Tomas Čyvas

Tomas Čyvas

Nutiko negirdėtas dalykas. Nieko negirdėjusi ir nenorėjusi žinoti apie aplink sklandančius įtarimus valdžia staiga apie juos prašneko ir net pabandė paneigti. Tiesa, labai tyliai, beveik medinėmis lūpomis. Gal todėl mažai kas ir išgirdo, nors tema įdomi.

Užsienio reikalų ministerija (URM) 2007 09 05 išplatino pareiškimą, kuriame teigia, kad vyksta labai kraupus dalykas: „Lietuvos ir kai kurių užsienio valstybių žiniasklaidos kanalais skleidžiama dezinformacija apie esą grobstomas lėšas, skiriamas Europos Sąjungos kaimynystės politikai įgyvendinti.“
Ne juokai. Juk, anot diplomatijos vadovybės, nuolat už tai giriama mūsų šalis jau seniai baigia demokratizuoti Gudiją, Moldovą, Gruziją, o, pasak premjero, ir su Rusija mokame kalbėtis taip ypatingai, kad galime net pasidalyti patirtimi su neįgudusiais Vakarais.
Kas gresia demokratijos transportavimo didmeistriams ir kas, anot pareiškimo, drįsta „manipuliuodami įvairiomis užuominomis ir prielaidomis spekuliuoti, esą diplomatai galėjo pavogti Jungtinių Amerikos Valstijų skirtas lėšas demokratijos plėtrai, nors tokių lėšų Lietuvos valstybės institucijos neadministruoja“?
Juk, pasak URM, „nusikalbama net apie tariamus pasikėsinimus. Mesdami niekuo nepagrįstus kaltinimus kai kurie spaudos leidiniai jau atvirai platina šmeižtą apie Lietuvos politikus, valstybės vadovus“.
Iš pareiškimo niekdarių vardų nesužinome. Dar daugiau: pareiškime neįvardijama nė viena konkreti žiniasklaidos priemonė, nenurodoma, apie kokį konkretų neva diplomatą kalbama.
Iš pareiškimo tono aiškėtų, jog „diskreditavimas“ ne faktas, o tendencija, ir paslaptingasis diplomatas puolamas ne pirmą dieną. Tik štai tekstas parašytas taip, lyg Albino Januškos pavardė ir nuotykiai būtų valstybės paslaptis, kurios dar niekas nežino, o jis pats dar triūstų URM. Lyg apie neva dingusius milijonus JAV dolerių, skirtų Gudijos laisvei ir demokratijai, nebūtų rašęs vienas keistas laikraštis, vėliau aplankytas kaukėtų ir automatais ginkluotų KGB rezervo interesantų. Tarsi apie tai nesidalytų mintimis visų interneto portalų komentatoriai.
Kai daugiau nei prieš metus tarp kitų velionio Vytauto Pociūno „nelemtos žūties“ versijų pasigirdo gandų apie neva jo užčiuoptą Gudijai demokratizuoti skirtų pinigėlių išgaravimą, URM nesakė nieko. Jos buvęs sekretorius tuo metu tiesiog paskelbė labai mėgstantis ganyti avis. Tada, anot URM strategų logikos, pavojaus nebuvo.
Kas pasikeitė? A.Januška seniai nebedirba Užsienio reikalų ministerijoje, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) ponaitis jau spėjo, anot jo paties, papasakoti anekdotų. Kokie veiksniai ir interesai ūmai privertė P.Vaitiekūno vadovaujamą ministeriją prabilti apie viešą paslaptį oficialiai, bet taip paslaptingai?
Ar URM tikrai tepanoro pabrėžti, kad „pastangos diskredituoti Lietuvą neprivers atsisakyti politinių ir moralinių Lietuvos įsipareigojimų bendrųjų Europos vertybių sklaidai ES kaimynystėje“?
Gal A. Januška yra apšmeižtas ir pats yra toks drovus, bet svarbus bei nepakartojamas, kad URM rūpinsis juo, kaip „neįvardytu diplomatu“ amžinai, o jam įgimtas dvasios aristokratiškumas neleis kreiptis į teismą dėl šmeižto? Gal.
Tačiau gali būti, kad ta neva pavogtų amerikietiškų pinigų tema, kurią, suprantama, privalo ignoruoti bei neigti ir JAV atstovai, yra iš anksto pametėtas blefas? Jo paskirtis galėtų būti banali – „nukabinti“ žmogžudystės motyvą nuo pečių, į kuriuos rodo paviešinta (o gal ir likusi slapta) VSD veiklos parlamentinio tyrimo medžiaga bei perkelti ją ant „velnio neštų ir pamestų amerikonų“ pečių.
Atsargiai, patyliukais, jau platinami prasimanymai, esą su Lietuvos pulkininku, „įlindusiu ne į savo reikalą“ susidorojo patys „jankiai“, idant nuslėptų patį Gudijos opozicijos finansavimo faktą. Kartu tai ir puikus signalams „jankiams“ kuo mažiau kištis į „albinrezervizmo“ reikalus, jei nenori priedermės aiškintis apie pogrindinį demokratijos eksportą. Ir, be abejo, reaguoti į gandus ar domėtis, kiek jie atitinka tikrovę.
Artėjantis parlamento sezonas ir NSGK klausimai galėtų padėti labiau prašnekinti ir taip vėlai bei neartikuliuotai prabilusią Lietuvos diplomatijos įstaigą.

Dienraštis „Lietuvos žinios“

Tomas Čyvas, Dienraštis „Lietuvos žinios““,

Kitados plačia komjaunuoliška krūtine sovietinę Lietuvą nuo „Vakarų imperialistų ir jų provokatorių“ šmeižto užstojusio vaikino drąsa, jo pasiryžimas ką nors saugoti ir ginti vertinamas ligi šiol.

Anuomet nepabūgusio demaskuoti „niekšų“, susirinkusių 1987-aisiais prie A.Mickevičiaus paminklo, jaunikaičio širdyje ir šiandien liepsnoja negęstantis siekis sutikti pavojus ir juos įveikti. Darius Jurgelevičius turėtų supykti tik dėl vieno – be reikalo atominių milijardų vartymo projekte jam vėl brukami prakeikti tarptautiniai ryšiai. Daug labiau tiktų „visokeriopos sargybos viršininko“ titulas. Metams bėgant, kai sovietinės tėvynės nebeliko, pašaukimas širdyje neblėso.

Po užsienius taip ir nepamėgęs važinėti diplomatas, turintis tokių gabumų, tikrai labiau reikalingas čia. Kai žuvus V.Pociūnui Dariukas šovėsi saugoti „kaulus“ ir jų tapimo „kaulais“ aplinkybes nuo knaisiojimo, daug kas palaikė tai tik išsišokimu arba hobiu. Be reikalo.

Parlamente atlikto Valstybės saugumo komiteto veiklos tyrimo medžiaga rodo, kad vaikinas tolydžio tobulino savo įgūdžius svarbių objektų, projektų ir veiklų apsaugos srityje. Pirmiausia jau paskirtas į departamentą jis irgi nesiėmė tarptautinių ryšių ar žvalgybos. Bent jau nepagarsėjo kaip didis šių sričių „profas“. Kas kita – energetinis ir tranzitinis saugumas. Būtent ta valdyba, kuri kuravo minėtas sritis, ir patyrė, koks energingas, veiklus ir kietas gali būti Darius. 2K – garsusis tranzito projektas, kurį taip entuziastingai rėmė gerbiamasis valstybės Albinas ir kompanija, tuomet buvo atsidūręs pavojuje, kaip ir kai kurių verslininkų bei KGB karininkų šmirinėjimas aplink „Lietuvos geležinkelius“. Šias grėsmes su komjaunuolišku uolumu ir be diplomatinio trypčiojimo vaikinas kaip tik ir likvidavo.

Paviešintoje Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto medžiagoje liudijama:

„ATS. Mano buvo konkrečiai ruošta pažyma dėl 2K, čia ta garsioji. Aš ją rengiau padedamas Klaipėdos apygardos pareigūnų, jie savo dalį pateikė. Tai, sprendžiant iš Jurgelevičiaus veiksmų atėjus į departamentą, jis pirmiausia paėmė tą bylą, būtent ji vadinosi „Tranzitas“, tą bylą pasiėmė ir puolė ją skaityti, ir pralaikė 2 mėnesius. Tai vėlgi, žinote, tuo metu darbas negalėjo vykti, nes automatiškai neturi bylos, negali rašyti teikimų, negali įsegti medžiagos, buvo paimta ta byla ilgam.“

KLAUSIMAS… „ATS. Kiek dabar pamenu, aišku, gal pamąsčius ir daugiau prisiminčiau, bet antras toks bylos paėmimas buvo iš (…) padalinio, irgi Jurgelevičius paėmė, irgi klausimams, susijusiems su 2K. O taip tai, aišku, negali būti tokios praktikos. Jis turi teisę paimti ir susipažinti su byloje esančia medžiaga, bet, aišku, ti k ne du mėnesius, nes tuo metu stoja darbas. Nes realiai neturėdamas medžiagos po ranka, tu daug ko negali padaryti.“

Galiausiai vienas liudijusių pareigūnų tvirtina, jog buvo surinkta reikalinga operatyvinė medžiaga ir parengti teikimai prokuratūrai dėl tam tikrų asmenų, kurie tuo momentu labai aktyviai protegavo R.Stonio firmą, dėl jų išsamesnio veiklos tyrimo. Pasak jo, tris mėnesius, be jokio paaiškinimo, tų teikimų D.Jurgelevičius nesiteikė pasirašyti. Paprastai, anot liudytojo, tai atliekama daugiausia per dvi dienas. Pas direktoriaus pavaduotoją bandęs patekti pareigūnas nebuvo priimtas. Kaip nebuvo baigtas ir pavojų kėlęs tyrimas. Todėl, ponai, galite miegoti ramiai. Taikusis Lietuvos atomas dabar patikimose profesionalo rankose, kaip ir jo milijardai. Jei vienas kitas ir dings – nesirūpinkite ir nebandykite jo ieškoti. Jei vis dėlto mėginsite – irgi būkite ramūs. Jūsų kaulelių saugumu turėtų būti deramai pasirūpinta.

Tomas Čyvas, Dienraštis „Lietuvos žinios““,

Jei save ir vienas kitą liausimės kvailinti apklausų formuluotėmis apie „geriausią atstovavimą“ ir „pasitikėjimą partijomis“ (visomis) bei šio absurdo išvedamais mulkinimui ir propagandai skirtais reitingais, suprasime viena – partija „Tvarka ir teisingumas“ (TT) kitos kadencijos parlamente bus mažų mažiausiai trečia jėga. Juo labiau kad konservatoriai toliau obuoliauja su „Dujotekanos“ vyriausybe, o tuo metu TT ramiausiai savinasi griežtos opozicijos nišą. Nebent įvyktų kokių stebuklų. Mėginimas įveikti paksizmą, užkeikimais saugotis J.Borisovo, prorusiško populizmo tiesiog nebeveikia, ir ką čia dėl to apkaltinsi? Jokia paviešinta medžiaga nebyloja, kad J.Borisovas turėjo tokių galimybių siaubti valstybę ir naudoti jos išteklius bei aparatą savo reikmėms, kaip tai gali daryti dabar klestintys GAZPROM tarpininkai. Tai net dėsninga, nes GAZPROM yra šis tas daugiau už „Aviabaltiką“ ir net už „Spark“. Gal todėl ir R.Pakso apkaltai, ir vienam apsimelavusiam valdininkėliui išprašyti prireikė panašiai tiek pat laiko ir visuomenę demoralizuojančių kvailysčių. Aukščiausi šalies vadovai, atitinkama žiniasklaida, teismai, mūru stoję už Valstybės saugumo departamentą užgrobusią ir nusiaubusią KGB rezervo kompaniją, R.Pakso nusižengimus tikrai padarė tarsi reliatyviais ir komiškai menkais. Jie lyg karikatūra – mėgėjiškai nevykusi kišenvagystė brutalios korupcinės sistemos fone. Kai kurių „praregėjusių“ apžvalgininkų perspėjimai, jog kova su „valstybininkų“ klanu esą atves į valdžią R.Paksą, šiandien jau skamba kaip laike ir erdvėje pasimetusio žiniuonio falcetas. Apie tai, kad beatodairiška šio klano gynyba, įžūliai diegianti dvigubus standartus, pagerins libdemų reitingus, buvo perspėjama dar tuomet, kai prezidentas V.Adamkus net iš Varšuvos dramatiška intonacija užstojo avių ganyti besirengusį Albiną Janušką. Su valstybe susitapatinę išminčiai ir dabar dėl visko kaltina „tamsiąsias jėgas“. Taip tikrai nutiko. R.Paksui ir jo partijai net visai puikiai sekasi neblogai atrodyti visoje šioje aplinkoje. Keisčiausia, kad kai kurie dėl to susirūpinę politikai ir apžvalgininkai, užuot pasižiūrėję į tai, kas šiaip jau matyti be akinių, lupų ir mikroskopų, patys mieliau kurpia sąmokslo teorijas apie paslaptingus politologų klanus. Palankią aplinką TT viešųjų ryšių programoms sukūrė ir puoselėja ne kas kitas, o reitingų lyderiai – aukščiausi šalies vadovai. Prieš keletą dienų skaičiau keistų jiems skirtų liaupsių, kurios savo dvasia siekia L.Brežnevo laikų kompartijos plenumų tribūnas. Premjero atvejis ir laikysena nestebina. LKP CK ir partinėje mokykloje išaugintas propagandos specialistas daro tai, ko visą gyvenimą ir mokėsi bei trokšta – būti valdžioje ir gerai gyventi. Kad ir kaip būtų nemalonu, pačiam tris kartus balsavus už V.Adamkų, tai pripažinti, bet būtent šis politikas yra asmeniškai labiausiai atsakingas už pastaraisiais metais įsivyravusią lobistines grupuotes atvirai aptarnaujančių pareigūnų savivalę. Ne kokie jo patarėjai, ne aplinka, ne mistiniai pogrindiniai politologų klanai. Štai kai kurie dalykai, dėl kurių nusivyliau šiuo prezidentu: priešinimasis liustracijai; Arvydo Pociaus ir susikompromitavusios VSD vadovybės gynimas; parlamentarizmo niekinimas atsisakant kreipti kokį nors dėmesį į tautos atstovybės vykdyto tyrimo medžiagą bei išvadas; tylėjimas ir nereagavimas į pareigūno, ištrenkto pro langą, šmeižimo kampaniją; vėlgi – tyli parama Konstituciją pamynusiems ministrams, kai buvo mėginama juos atstatydinti; ordinai jakuninams. Čia meškos paslaugą valstybės vadovui neabejotinai padarė ir žiniasklaida. Tas sutartinai santūrus tonas, biurokratiškas, atsiprašantis pakritikavimas lyg medinėmis lūpomis, o kur kas dažniau šleikštokos vedamųjų panegirikos „už valstybišką mąstymą“, savotiška „moralinio autoriteto“ neliečiamybė, amžinai astronominiai reitingai (kažin kodėl ne tokie akivaizdūs per rinkimus skaičiuojant balsus) ir yra tas vaizdą iškraipančio veidrodinio stiklo bokštas, kuriame uždarytas turbūt neadekvačiai jaustųsi bet koks žmogus. Gal todėl ir pastarojoje savo kalboje prezidentas, vėl paminėjęs oligarchijos pavojų, nepasakė nė vienos pavardės. Kalbėdamas apie VSD reikalus vėl miglotai paaiškino, jog šalyje veikia ir užsienio šalių specialiosios tarnybos, bet nepatikslino, koks tas galėtų būti jų tikrasis vaidmuo skandale, taip pat, žinoma, nė kiek neprisipažino pats dėl ko nors konkretaus suklydęs. V.Adamkus, kelerius metus buvęs nekritikuotinas šventas moralinis autoritetas, dabar susidūrė su neįprasta situacija – pikta ir dažnai neatremiama kritika, atrodo, privertė jį suglumti ir įsižeisti. Jo kalbos iš abstrakčių virto visiškai tuščiomis, kam nors išsakoma kritika be sprendimų siūlymų pasidarė panaši į pikto žmogaus bambėjimą dėl pasileidusio jaunimo, o garsusis reitingas spindi ne ką patraukliau negu Leonido Iljičiaus ordinais nusagstyta krūtinė mauzoliejaus tribūnoje. Žinau, jog tuoj išgirsime nuogąstavimų: geresnio nėra, grįš Paksas ir pan. Taip, gal ir grįš. Gal ir ne. Tik iš kur jam atsirasti ir kaip jį atpažinti, jeigu mums reikia ne politiko, o neliečiamo išminčiaus su šventojo aura. Tai, kad vieniems labiau patinka klykiantis populistas, o kitiems – tuo pat metu realybėje ir fiktyvių reitingų nelaisvėje įstrigęs buvęs moralinis autoritetas, yra skonio reikalas.

Tomas Čyvas

Kai Seimo nariai ėmėsi svarstyti savęs išlaikymo iki gyvos galvos klausimą, nejučiom įsibrovė mintis, kad bene bus kvanktelėję arba visai suįžūlėję. Taip elgtis tuo metu, kai visuomenė išvarginta ir įsiutinta skandalų, galėtų tik politinis savižudis.

Būtent todėl taip ir nėra. Niekam galvos neperkaito. Juolab – iniciatoriams socdemams ir premjerui Gediminui Kirkilui bei jo strateginiam patarėjui Albinui. Jie tiksliai žinojo, ką daro ir kam. Net kilęs triukšmas, pasipiktinusių straipsnių virtinė ir atsitraukimas – tarsi susigėdus – buvo numatyti.
Tiesa, galima mėginti įtikinti save, kad seimūnai iš tikrųjų išgirdo ausyse spengiantį nepatenkintą Vox populi arba išsikratė iš senų švarkų kišenių padorumo likučius. Tačiau ar daug esama tokio naivumo priežasčių?
Viskas daug logiškiau paaiškinama, kai matai, ką ponams strategams pavyko pasiekti. Klausykitės paties premjero – metų savo veiklos pažiba jis įvardija Atominės elektrinės įstatymą. O kaipgi kitaip? Ne jam vienam šventė – viena privati kontora, sako, jau irgi džiaugiasi smagiu akcijų pabrangimu.
Jau rašiau, kad vienas itin vertingas Lietuvos benamis ir bedarbis su beprotišku atkaklumu buvo laikomas vyriausiojo žvalgo poste iki pat balsavimo už taikų Lietuvos atomą dienos. Juk neduok Dieve, būtų vėl atsiradęs, o dar ir iš kur nors iškritęs koks alia V.Pociūnas… ir būtų pasirodę, jog nematomo fronto kariai turi kokių abejonių dėl projekto skaidrumo? Ne. Rizikuoti negalima. Geriau palaikyti esamą kontoros situaciją – pritvinkusį nenormalybės pūlinį ir veiklos paralyžių.
Tačiau to maža. „Valstybininkai“ jau spėjo įsitikinti, kad plintantis internetas ir įžūlėjantys neprivatizuoti rašeivos gali pridaryti rūpesčių, kurių neišeina iki galo atsikratyti net įjungus visas lojalių eterių, klubų, dienraščių ir forumų pavaras.
Bet, kaip skelbia didžiausio prekybos centro reklama: „Apie viską pagalvota.“ Šalia brutalaus propagandinio spaudimo ir įkyrių bei šleikštokų liaupsių stumiamo projekto dėl genialumo buvo sumanyta ir dūmų uždanga. Taip jau yra, kad smulkus politikų polinkis parazituoti labiau įaudrina visuomenę ir žiniasklaidą, patraukia jų dėmesį.
Pasiskelbę, jog nori būti išlaikomi, kol „žemė nešios“, daugumos partijų politikai paskui vienas po kito pareiškė esą prieš, o galiausiai ir išvis atsitraukė be jokios akivaizdžios širdograužos. Nutilus audringai, koncentruotai kritikai G.Kirkilas neatrodė nors kiek susikrimtęs. Premjeras net patikino, kad ne iki rudens, o iki geresnių kadencijų. Ir čia pat paskelbė apie savo svarbiausią pergalę – rekordiniu greičiu prastumtą milijardinį projektą, ir beveik be jokio pasipriešinimo arba įkyresnių klausimų.
Tačiau atsiranda nenumatytų nemalonumų. Lenkijos premjeras pasirodė esąs toks keistuolis, kuriam net nesiseka suburti genialios specialistų komandos, kad ši, kaip mūsų ekscelencijai, padėtų viską išsiaiškinti ir pasirašyti per porą valandų. Jo akibrokštas – paprašyti poros mėnesių apmąstyti – sujaukė fanfarų gausmą. Jei tik… nemanysime, jog pagalvota ir apie tai.
Neturėdama jungčių su Vakarų tinklais AE tebus, kaip taikliai pabrėžiama, Rusijos energetikos sistemą stiprinantis monstras, o Lenkijos pasitraukimas iš projekto gal vėl neribotam laikui atidėti tilto į Vakarus statybą. Kažin ar tai labai nuliūdins „Gazprom“.

Dienraštis „Lietuvos žinios“