Minėtas ir kaip žurnalistų verbavimo entuziastas. Ką nors apie tai galite pasakyti?

– I.Melianas nepanoro atskleisti jo tapatybės, negaliu to padaryti ir aš.

– Ar jus kvietė liudyti Seimo NSGK? Kaip vertinate tyrimą ir išvadas bei sprendimą paviešinti medžiagą?

– Liudyti pakviestas nebuvau. Būtų gaila, jei komiteto darbas nueitų perniek. Tai galutinai sugriautų tikėjimą kiek šviesesne mūsų valstybės ateitimi.

– Pritartumėte teiginiui, kad po A. Pociaus vadovavimo VSD reiktų kurti iš naujo?

– Visu 100 procentų.

Šaltinis: Balsas.lt

Skandalo su Valstybės saugumo departamentu įkarštyje iš jo buvo pašalinti keli pareigūnai. Vieno iš padalinių vadovas Imantas Melianas buvo atleistas iš pareigų vasario 9 d. dėl to, kad vairavo automobilį neblaivus. Neneigdamas paties vairavimo išgėrus fakto ir pripažindamas kaltę, buvęs pareigūnas teigia, jog būta ir kitų atleidimo motyvų. Šį pokalbį „Balso.lt“ redakcija siuntė ir VSD, bet departamentas nepanoro jo pakomentuoti.

– Situacija aplink VSD ir toliau išlieka apgailėtinai nenatūrali. Departamento vadovas tęsia žodžių ir laiškų karą su parlamentinėmis institucijomis. VSD tapo vieniems pajuokos, kitiems – paniekos objektu. Paviešinti skandalingi liudijimai Seimo Komitetui (NSKG), vis dažniau prabyla ir jam liudiję (o vėliau atleisti) VSD pareigūnai. Jūs, kaip mes žinome, irgi esate vienas iš jų, tačiau liekate tarsi šešėlyje. Ar tai nėra susiję su pačiomis Jūsų atleidimo iš tarnybos aplinkybėmis?

– Taip, pretekstu atleisti mane iš darbo VSD tapo neapdairus mano poelgis – sėdau prie vairo išgėręs. Tačiau tikros priežastys buvo visai kitos – VSD vadovui A. Pociui pasidarė neparankus padalinys, kuriame dirbo savo Tėvynei ištikimi ir daug ką žinantys pareigūnai.

– Kas tai per padalinys?

– Dovanokite, bet į šį Jūsų klausimą aš atsakyti neturiu teisės (bent jau kol kas). Pasakysiu tik tiek, kad taip pat kaip ir V. Pociūno bei V. Damulio vadovautos valdybos, mes,– pagal savo darbo profilį,– irgi daug žinojome apie tai, kas yra kas Lietuvoje ir kas su kuo susijęs. Matyt, A. Pociui tai pasirodė grėsminga.

– O kuo gi pasireiškė A. Pociaus priešiškumas Jūsų vadovautam padaliniui?

– Viskuo. Nuo tam tikro momento pajutome, kad mūsų teikiama informacija kažkur stringa, nepasiekia pirmųjų šalies asmenų.

– Tai gal ta informacija buvo menkavertė?

– Tikrai ne. Ištarnavau VSD 11 metų. Per tą laiką ir aš, ir mano padalinio darbuotojai, kasdien gilindamiesi į mus dominančią problematiką,– tikrai nesidarėm kvailesni. Galiu pasakyti, kad eilę metų mūsų informacijos blokas sudarydavo virš ketvirtadalio VSD metinės ataskaitos, kuri būna pateikiama Seimui.

– Tai vienintelė Jūsų pretenzija buvusiam vadovui?

– Tai ne pretenzija, o faktų konstatavimas. O tų faktų yra ir daugiau. Pavyzdžiui, ilgą laiką buvo vilkinamas mūsų valdybos naujos struktūros patvirtinimas, ignoruojami mūsų teikimai dėl darbuotojų pakėlimo pareigose ar ranguose, dėl jų apdovanojimo.

– Bet galiausiai šie klausimai buvo išspręsti?

– Taip, bet nauja valdybos struktūra buvo patvirtinta ne mūsų parengta, o nežinia kieno neraštingai surašyto projekto pagrindu. Viskas buvo sujaukta ir sumaišyta, tarytum specialiai norint sužlugdyti darbą. Taip ir išėjo.

– Ir kaip gi tas darbas buvo žlugdomas?

– Kad ir per kadrų politiką. Nauju valdybos viršininku buvo paskirtas žmogus (pavadinkime jį sąlyginai Pipkumi), kuriam negalima patikėti net krovikų brigados – net tenai, kur, kaip atrodytų, nieko neįmanoma sugriauti, Pipkus sugebėtų sugriauti viską per įmanomai trumpą laiką.

– Kuo remdamasis Jūs taip teigiate?

– Remdamasis tuo, kad prieš tai Pipkus ketverius metus vadovavo didžiausiai ir svarbiausiai VSD teritorinei apygardai. Dėl nepakenčiamo moralinio-psichologinio klimato ir su tuo susijusios nuolatinės kadrų kaitos sumenko tos apygardos darbo rodikliai, išsilakstė darbuotojai. Bet A. Pocius neatsisakė Pipkaus paslaugų. Priešingai, nustekenta de facto apygarda jo įsakymu buvo panaikinta de jure, o Pipkus tapo mūsų valdybos viršininku.

– Ir kaip jam sekasi naujose pareigose?

– Pipkaus vadovavimas prasidėjo tuo, kad mes buvome perkelti į prastesnes panaikintos apygardos patalpas. Po to iš manęs buvo atimtas tarnybinis automobilis. Dar vėliau buvo nuginkluoti tarnybinius pistoletus turėję pareigūnai. Bylos iš jas vedusių darbuotojų buvo atimtos ir priskirtos tiems, kurie prieš tai ilgą laiką dirbo su visai kitais objektais. Aš buvau atskirtas ir nuo savo pavaldinių, ir nuo informacijos, ir nuo sprendimų priėmimo. Taip dar nebuvo.

– Tai gal Jūsų nesutarimų su Pipkumi priežastis – skirtingos Jūsų politinės pažiūros? Kiek žinau, Jūs buvote aktyvus sąjūdininkas.

– Kokios ten pažiūros. Jokių pažiūrų, jokių principų, jokių įsitikinimų. Kartą Pipkus man pareiškė: „Kai įeini į šį pastatą, pamiršk apie pilietiškumą“ (prieš tai buvau jam pasakęs, kad kiekvienas iš mūsų esame ne tik statutiniai pareigūnai, bet ir piliečiai). Tokie žmonės pažįsta tik instrukcijas ir vieną dieną, pamatę pro langą rusų tankus, galvoja: „Aha, Pocius apie tai nieko nesakė ir instrukcijoje apie tai nieko neparašyta,– reiškia manęs tai neliečia“. Nors vieną kartą Pipkus savo „pažiūras“ pademonstravo pareikšdamas, kad aš pražiopsojau perversmą. „Kokį perversmą?“– klausiu. Sako: „Paulausko nuvertimą“. Na, tai man čia ne perversmas, o Pipkaus orientaciją tai parodė.

– Kokia yra dabartinė Jūsų buvusios valdybos būklė?

– Tragiška. Iš darnaus, draugiško ir darbingo kolektyvo liko tik du žmonės, plius dar keli iš panaikintos teritorinės apygardos. Kiti išvaryti arba patys išėjo, arba perėjo į kitus padalinius. Net trys pareigūnai šiuo metu perkelti dirbti budėtojais. Tai vyrai, kurie yra baigę po porą aukštųjų mokyklų, mokantys keletą užsienio kalbų, ištarnavę operatyviniais darbuotojai ne vienerius metus, sukūrę tam tikrą agentūrinį tinklą. Tai yra nusikaltimas.

– Gal Jūs jau anksčiau kažkuo neįtikote savo vadovybei?

– Dėl mano ir mano pavaldinių atliekamo darbo, dėl to darbo kokybės aš niekada nesulaukęs jokių priekaištų nei iš generalinių direktorių (įskaitant A. Pocių), nei iš mūsų valdybą kuravusių jų pavaduotojų. Priešingai, nuolat kilau karjeros laiptais – nuo inspektoriaus iki skyriaus viršininko ir laikinai ėjusio valdybos viršininko pareigas, nuo leitenanto iki majoro. Esu gavęs apdovanojimų ir padėkos raštų iš prezidento, Seimo pirmininko, VSD ir kitų institucijų vadovų.

– Bet ir nuobaudų turbūt turėjote?

– Taip, turėjau. Per 11 tarnybos metų – 3 nuobaudas, iš jų dvi – dėl savo pavaldinių prasižengimų. Tokia jau ta viršininkų dalia! (Juokiasi). O šiaip tai vienas pažįstamas žurnalistas pajuokavo, kad jei per 50 metų (kiek man dabar yra) nieko blogo daugiau nepadariau, tai nesu beviltiškas. Nes jei būtų prie ko prisikabinti, tai būtinai būtų paviešinta.

– Sakykite, o kokia situacija kituose VSD padaliniuose?

– Į šį klausimą geriau atsakytų tų padalinių darbuotojai. Bet, kiek žinau iš dabartinių ir buvusių VSD pareigūnų, su kuriais man tenka bendrauti,– nieko gero. Pareigūnai ne tiek dirba, kiek saugosi įvairių intrigų ir provokacijų. Atmosfera slogi. Visi laukia užsitęsusio skandalo atomazgos.

– Kaip Jūs įsivaizduojate VSD perspektyvą?

– Po tokios departamento diskreditacijos ir demoralizacijos, į kurias jį įvėlė A. Pocius, VSD reikės kurti iš naujo. Priimant naujus darbuotojus būtina atsižvelgti ne tik į jų biografiją, išsilavinimą ir sveikatos būklę, bet – kas dar svarbiau – į jų vertybinę orientaciją, į moralines ir intelektines savybes. A. Pociui talkinę pareigūnai yra nepatikimi ir neturėtų likti tokioje svarbioje institucijoje. Tai, kas įvyko, – geras pavyzdys, kaip vieno asmens problema gali virsti visos institucijos, vėliau – visos valstybės problema.

– Matydamas VSD tarpstančias negeroves, ar Jūs nebandėte apeliuoti į ką nors, siekdamas atkreipti į jas dėmesį?

– O į ką aš galėjau apeliuot
i, kai ir mano tiesioginis viršininkas – Pipkus, ir pats generalinis direktorius,– patys yra destrukcijos šaltiniai? Galiausiai viskas juk buvo „tarnybinė paslaptis“. Todėl aš (ir ne tik aš) ir apsidžiaugėme, kai NSGK pradėjo šį tyrimą. Tai buvo vienintelis teisėtas būdas įvardinti įsisenėjusius skaudulius. Dar toks „nekaltas sutapimas“ – A. Pocius, kaip sužinojau, dar ne taip jau seniai šeimomis bičiuliavosi su vienu buvusiu KGB darbuotoju, kuris 1973-iaisiais mane asmeniškai tardė Panevėžyje už „antitarybinių“ lapelių klijavimą.

– Ar A. Pocius žinojo apie Jūsų ketinimą liudyti Seimo komitete?

– Manau, kad taip, nes aš to neslėpiau. Beje, po to, kai aš buvau sulaikytas ir jau po visų formalumų, išeinant iš Kelių policijos pastato, Pipkus pasiūlė man sandėrį. Mainais už tai, kad aš „nekalbėsiu, ko nereikia“ Seimo komitete, jis siūlė sutvarkyti „šitą reikalą“. Aš atsisakiau ir nuėjau troleibuso stotelės link.

– Jus atleido už pareigūno vardo diskreditavimą. Tai kas ten buvo?

– Nieko tokio nebuvo. Žinoma, aš esu kaltas dėl to, kad sėdau prie vairo išgėręs, ir to neneigiu. Bet tai buvo ne darbo metu, važiavau nuosavu automobiliu, jokios žalos niekam nepadariau. Sustabdytas policijos pareigūnų nesipriešinau, nesikoliojau. Viską supratau Narkologiniame centre pamatęs Pipkų. Tada ir pasakiau jam: „Dabar gali raportuoti Januškai, kad užduotis įvykdyta“. Nesąžininga žurnalistė (aišku, iš kieno lūpų) tai perteikė kaip mano grasinimą A. Januškos vardu Kelių policijos pareigūnams. Paskui tai buvo daug kartų tiražuota „Lietuvos ryte“ ir kituose leidiniuose. Manau, taip mane bandė sukompromituoti NSGK narių akyse. Ir dar – visi protokolai man buvo surašyti mano ankstesniu vardu (esu pasikeitęs vardą), todėl mano tikrąjį vardą žurnalistai galėjo sužinoti tik iš VSD, kaip ir pareigas. Tai ar neaišku kam buvo iš tiesų reikalingas šis „diskreditavimas“.

– Ką ketinate daryti toliau?

– Gyvenimas nesustojo ir Lietuva nepasibaigė. Dirbsiu tai, ką geriau moku, stengsiuos, kad mano žinios ir patirtis dar pasitarnautų Tėvynei. O dėl savo interesų būsiu priverstas bylinėtis. Jeigu reiks, pasieksiu ir Strasbūrą. Mat mane atleido iš darbo pagal straipsnį, nors tuo metu jau buvo Centrinės medicinos komisijos sprendimas, kad aš tinku tik kabinetiniam darbui, taigi turėjau būti atleistas dėl sveikatos būklės. Maža to – atleidimo metu aš sirgau ir turėjau galiojantį nedarbingumo lapelį.

– Ar paviešintoje NSGK medžiagoje yra ir Jūsų „pėdsakas“?

– Ne, nėra. Bet neturėčiau nieko prieš, jei būtų paviešintas ir jis.

Šaltinis: Balsas.lt

Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) Vilniaus skyriaus lyderis, sostinės vicemeras Algirdas Paleckis pastaruoju metu demonstruoja turįs savo nuomonę ne tik politiniais ir socialiniais, tačiau taip pat ir meno bei kultūros klausimais. Su R. Pakso partija „Tvarka ir teisingumas“ sostinės taryboje, nepaisant savo partijos vadovybės spaudimo, bendradarbiaujantis politikas teigia mėginantis būti tiesiog nuoseklus kairysis. Aštriai su jį kritikuojančiais apžvalgininkais ir kitais oponentais diskutuoti linkusį A. Paleckį kai kas laiko tiesiog dar vienu LSDP viešųjų ryšiu „projektu“, skirtu patraukti radikaliau nusiteikusius rinkėjus. Apie visa tai su juo ir kalbėjosi „Balsas.lt“ spec. korespondentas Tomas Čyvas.

– Pradėkime ne nuo partinių reikalų. Pastaruoju metu, kai pasisakote gausiai, esate išreiškęs savo nuomonę ir apie tokią sritį, kaip menas. Sakėte, kad reikia „deelitizuoti“ meną, o tam esą reikia, kad jame dalyvautų paprasti žmonės. Susidaro įspūdis, jog vieną lozungą pagrindžiate kitu. Kas tas elitinis menas, ką reiškia „deelitizavimas“ ir kas tas „paprastas“ žmogus? Kaip atskirti paprastumą nuo nepaprastumo?Kaip įsivaizduojate tą dalyvavimą?

– Pradėsiu nuo to, nuo ko viskas prasidėjo. Europos kultūrinės sostinės projektas, parengtas Rūtos Vanagaitės, Elonos Bajorinienės ir jų komandos, kurį jau radau atėjęs į meriją balandžio mėnesį, tai būtent ir numato. Pagrindinis programos deklaruojamos tikslas, kad 2009 m., Vilniui būsiant Europos kultūros sostine, vykstant įvairiems renginiams, elitinis menas būtų (atrodo, taip ir parašyta) „deelitizuotas“, o vadinamasis parprastasis arba „žemasis“, nors gal tai ir nevykęs terminas – „devulgarizuotas“. Aš, kalbėdamas ir su programos autorėmis, tai supratau taip: „devulgarizuojant“ neelitinį, masinės kultūros meną, programos vykdymo metu, kai bus skirta net 40 mln. litų, pakylėti jį į aukštesnį lygmenį. Menininkams dalyvaujant programose, aplikuojant į finansavimą, įtraukiant vulgaraus meno kūrėjus, pastariesiems reiktų padėti. Pinigais, patarimais ir konceptualiais dalykais. Į tai būtų įtraukta daug žmonių, taip pat ir kultūros vadybininkai. Galima sakyti, kad tai idealizmas, kad tai nerealu, tačiau pastanga tai padaryti yra svarbi. Tikslas, iš esmės, yra kičo išstūmimas.

Elitinio meno „deelitizavimas“ nereiškia, kad elitinis menas turi išnykti. Tačiau šią problemą suvesčiau pirmiausia į prieinamumo klausimą. Yra daug žmonių, kurie negali sau leisti nueiti į simfoninį koncertą ir pan.

– Taigi ir grįžkime prie klausimo apie „paprastumą“. Sakote, kad ir elitinis menas turi būti prieinamas „paprastam žmogui“. Kartoju klausimą – kas tas „paprastas žmogus“? Kur kriterijai – išsilavinime, pajamų deklaracijose, užimamose pareigose, santykyje su menu?Jūs pats esate paprastas ar ne paprastas žmogus?

– Galiu atsakyti. Geras klausimas… Būdamas socialdemokratu, suvedu tai į pajamų ir pragyvenimo lygio rodiklį. Tai jau yra grynai politinis ir pasaulėžiūros dalykas. Suprantu, kad yra daug niuansų, tačiau šioje situacijoje, kalbant ir apie meną, paprastų žmonių sąvoka reiškia, jog žmonės gaunantys pajamas mažesnes nei 1000, 800 ar net 600 litų per mėnesį negali sau leisti nueiti į teatrą, į koncertą, pažiūrėti kokį nors spektaklį ir t.t.

Puikiai suprantu, kad tai simplifikacija, nes tarp tų mažas pajamas gaunančių žmonių yra daugybė, pabrėžiu – daugybė inteligentų, kurie, pagal dabartinę situaciją, atsiduria štai tokioje nepavydėtinoje padėtyje.

Pasinaudodamas proga noriu atsiprašyti, kad man neapgalvotai išsprūdo frazė, iš kurios sektų, jog elitinį meną turi finansuoti tik elitas. Aš taip nemanau. Elitinis menas taip pat turi būti finansuojamas, bet kartoju – reikia daryti jį labiau prieinamu.

Grįžtant prie Jūsų klausimo, nenorėčiau, kad mano pasaulėžiūra būtų suvesta į „paprastumo ir nepaprastumo“ priešpriešą.

Griežtai vertinant ir aš nepatenku į tuos „paprastus“, nes man, to neneigsiu, likimas lėmė augti šeimoje, kur aš turėjau viską. Deja, skirtingai nuo kitų. Beje, reikia pripažinti, kad tokiose šeimose ir formuodavosi žmonės, kurie nevertindavo to, ką turėdavo, nes jiems buvo nesmagu, kad aplinkui kažkas to neturi. Pradedant dekabristais, baigiant Marxu, Engelsu ar Che Guevara, kuris buvo iš turtingos medikų šeimos. Tiesa, nenoriu to suvesti į asmeniškumus. Man nusispjaut iš kokios šeimos aš kilęs ar būčiau kilęs. Kaip socialistui ir socialdemokratui, man svarbu ne kilmė, o įsitikinimai ir pažiūros.

– Paminėjote įvairių pasaulio socialistų pavardes. Jų veikla turėjo įvairų padarinių. Kur matote save šiame spektre – nuo Lenino ir Che Guevaros iki W. Brandto? Į ką lygiuojatės?

– Nenorėčiau prisirišti prie asmenų ir pavardžių. Lygiuojuos ne į vieną ir ne į kelis, o bandau išvesti bendrą vardiklį. Man yra svarbus socialinio teisingumo kriterijus. Todėl manau, kad valstybę turi valdyti padorūs žmonės, o jų kilmė nesvarbi. Svarbu, kad vagys sėdėtų kalėjimuose, o ne valdžioje. Deja, Rytų Europoje ne visada taip yra. Penktus metus būdamas aktyvioje politikoje apibrėžčiau savo pažiūras, kaip kairiojo socialdemokrato ar socialisto.

– Kai Jus vadina bolševiku – ar jus tai įžeidžia?

– Manęs tai nežeidžia. Manęs niekas nežeidžia – esu pripratęs prie įvairiausių epitetų. Klausimas – kodėl vadina? Gal todėl, kad ėmiau ir pasiūliau nacionalizuoti „Lietuvos rytą“? Tai buvo daugiau į simboliką orientuotas pasisakymas. Prisiminkime daugelio Lietuvoje gerbiamą, o mano negerbiamą G.W. Bushą, kuris kalba apie „blogio ašį“. Prisiminkime R. Reaganą, kuris kalbėjo apie „blogio imperiją“. Taip – aš manau, kad „Lietuvos rytas“ mūsų šalyje atstovauja blogio imperijai. Tai nesąžininga žiniasklaida, kuri stengiasi pirmiausia parduoti savo reklaminį plotą ir naudojasi ryšiais saugume, ryšiais su vadinamaisiais „valstybininkais“. Prisiminkite G. Vainausko komjaunuolišką praeitį. Prisiminkite, kaip jie privatizavosi. Yra išlikę G. Vainausko raštai V. Beriozovui ir kt. CK veikėjams, kur jis žadėjo privatizavęs vykdyti partijos politiką. Todėl, jei mane vadina bolševiku dėl to, tai be reikalo.

Bolševikams būdingas siekis prievarta užgrobti valdžią ir įvykdyti radikalius socialinius pertvarkymus. Man prievarta svetima.

– Kodėl Jus partiečiai visgi nori išmesti iš partijos? Ir kas bus toliau?

– Taip yra todėl, kad gruodžio 15 d. partijos prezidiume vėl pasisakiau prieš “trigalvio slibino” projektą. Ten, užuot diskutavus, tempiant laiką ir slopinant diskusiją buvo rodomas filmas, tačiau aš vis tiek pakilau į tribūną ir pasisakiau apie aiškiai korupcinį projekto pobūdį.

Toliau viskas priklauso nuo to, kokia linija partijoje laimės. G. Kirkilo ir A. M. Brazausko pozicija yra paprasta – didžiausia vertybė yra buvimas valdžioje. Tačiau partijoje yra ir dar keletas krypčių, kurias tiesiog reikėtų suvienyti. Už valdžią kaip vertybę niekada nepasisakysiu.

– Kai kurie politikai ir apžvalgininkai mano, jog jūs esate tik eilinis LSDP “projektas”, kuriuo siekiama ilgai demonstruoti pliuralizmą ir vidinę demokratiją partijoje, pritraukti radikalesnius, į R. Paksą orientuotus rinkėjus. Ką atsakytumėte į tai?

– Ne, aš tikrai nesu projektas. Suprantu, kad įrodyti to neįmanoma. Visgi logiškiausias atsakymas – taip tiesiog nėra. Tiesa, jei nebūsiu išmestas, tai lyg ir vėl atrodys, jog blefuoju. Puikiai tai suprantu.

– Manoma, jog Jūs galite ir nenujausti, jog esate išnaudojamas, kaip „projektas“, o tai daro labiau patyrę partijos kolegos.

– Kartoju – taip tiesiog nėra.

Šaltinis: Balsas.lt

Kelis kartus įvairiais klausimais nepaklusęs Lietuvos socialdemokratų partijos vadovybei Vilniaus skyriaus pirmininkas, naujai išrinktos Vilniaus miesto tarybos narys A. Paleckis ir toliau nepasiduoda. Laimėjęs partijos etikos komisijoje jis ketina tęsti derybas dėl koalicijos su R. Paksu ir nekeičia savo atskiros nuomonės dėl VSD vadovybės.

Apie tai su juo ir kalbasi „Balsas.lt“

– Dabar, kai etikos komisija priėmė Jums palankų sprendimą – kaip toliau klostysis situacija partijoje? Juk yra Algirdo Brazausko ištarti žodžiai, kad A. Paleckis turi arba susiprasti arba pasitraukti?

Visiems reikia tiesiog elgtis pagal statutą. Jo 26 straipsnis sako, kad koalicijas miestuose ir rajonuose sudaro miestų ir rajonų tarybos. Statutą priėmė suvažiavimas, kuris yra aukštesnė instancija ir už pirmininką ir už prezidiumą ir už tarybą. Statutas yra skyriaus Konstitucija ir aš elgiuosi pagal statutą.

Pašalinimas iš partijos galimas už statuto ir programos pažeidimus. Programoje ničnieko nepasakyta apie koalicijas su viena ar kita partija. Jei nesutampa politinės pažiūros – tai kitas klausimas. Esu pakankamai ramus.Taryba balsavo už tokią koaliciją, kad ir nedidele persvara. Turiu didesnės skyriaus dalies paramą. Jei kažką mesti iš partijos – tai pusę tarybos. Absurdas ir nerimtos kalbos.

– Kiekvienas veiksmas būna kažkaip motyvuotas. Kokie A. Brazausko motyvai? Verslo interesai Vilniaus mieste ar asmeninis priešiškumas Jums?

– Aš nemanau, kad tai yra A. Brazausko verslo interesų sąsajos ir nesakau, kad tai nukreipta asmeniškai prieš mane. Mes niekada nekonfliktavom ir dabartinio konflikto aš neskatinau. Tiesiog elgiuosi pagal statutą.

A. Brazauskas, matyt, turi savo požiūrį į libdemus, bet jis turi būti nuoseklus ir draudimas bendradarbiauti su šia partija turėtų galioti visoje Lietuvoje, bet juk taip nėra. Tą patį galiu pasakyti ir konservatoriams. Jie patys Panevėžyje bendradarbiauja su partija „Tvarka ir teisingumas“. Kai aš jų klausiu ar tai Pakso ar Puškino partija – jie neturi man ką atsakyti. O A. Brazauskas matyt turi ganėtinai teigiamą požiūrį į A. Zuoką ir liberalcentristus. Gerbiu jo nuomonę, bet turiu teisę nesutikti. Yra Vilniaus skyrius ir tai yra jo kompetencija. Manau, nepagrįstai baiminamasi dėl šios koalicijos padarinių.

Tai visgi didžiausia frakcija. Kaip mes Seime 2000-aisiais – irgi buvome didžiausi, bet pradžioj susitarimais nustumti į opoziciją, kas buvo nelogiška.

– Jums Paksas geriau už Zuoką?

– Zuokas yra sistema. Paksas – fenomenas. Abonentinė sistema yra pavojingesnė, nes tai labai rafinuotai ir subtiliai veikianti sistema. Dėl R. Pakso turiu savo nuomonę – ir dėl apkaltos ir kitų dalykų, bet ne tai svarbu. Reaguoju į žmonių balsavimą. Pagaliau, alternatyva šiai yra „abonentinė“ koalicija.

– O konservatorių siūlyta „švaros koalicija“?

– Viskas gerai, bet trūksta balsų. Net su mumis reiktų dar 6 suformuoti daugumai. Tektų remtis liberalcentristais ir pavadinimas prarastų prasmę. Mes už plačią koaliciją, kuri sulaužytų stuburą korupcijai. Manau, kad visos septynios partijos, kritikavusios korumpuotą Vilniaus valdžią galėtų po ja pasirašyti. Gaila, kad konservatoriai negali peržengti ambicijų ir bent minimaliai susigyventi su libdemais, kurių tarpe daug buvusių konservatorių.

– Jūsų pozicijos būtų tvirtesnės, jei būtumėte gavęs daugiau balsų Vilniuje. Juk tikėjotės daugiau?

– Taip. Planavom ne šešis, o daugiau.

– Kas sutrukdė? Ar ne tai, kad įsiliejote į bendrą A. Zuoko kritikų chorą ir niekuo neišsiskyrėte? Man, kaip rinkėjui trūko pozityvių, įkvepiančių teiginių. Čia pastaba ne tik Jūsų partijai.

– Nesutinku. Mūsų programoje daug pozityvo. Negatyvaus ten kaip tik mažai. Manau, čia visos Rytų Europos žiniasklaidos bėda, kad negatyviąją dalį ji mėgsta ir išpučia labiau, nes tai lengviau parduodama. Mes žadėjome renovuoti per metus bent 30 iš 6000 daugiabučių, spręsti transporto kamščių (aštriausią, pagal apklausas) problemą, kontroliuoti komunalinių paslaugų kainas ir monopolijas. Ką tai įkvepia ir ko ne – nežinau. Noriu dar pabrėžti, kad kairiajame flange mes konkuravome su socialliberalais, darbiečiais ir R. Paksu. Pastarasis, beje, laimi visur, kur balotiruojasi tiesiogiai. Aš pasižiūrėčiau, kokie būtų socdemų rezultatai Klaipėdoje ar Šiauliuose, jei ten būtų balotiravęsis R. Paksas.

– Bet partijos vadovybėje kai kas kaltina Jus dėl  pralaimėjimo?

– Taip. Gediminas Kirkilas pasakė, kad yra priverstas „dangstyti pralaimėjimą“. Galiu į tai atsakyti, kad mes išsaugojom turėtą mandatų skaičių ir centrinis partijos prezidiumas įvertino šį rezultatą kaip patenkinamą. Jei kas ir pralaimėjo, tai paties G. Kirkilo vadovautas centrinis rinkimų štabas Seimo rinkimuose. Iš 53 mandatų praradome beveik pusę. Maža to, kelis mandatus praradome dėl tokio faktoriaus kaip A. Brazausko ir A. Zuoko susitarimas „dėl korektiškos kampanijos“. Masė žmonių sakė, kad priėmė tai, kaip koalicinį susitarimą ir todėl už mus nebalsuos.

– Kiek būtų kitokia situacija, jei merą rinktume tiesiogiai?

– Geras klausimas. Buvau skeptikas šiuo klausimu, bet dabar argumentų padaugėjo. Visi protingi atbuline data. Būtų laimėjęs Paksas ir jo partija ir būtų daugiau aiškumo.

– Taigi – šio formato koalicijoje meru būtų R. Paksas?

– Merą siūlytų  liberaldemokratai, vicemerus – visi partneriai. Vicemerai po vieną.

– Kokioje stadijoje koalicinė sutartis?

– Mes jau apsvarstėm, balsavom. Lenkai svarsto, ruošiasi kažką pataisyt. Mes laukiam. Po šv. Velykų tikimės pasirašyti šią sutartį dėl „Pavasario koalicijos“.

– Grįžtant prie socialdemokratų partijos – ar manote, kad ten būtinos permainos ir kur susikirtimų šaknys: kartų konflikte, LDDP ir LSDP jungtuvių šleife ar dar kur?

– Sakyčiau, kad tai kartų kaita, o ne konfliktas. Be to – trūksta savosios tapatybės suvokimo. Kas mes esame ir kokį sluoksnį atstovaujame? Per daug kompromisų padaryta ir dėl progresinių mokesčių ir kitose srityse. Politika negali būti VIEN TIK kompromisai.

– Ar mūšis dėl Vilniaus daro įtaką procesams Seime? Kalbas apie priešlaikinius rinkimus, kitų iniciatyvas formuoti naujas daugumas?

– Nelabai. Susidarė tam tikras vakuumas. VSD reikalai ir artėjantys Seimo rinkimai daugiau lemia ir konservatorių poziciją. Tiesioginės įtakos nėra.

– Ar Seimo paleidimo iniciatyva buvo, jūsų nuomone, nuoširdi?

– Iš dalies taip, dalinai galima laikyti ją signalu kolegoms.

– Ar tai nebuvo pripažinimas, kad valstybėje ne viskas gerai ir kai kurių klausimų išspręsti nesugebama?

– Iš dalies, manau, taip ir yra.

– Svarstant VSD reikalus, Jūs irgi balsavote kitaip nei partija ir gavote pylos. Pozicija nepasikeitė?

– Nepasikeitė. Pats dirbau diplomatinėje sferoje ir jau iš ten mačiau tam tikras problemas. A. Pocius nekontroliavo ir nekontroliuoja procesų, kaip tai derėtų VSD vadovui. Klaida buvo padaryta ir jį skiriant, prie ko prisidėjo ir konservatoriai. Dabar departamentas serga tipiškomis lietuviškos biurokratijos ligomis. Patenka į oligarchų įtaką, per jį vykdomas lobizmas. Ypatinga institucija – ypatingi ir problemos mastai. Vakarų kontekste tai tikrai didelis skandalas, kuris daro gėdą ir turi būti išspręstas kuo greičiau. Dabartinė  VSD vadovybės sudėtis nebepajėgi to padaryti.

-Kodėl jūsų frakcija Seime palaiko A.Pocių?

-Sakyčiau, tai tiesiog įprastas mūsų partijai mėginimas palaikyti tikrą ar menamą stabilumą, vengti radikalių judesių, o ne parama konkrečiai A. Pociui. Manau, kad dėl susiklosčiusios situacijos aplink VSD
yra kaltas mūsų elitas, į kurį įeinat jūs, aš, žiniasklaida, aukščiausi politikai, verslo ir valdininkijos elitas.

– Vadinasi tas „pjūvis“ yra ne partinis?

– Ne. Kaip sakė vienas JAV senatorius, pirmiausiai esu laisvas žmogus, paskui pilietis, po to jau senatorius ar dar ten kažkas. Pas mus to supratimo trūksta. Nuo Rytų Vokietijos iki pat Rusijos pakraščių.

– Minėjote, kad matot tas problemas ir diplomatinėje sferoje, kur esate dirbęs?

– Žinoma. „Valstybininkai“ – tai tikrai nemalonus fenomenas. Mačiau, kaip akyse atsiranda atskiras „kontoros“ patriotizmas ir siekiama tokių įtakų, kurios nepriklauso šiai ar kitai institucijai. Bėda ta, kad tarkim ir nuo užsienio politikos ir nuo strateginių reikalų nušalintos partijos ir politikai. Jie patys vadovaujasi tik tuo, ką išgirsta iš URM ir dar kelių šatinių. Finansavimas neleidžia partijoms, kaip Vakaruose, turėti savo štabus, kurie rengtų strategijas, įstatymus ir t.t. Viskas palikta valdininkijai.

– Gal tai objektyvu, kad kuriantis valstybei, ir dėl kompetencijos stokos ir kitokių interesų, biurokratija pasijuto neprižiūrima, užpildė įtakos vakuumą ir dabar nė už ką nenori šių pozicijų užleisti?

– Būtent taip ir yra. Todėl reikia keisti partijų finansavimo tvarką, kad pastarosios būtų įgalios nepalikti visko nekontroliuojamai valdininkijai, kurios arogancija ligi šiol tik auga. Seimo narius jie laiko „nepakaltinamais“, nors kai kurie ir sudaro tokį įspūdį.

– Grįžkime prie Vilniaus. Ką nuveikęs sostinės valdžioje būtumėte patenkintas?

– Manau, labiausiai reikia galvoti ne apie pirmą darbo kurioje nors darbovietėje dieną, o apie paskutinę – ką po savęs paliksiu. Noriu, kad Vilnius būtų mažiau korumpuotas, švaresnis, turėtų daugiau kultūrinių erdvių ir būtų rūpestingesnis miestas.

Kalbino Tomas Čyvas

Balsas.lt